Return to flip book view

Protagonistas | žiema 2021 1 žiema 20217 numerisžurnalas nepasimetusiems pop kultūrojeRekomenduojame: Geriausi filmai, serialai, žaidimai ir knygos žiemaiMCU ir mokslas: ne taip toli kaip gali pasirodytiSkirmantas Malinauskas: „Toji palangė nuolatos keičiasi“Rolandas Maskoliūnas: „Jei kažkuo giliai domėsitės, gali nutikti taip, kad tai taps jūsų darbu visam gyvenimui“

2 Protagonistas | žiema 2021 KuroNeko.lt - pirmoji Lietuvoje internetinė Azijos šalių maisto prekių krautuvėlė bei populiariosios kultūros atributikos namai. O taip pat mes labai mėgstame juodas kates!Rytų kultūros gerbėjams siūlome didžiulį egzotiškų skanėstų bei užkandžių pasirinkimą, o taip pat ir anime atributiką bei mangą. Tuo tarpu, vakarų kultūros mylėtojus čia pasitiks įvairios figūrėlės, super herojų atributika ir amerikietiški komiksai.WWW.KURONEKO.LT Vytauto g. 8, Vilnius | Vilniaus g. 14, Kaunas | Tiltų g. 19, KlaipėdaJAU IR KLAIPĖDOJE!

Protagonistas | žiema 2021 3 Nuo paskutinio pasilabinimo praėjo jau metai, kurie buvo kupini iššūkių mums visiems. Tačiau pailsėję ir prigeneravę naujų idėjų nusprendėme sugrįžti dar vienam užėjimui ir pasidovanoti šventę sau (o taip pat ir jums)!Per praėjusius 2021-uosius populiariosios kultūros ir fantastikos padangėje sulaukėme gausybės netikėtumų, didelių startų ir dalykų, kuriuos privalėjome aprašyti. Tarp tokių projektų atsidūrė Lietuvoje sukurti žaidimai, naujos knygos, nustebinę filmai ir TV serialai. Taip pat turėjome progų susipažinti su dar neatrastais kūrėjais, kurių daugelis apie savo fantastinius pomėgius kalbėjo pirmą kartą, bei išnarplioti ne visuomet lengvas populiariosios kultūros temas ir potemes. Turime pripažinti, kad metai buvo išties įspūdingi ir toli gražu ne viską, kas buvo puiku, pavyko sutalpinti į šiuos puslapius. Tačiau tai, kas tilpo, sugulė į kol kas storiausią mūsų žurnalą. Nuoširdžiai tikimės, kad šis projektas pradžiugins jus bei jūsų artimus, pateiks jums puikių rekomendacijų ir leis kartu pasinerti į fantastikos pasaulį.Gero skaitymo!Sveiki, Protagonisto komanda

4 Protagonistas | žiema 2021 patreon.com/protagonistas Palaikykite Protagonistą!Mūsų tikslas (kaip ir dera geram Protagonistui) - parodyti įdomiausius ir ryškiausius Lietuvos bei pasaulio kūrėjus, suteikti jiems platformą viešinti savo darbus bei idėjas. Žurnalą smagiausia pačiupinėti, o tam mums reikalinga jūsų pagalba. Jei norėtumėte tapti Protagonisto kolekcininku (kolekcionuoti tikrai yra ką), kviečiame palaikyti mus Patreon platformoje, kurioje galite gauti ankstyvą prieigą prie naujausio žurnalo numerio arba užsisakyti ir spausdintą žurnalo versiją į namus.Ačiū!

Protagonistas | žiema 2021 5 6 10081041611022114301263612844 13450136581406814274148821518815494159TURINYS:Viršelio autorė – Marija Velykytė (Gloomyuu)INTERVIU:Rolandas Maskoliūnas -„Jei kažkuo giliai domėsitės, gali nutikti taip, kad tai taps jūsų darbu visam gyvenimui“Fikcija tampa realybe: kaip mūsų pasaulio įvykiai atspindi populiariąją kultūrą„Marvel Cinematic Universe“ ir mokslas – ne taip toli, kaip gali pasirodyti„Marvel“ jau užkariavo kino teatrus. Metas televizijaiInterviu: Skirmantas malinauskas - „Toji palangė nuolatos keičiasi“ Protagonistas rekomenduoja: Žiemos filmai ir TVSitcomai – pakaitalas komedijoms, nemirštanti klasika ar pigesnis psichoterapijos seansas?So bad it‘s good, arba vienuolika tūkstančių metrų po kino srutomisAnimacinė dokumentika: objektyvi tiesa subjektyviu vaizduProtagonistas rekomenduoja: Žiemos žaidimaiŽaidimų industrija ir žaidėjų psichologija: COVID-19 pasekmės ir kodėl mes žaidžiame bei kokie žaidėjai esame? Politiniai žaidimaiHakatonų erai atmintiInterviu: Povilas Vincentas Jankūnas - „Į žaidimus žvelgiu ne tik kaip į pramogos žanrą, bet ir kaip į pilnavertę meno rūšį“ „John Romero? Neturiu žalio suvokimo, kas jis toks.“Kaip gimė stalo žaidimas „PEREKUPAI“Krūva priežasčių baigti žaisti „Dungeons & Dragons“ 5EProtagonistas rekomenduoja: mokslinės fantastikos muzikaInterviu: Greta Musteikienė: – „Dar nenusprendžiau ar fantastika yra būtent man“Popierinis Širšės kambarys„Oderis” apžvalga: MES. GYVENAME. VISUOMENĖJE. R. Zelazny „Šviesos valdovas“ – apžvalgaDžeimsiškasis siaubas: senojo dvaro nuojautosLituanicon konkursų nugalėtojaiDar daugPasakojimas apie Krikšto Močią, dangumi skrajojančią, mus visus saugančiąNeįtikėtini nuostabiojo siro Levreno nuotykiai drakono medžioklėje, kuriuos užrašė jį lydėjęs kuklus trubadūras Miolmas

6 Protagonistas | žiema 2021 Viršelio autorė – Marija Velykytė (Gloomyuu)Daugiau autorės darbų galite rasti čia: artstation.com/glommyuuMarija savo karjerą, kaip pati teigia, pradėjo dar mokykloje, kur piešdavo piešinius už kitus vaikus, kad šie galėtų pasigirti savo tėvams, o ji galėtų pažaisti „Pokemon“ ant klasiokų „GameBoy“. Vėliau sekė japoniška animacija, kurios veikėjų paišymas panardino autorę į internetines dailininkų-mėgėjų bendruomenes. Natūralu, kad pomėgis virto pašaukimu, o mėgėjiškus paišymus pakeitė dailės mokslai, kuriuos teko krimsti tiek Lietuvoje, tiek Jungtinėje Karalystėje.Šiuo metu savo talentą dailininkė skolina, Lietuvos žaidimų studijai „SneakyBox“, kurioje, kaip pati teigia, išmoko be galo daug ir turėjo progos prisidėti prie daugybės įdomių ir netikėtų projektų, tačiau nuolat plečią akiratį ir, kaip laisvai samdoma iliustratorė, ieško vis naujų kūrybinių iššūkių.Kaip ir kiekvieną naują „Protagonisto“ numerį, taip ir šį papuošė dar vienas lietuviškas darbas, kurį mums padovanojo Marija Velykytė. Paišytojų tarpe dar žinoma Gloomyuu slapyvardžiu, ši talentinga dailininkė teigia, kad visuomet ypač didelį dėmesį skiria veikėjams ir jų pasaulio kurimui.Pasiteiravus Marijos apie jos įkvėpimo šaltinius, ji net nemirktelėjusi rodo į savo pomėgius - siaubo lmus, žaidimus bei anime. Pasak jos, ji nuolat mokosi kraupius dalykus pateikti spalvingai ir įdomiai, o iš to susiformavo ir jos savitas kūrybos braižas. Vis tik pastaruoju metu Marija ieško naujų įkvėpimo šaltinių, o naujausia jos aistra - lietuvių mitologija bei folkloras, kurių elementus galime rasti ir naujausiuose jos darbuose (įskaitant ir naujojo Protagonisto viršelį).Viršelio autorė

Protagonistas | žiema 2021 7 Viršelio autorė

8 Protagonistas | žiema 2021 INTERVIU:„Sveiki, fantastikos mėgėjai“, – ši frazė, visada ištariama ramiu balsu, tapo ne tik kultine, bet ir žymėjo svarbų reiškinį Lietuvos istorijoje: pirmąją (ir vienintelę) televizijos laidą, skirtą fantastikai – „Videokauką“.1992 m. kovo 18 dieną Lietuvos istorijoje galima laikyti tam tikra takoskyra. Tai yra diena, kai fantastika peržengė uždarų, mažai kam matomų fantastų klubų duris ir viešai prisistatė visai šaliai. Tai buvo laida, kuri ne tik rodė fantastinius ir siaubo lmus, bet ir aiškino jų atsiradimo istoriją bei pasakojo apie fantastikos žanrą. „Videokauko”, gyvavusio iki 1997 metų, artėjančio trisdešimtojo gimtadienio proga „Protagonistas“ kalbasi su laidos kūrėju ir vedėju Rolandu Maskoliūnu, kuris apie fantastiką ekrane nebepasakoja (nors jame vis dar vaidenasi), bet nė kiek šio žanro nepamiršo ir neapleido.INTERVIU:Rolandas Maskoliūnas -„Jei kažkuo giliai domėsitės, gali nutikti taip, kad tai taps jūsų darbu visam gyvenimui“ | Adomas RutkauskasAdomas RutkauskasOldschool geekas, nerdas, o kai darbas priverčia - modernių technologijų žurnalistas jei kažkuo giliai domėsitės, gali nutikti taip, kad tai taps jūsų darbu visam gyvenimuiRolandas Maskoliūnas

Protagonistas | žiema 2021 9 Koks buvo Jūsų kelias į fantastiką? Kaip ją atradote?Viskas prasidėjo nuo knygų. Netyčia perskaičiau Jules Verne, o pas-kui nusipirkau Arthur C. Clarke „2001 metų kosminę odisėją“. Šias knygas labai pamėgau, tad pradėjau domėtis toliau. O televizija at-sirado visai netyčia – mano draugas, klasiokas, Juozas Mocevičius, pasiūlė nueiti į televiziją ir pristatyti laidą. Nuėjom ir pasiūlėm.Bet kas fantastikoje Jus užkabino taip, kad tiek metų prie jos ir pasilikote?Viena vertus, nuotykiai – kažkas naujo, netikėto. Bet to yra ne vien fantastikoje. Tad kita vertus, priežastimi tapo alternatyvūs tikrovės variantai – pigus būdas keliauti ne tik po mūsų pasaulį, bet ir po ki-tus. Bet, manau, tam reikia ir šiek tiek įgimtos fantazijos, gebėjimo įsivaizduoti, ką tu skaitai. Filmus žiūrėti yra paprasčiau, bet turbūt viskas juk prasideda nuo knygų. Jei sugebi įsivaizduoti ir jei tai yra logiška. Čia turiu omenyje mokslinę fantastiką – man ji labiau patinka nei fantasy, nors pastarojoje irgi gali būti puikiai, logiškai sukurti pasauliai, kaip John Ronald Reuel Tolkien kūryboje. Manau, kad tai ir yra tas faktorius – noras praplėsti fantazijos ribas, patirti nuotykius ir sužinoti naujas idėjas.Aštuntajame dešimtmetyje Lietuvoje dar nebuvo jokio fantastų judėjimo. Kaip viskas prasidėjo?Fantastiką pradėjau skaityti mokykloje, o vieno mano klasioko tėvas dirbo kažkurios bibliotekos direktoriumi. Aišku, dauguma knygų buvo rusiškos – tuo metu lietuviškų knygų labai mažai išleisdavo. Tad tas bagažas kaupėsi mokykloje ir taip sutapo, kad įstojęs į universitetą ir rudenį užėjęs į centrinius rūmus, pastebėjau fantastų klubo „Dorado“ įkūrimo skelbimą. Kai po studijų grįžau į Kauną, minėtas draugas J. Mocevičius pa-siūlė, kad ir čia reikėtų įkurti fantastų klubą. Ir taip 1984 m., pasekę „Dorado“ pavyzdžiu, Kaune įkūrėme „Feniksą“. Tad fantastikos INTERVIU:Rolandas Maskoliūnas -„Jei kažkuo giliai domėsitės, gali nutikti taip, kad tai taps jūsų darbu visam gyvenimui“ | Adomas RutkauskasR.Maskoliūno nuotr.

10 Protagonistas | žiema 2021 mėgėjų turbūt turėjome visada, tik jie buvo išsisklaidę. O kai kažkam kyla iniciatyva suburti žmones, visada atsiranda bendra-minčių, kurie ir suformuoja judėjimo stuburą.1992 m. atsiranda „Videokaukas“, bet jis svarbus ir tuo, kad šioje laidoje ne tik buvo rodomi fantastiniai filmai, bet ir pasakojama apie filmus, režisierius, pačią fantastiką ir jos požanrius. Kokiu būdu tais priešinternetiniais laikais Lietuvoje gaudavote visą tą informaciją?Taip, tais laikais viską surasti pavykdavo lėčiau ir sunkiau. Bet buvo knygų, o vėliau užsimezgė ryšiai su lenkais, kurie jau 1982 metais leido žurnalą „Fantastyka“. Tai iš vienur, tai iš kitur gaudavau žurnalą, o kadangi buvau pramokęs skaityti lenkiškai, iš jo rinkau informaciją apie fantastikos pasaulio įvykius kitose šalyse. Be to, parašiau laišką į tą žurnalą ir paprašiau pagalbos, norėjau surinkti visus lenkų kalba išspausdintus knygų ciklus, o taip pat žurnalus. Laišką išspausdino numeryje ir iš 64 žmonių sulaukiau atsakymų, o dviejų net ir iš Čekijos – jie daug ko atsiuntė. Kai ką mainiau, kai ką pirkau, kai ką gavau dovanų – taip suformavau „aukso fondą“. Paskui atsirado galimybė gauti vaizdo medžiagos. Buvo galima įsigyti ar gauti peržiūrai lmų, o dar vėliau – atsisiųsti videokasečių net iš Anglijos. Kartais jų parveždavo ir draugas.Lenkų, anglų, čekų - kiek iš viso kalbų kalbate?Na, čekų labai jau simboliškai. Bet šiaip lenkų, rusų ir anglų. Taip pat šiek tiek galiu skaityti vokiškai.Kas buvo „Videokaukas“ – tiesiog hobis ar jautėte ir švietimo misiją, supažindi-nant Lietuvą su fantastika?Nebūčiau išdrįsęs eiti į televiziją, jei nebūčiau šiek tiek žinojęs apie fantastiką bei jos tendencijas. Mane tai domino ir šis hobis, pasiro-do, buvo įdomus ir kitiems. Man pačiam patiko suprasti lmų kon-tekstą, jų atsiradimą, kuo jie geri ar blogi, kodėl, kuo remiantis jie sukurti, tad kuo pats domėjausi, norėjau pasidalinti ir su kitais.Kiek „Videokauko“ laidų iš viso parodėte?Tiesą sakant, net neskaičiavau. Manau, bus virš šimto. Laidą kūriau septynerius metus, iš pradžių ji būdavo rodoma kas antrą savaitę, vėliau kas savaitę. Kol neegzistavo tokie dalykai, kaip televiziniai sezonai, rodydavome ir vasarą (vėliau vasaromis pradėjo transliuoti tik kartojimus). Tad turbūt bus virš šimto. Gal 120–130. Ką tiksliai atsimenu, tai kad švenčiant 50-ąją laidą rodėme „Mažąją siaubų krautuvėlę“.VHS kasetėINTERVIU:Rolandas Maskoliūnas -„Jei kažkuo giliai domėsitės, gali nutikti taip, kad tai taps jūsų darbu visam gyvenimui“ | Adomas Rutkauskas

Protagonistas | žiema 2021 11 Ar „Videokaukas“ kurtas neatlygintinai, ar tai buvo komercinis projektas?Laida daugiau ar mažiau visada buvo apmokama, tai nebuvo vien mėgėjiška veikla. Buvo sutartys su televizija, mokamas honoraras. Bet koks jis buvo – tikrai nuoširdžiai nebeatsimenu. Be abejo, jis buvo nedidelis. Televizijoje tuo metu tokios laidos nebuvo labai ge-rai apmokamos, ypač Lietuvos nepriklausomybės pradžioje.Fanai internete klausinėja – ar egzistuoja „Videokauke“ parodytų filmų sąrašas?Tiesą sakant, nesudarinėjau tokio sąrašo. Bet turėjau scenarijus (nors nebežinau, ar dar turiu) ir sandėliuke laikau VHS kasetėse įrašytus laidų pristatymus. Jei labai reikėtų, gal būtų galima pagal juos rekonstruoti? (šypsosi)Iš visų tų filmų, kuriuos parodėte „Videokauke“– kokius tris filmus rekomenduo-jate pažiūrėti dabartinei kartai, jei ji dar nėra jų mačiusi?Turbūt nieko naujo nepasakysiu. Mėgiamiausias ir iki šiol man tur-būt nepranokiamas lmas yra Ridley Scott „Blade Runner“ (Lietu-voje jis buvo išverstas kaip „Likvidatorius“). Taip pat, sakyčiau, labai įspūdingas yra – tik tam reikia nusiteikti – Stanley Kubrick „2001: A Space Odyssey“. O tada jau gali būti įvairių variantų: ir pirmasis „Terminator“, ir „Alien“, ir kiti. Bet pirmieji paminėti yra absoliutūs mano favoritai.O kalbant apie paskutinius porą dešimtmečių, ar buvo kažkas tokio, kas paliktų tokį įspūdį, kokį įspūdį palikdavo fantastiniai filmai ankstesniais laikais?Taip, ir toliau domiuosi bei stebiu pasirodančius mokslinės fantas-tikos lmus. Iš pastarųjų 10–12 metų man didžiausią įspūdį paliko Duncan Jones režisuotas „Moon“ apie klonus. Labai įdomus lmas „I Origins“(gal ne visai mokslinė fantastika, gal šiek tiek meta-zinis, bet sukuriantis labai gerą nuotaiką), o iš naujausių – „Arri-val“, kadangi sukurtas pagal labai gerą Ted Chiang apsakymą. Na ir dar Spike Jones „Her“ – apie tai, kaip žmonės įsimyli technologijas. Kas galbūt ir išspildys, žmonės įsimylės virtualiuosius telefonų asistentus ar dirbtinį intelektą.O kalbant apie literatūrą? Kokią fantastikos padėtį matote dabar? Ir ką rekomen-duotumėte iš naujų kūrinių?Fantastikos dabar rašoma labai daug, bet man nepatinka, kad šiais laikais yra labai daug ciklų, serialų ir komercijos (bet tai – ne tik fantastikos problema). Vis dėlto, kartais galima atrasti ir vieną kitą kūrinį. O mokslinė fantastika gyvuoja puikiai, nes juose nagrinė-jamos rimtos temos, turime gerų, talentingų naujos kartos (ir ne visai naujos kartos) rašytojų.Kalbant apie ciklus (kas mano rekomendacijose būtų išimtis), visų pirma paminėčiau Ian McDonald „Luna“: „Luna: New Moon“, „Luna: Wolf Moon“ ir „Luna: Moon Rising“. Antra – Ramez Naam trilogiją „Nexus“ („Nexus“, „Crux“ ir „Apex“, red. past.).Iš kitų mokslinės fantastikos rašytojų (kai kurie atstovauja ir ki-tiems žanrams) labai talentingi yra Daryl Gregory (pvz., jo kūrinys „Afterparty“; pats rašytojas rašo tiek apsakymus, tiek apysakas) ir Max Barry (ypač rekomenduočiau naujesnę jo knygą „Providence“ ar iš ankstesnių „Lexicon“). Iš kiek senesnių darbų – Paolo Baci-galupi „The Windup Girl“, apie prisukamą merginą. Na ir žinoma – Peter Watts su „Exopraxia“ ir „Blindside“.kadras iš filmo „Blade Runner“ | 1982INTERVIU:Rolandas Maskoliūnas -„Jei kažkuo giliai domėsitės, gali nutikti taip, kad tai taps jūsų darbu visam gyvenimui“ | Adomas Rutkauskas

12 Protagonistas | žiema 2021 Ar pastebite, kaip nuo „Videokauko“ laikų pasikeitė fantastika – kalbant tiek apie kiną, tiek apie literatūrą?Literatūroje keičiasi naratyvas, pasakojimo stilius – jis tampa la-biau kinematograškas (ypač turiu omenyje R. Naam ir M. Barry), turi daugiau veiksmo. Kita vertus, tie rašytojai – ypač P. Watts ar R. Naam – itin domisi paskutinėmis mokslo naujienomis, jas bando interpretuoti, pateikti savo kūriniuose. O kai mokslinė idėja susijungia su geru mokslinės fantastikos siužetu, gaunasi labai ne-blogas rezultatas.Intelekto šiuolaikinėje mokslinėje fantastikoje yra tikrai labai nemažai. Kai pažiūriu, paskaitau, prisimenu vieną kitą klasikinį fantastą. Mane žavi, ypač apsakymuose, jų gebėjimas sukurti labai originalias idėjas, siužetus arba situacijas. Naujuosiuose darbuose yra daugiau komercijos, veiksmo. Bet kita vertus, tai irgi yra pa-kankamas mokslinis indėlis arba pagrindas.O kalbant apie temas – ar pastebite kokių pokyčių?Fantastai, kaip visuomenės nariai, reaguoja į tai, kas vyksta pasau-lyje. Dėl to turime kūrinių arba temų apie ateities visuomenes, jų modelius. Aišku, dabar yra labai paplitusi ir populiari distopijos tema. Arba, pavyzdžiui, yra labai gera David Walton knyga „Three Laws of Lethal“ apie dirbtinį intelektą ir autonominius automobi-lius – gerai, protingai parašytas pasakojimas, kur yra ne tik nuoty-kių, bet ir mokslinės fantastikos. Tokios temos, kaip posthuma-nizmas, dirbtinis intelektas, kosmoso tyrimai – visa tai egzistuoja ir žengia koja kojon su mokslu bei visuomene.Ar pastebite fantastikos krypčių, kurių vystymas, Jūsų vertinimu, nėra teigiamas dalykas?To galbūt yra kine, bet suprantu, kad tai yra paklausos ir pasiūlos klausimas. Pažiūrėkime į daugybę komiksų ir kitokių herojų bei jų derinių. Bet kas gali su bet kuo susitikti, kovoti ir likti gyvi, o po to tęsti kovą kitoje serijoje. Matyt, tai labai gerai atsiperka, yra pel-ninga. Aš to nevadinčiau fantastika – tai yra kino nuotykis ar kino atrakcionas, net nebe lmas, taip turbūt reikėtų sakyti.Kita vertus, net ir anksčiau, prieš dvidešimt ar trisdešimt metų, kai pasaulis buvo kitoks, gerų mokslinės fantastikos lmų irgi nebuvo daug. Filmų, prie kurių norėtųsi sugrįžti, būtų galima išvardyti gal-būt 10 ar 20.Teiginys, kad fantastika yra skirta tik vaikams, kad tai – nerimtas žanras, šiais laikais girdimas jau daug rečiau, bet vis dėlto dar aptinkamas. Ką pasakytumėte tokius įsitikinimus turintiems žmonėms?Na, jei jau populiarus rašytojas, knygos „Homo sapiens“ autorius Yuval Noah Harari sako, kad fantastika šiais laikais yra viena svar-biausių sričių, nes tie naratyvai, tos istorijos padeda žmonėms su-prasti mūsų pasaulį, manau, tai yra tiesa. Informacijos ir melagienų dabar yra tiek daug, kad laimi tie, kurie sugeba papasakoti istoriją ir savo idėją pateikti istorijos forma. Nes mes esame individai, kurie mėgsta klausytis istorijų ir patys jas pasakoti.Neatsitiktinai daugelio šalių vyriausybės ir korporacijos samdo rašytojus fantastus, kuriems siūlo kurti kokia nors tema ar remtis konkrečia technologija. Pavyzdžiui, pats vakar nusipirkau dvi kinų knygas: Kai-Fu Lee „Dirbtinio intelekto supervalstybes“ (angl. „AI A.Staedje archyvo nuotr.INTERVIU:Rolandas Maskoliūnas -„Jei kažkuo giliai domėsitės, gali nutikti taip, kad tai taps jūsų darbu visam gyvenimui“ | Adomas Rutkauskas

Protagonistas | žiema 2021 13 Superpowers“, red. past.) ir Chen Qiufan „The Waste Tide“. Pir-mojoje nagrinėjama, kaip dirbtinis intelektas atrodys 2041-aisiais metais, kas realiai dabar vyksta pasaulyje, kokios vyrauja ten-dencijos ir ko galime sulaukti ateityje, o antroji yra apsakymas, im-provizacija ta tema. Tokių pavyzdžių yra ir daugiau, ir tai vadinama mokslinės fantastikos prototipavimu (nors nebūtinai). Pavyzdžiui, užsakymas apie pinigų, valdžios, rinkimų ateitį mokslinės fantas-tikos autoriui. Yra daug tokių apsakymų rinkinių, pavyzdžiui, „Hieroglyph: Sto-ries and Visions for a Better Future“. Čia kalbama apie optimistinę ateitį, apie tai, kokios technologijos gali vystytis – apie didžiąsias idėjas, kaip žmonija gali susitelkti vardan kokio nors projekto ar problemos sprendimo. Kitaip sakant, fantastika yra labai svarbus instrumentas ir juo nau-dojasi įvairios valstybės bei šalys. Štai visai neseniai Chengdu mies-te Kinijoje buvo įkurtas Mokslinės fantastikos tyrimų institutas. Kinai daug investuoja į fantastiką.Kalbant apie fantastiką ir Jus – ar galima sakyti, kad šis žanras nulėmė Jūsų ateitį, Jūsų karjerą?Manau, kad neabejotinai. Nes mūsų gyvenimas ir yra atsitiktinimų virtinė. Galbūt yra žmonių, kuriems nutiko viskas lygiai taip, kaip jie buvo suplanavę, bet tai tikrai ne mano atvejis. Džiaugiuosi, kad tai, kuo domėjausi ir apie ką skaitydamas knygas svajojau – kad jas skaitydamas, galėčiau iš to gyventi – realiai ir nutiko, tik dar prisidėjo ir lmų žiūrėjimas.Bet, manyčiau, tai yra atsitiktinumas. Atsitiktinai pasitaikė ta tele-vizija (būtent tokia forma) ir tie žmonės, kurie leido pabandyti. Kadangi esame visuomenės dalis, tie faktoriai yra lemtingi. Iš to išplaukia toks patarimas: jei kažkuo giliai domėsitės, net jei tai atrodys nekomerciška ir galbūt tik hobis, gali taip atsitikti, kad jūsų hobis taps jūsų darbu visam gyvenimui. Mano atveju daugmaž taip ir nutiko.Ilgainiui pasitraukėte iš aktyvaus fantastų gyvenimo. Kada ir kodėl tai nutiko?Tai įvyko natūraliai. Atėjo naujos fantastų kartos, o man pasikeitė darbai, gyvenimo ritmas. Pradėjau dirbti ir gyventi tiek Kaune, tiek Vilniuje, tą darau jau apie dvidešimt metų, tad ir dalyvavimas veik-lose tapo sudėtingesnis. Manau, pajutau, kad man nebe taip įdomu, o kadangi į veiklas įsitraukė kiti jauni žmonės, perdavėme estafetę jiems.Kuo užsiimate dabar?Tuo pačiu – mokslu, kinu ir fantastika, tik kartais keičiasi propor-cijos. Dirbu LRT, kuriu laidas apie mokslą, bet, aišku, remiuosi ir fantastinėmis idėjomis. Kartais labai įdomu palyginti tai, kas yra ar buvo įsivaizduojama, su tuo, kas iš tiesų nutinka, įžvelgti ten-dencijas. Taip pat dirbu su Lietuvos mokslų akademijos viešaisiais ryšiais, kartais rašant tekstus, straipsnius pasitelkiu žinias iš fan-tastikos srities, tad išliko toks pat miksas, kaip ir anksčiau, niekas nepasikeitė.Bet turite mokslinį laipsnį?Taip, esu biologijos mokslų daktaras, jei formaliai. Šiaip baigiau biochemijos specializaciją, bet aspirantūros tema buvo priskiriama molekulinei biologijai.Kai rinkausi profesiją, norėjau kažko arčiau fantastikos, įdomių, nekasdieniškų dalykų, bet tuo metu nebuvo didelio specialybių pa-sirinkimo, o biochemija pasirodė esanti arčiausiai fantastikos (juo-kiasi). Bet iš tiesų tai yra rimtas mokslas, kuris tuo metu Lietuvoje nebuvo labai aukšto lygio. Dabar jau yra kitaip, galėčiau pasakyti, kad pasirinkau tikrai gerą specialybę. Tik kad pats tuo jau nebeuž-siimu.Minėjote pavyzdžius, kai valstybės samdo fantastus kaip vizionierius ar pa-tarėjus. Bet ar pastebite atvejus, kai fantastika įkvepia patį mokslą, mokslinius tyrimus?Atsakymą turbūt geriausiai iliustruoja istorijos faktai – tas pats Jules Verne. Labai įdomu, kad mokslas veikia fantastiką ir fantastus bei atvirkščiai. Jules Verne sugebėjo parašyti tokius įtaigius nuoty-kių romanus, kupinus technologijų bei geogranių žinių, dėl to, kad jis pats labai domėjosi, ką tuo metu mokslas ir technika kuria, atranda. Jis savo miestelio bibliotekoje nuolat skaitydavo mokslo populiarinimo spaudą.Kita vertus, jo kūriniai įkvėpė raketų kūrėjus – Robert H. Goddard ir kitus. Elon Musk prisipažįsta, kad jį labai įkvėpė Isaac Asimov „Fondo“ (angl. „Foundation“, red. past.) ciklas, kosmonautikos pradininką Konstantin Tsiolkovsky įkvėpė Herbert George Wells „Pasaulių karas“ (angl. „The War of Worlds“, red. past.).Beje, H. G. Wells yra parašęs esė rinkinį „World Brain“. Jame jis jau 1937 m. fantazavo apie nemokamą visuotinę enciklopediją, kuri padėtų sukurti visuotinę taiką – čia galime atpažinti „Vikipediją“ bei internetą.Tad sąveika yra tokia – fantastai domisi mokslu ir remiasi tuo, ką mato, ir tos idėjos vėliau paskatina tikrų technologijų vystymąsi arba plėtrą. Dar vienu to pavyzdžiu galėtų tapti ir A. C. Clarke sugal-vota geostacionarių palydovų sistema, aprašyta, berods, 1941 m. Pirmasis toks geostacionarus palydovas pakilo tik 1964 m.Na, ir artėjant prie pokalbio pabaigos, kiek performuluotas legendinis klausi-mas – ar įmanoma, kad dar kada nors išbėgsite į fantastikos aikštelę?Ne „Videokauko“ forma, bet kokia nors kita forma gal ir būtų įmanoma. Pavyzdžiui, knygos forma, kur norėtųsi sujungti šiuo-laikines mokslo tendencijas arba bandymus suprasti pasaulį, kuris iš tiesų yra pakankamai sudėtingas. Parodyti, kaip visa tai sąveikauja su fantastinėmis idėjomis. Kur būtų kalbama apie fan-tazijos, smalsumo svarbą – ypač šiais laikais – ir apie scenarijus, kurie itin reikšmingi, jei norime iš anksto išvengti didelių problemų arba jas kažkaip spręsti.Kitaip tariant, mums reikalingos geros idėjos, galbūt grandiozinės idėjos, gebėjimas suburti žmones bendram tikslui, nes dabar tos problemos jau yra nebe valstybių masto, ne vienos visuomenės ar INTERVIU:Rolandas Maskoliūnas -„Jei kažkuo giliai domėsitės, gali nutikti taip, kad tai taps jūsų darbu visam gyvenimui“ | Adomas Rutkauskas

14 Protagonistas | žiema 2021 bendruomenės masto, o globalios problemos: kaip klimato kaita, migracija, karinė įtampa.Pavienės valstybės to neišspręs, žmonės turi burtis ir plačiau su-vokti problemų mastą. Būtent tai ir pradėjo Herbert George Wells, nes vienas didžiausių autoriaus pasiekimų – jo romanuose hero-jumi tapo nebe pavienis žmogus, ne individas, bet visa civilizacija. Būtent toks civilizacinis mąstymas, globalus mąstymas yra tai, ko mums dabar reikia. Tad fantastika, mano manymu, labai sėkmingai gali toliau jį skatinti.Pats paskutinis klausimas – gal turite patarimų, kaip geriausiai pritraukti žmones domėtis fantastika? Kaip jiems būtų galima parodyti, kad tai yra perspek-tyvu, įdomu ir naudinga?Čia, matyt, turėtų būti kažkokia viešųjų ryšių programa – didelė ir išsami (juokiasi). Nes kodėl lenkai turi tokią gerą ir plačią, gausią ir išsamią, kokybišką ir įvairią fantastiką, o Lietuva neturi? Bet mes turime gerą krepšinį. O lenkai – neturi.Taip yra todėl, kad lenkai turėjo Stanislaw Lem, o mes turėjome Sa-bonį. Kartais vienas asmuo, išskirtinis asmuo, gali sukurti kažkokią tradiciją. Be abejo, ne visada, bet tokią tradiciją gali nulemti ir as-menybės vaidmuo istorijoje.Bet juk Lietuva turėjo Rolandą Maskoliūną ir „Videokauką“? :)(Juokiasi) Na, aš vis dar girdžiu – ir iš jaunesnės kartos žmonių – atsiliepimus, kad jie prisimena „Videokauką“. Tad gal kažkiek ta mano veikla ir padėjo sudominti fantastika. Bet čia yra nepalygina-mi dydžiai (šypsosi).Tačiau pastebiu tendenciją, kuri itin džiugina – knygynuose pa-sirodo vis daugiau vertimų, labai gerų knygų vertimų. Anksčiau jų praktiškai nebuvo, dabar, matyt, paaiškėjo, kad komerciškai tai yra patrauklu, tad leidyklos leidžia nemažai įvairių sričių mokslo popu-liarinimo knygų.Pastebiu ir fantastikos knygas. Atnaujinti vertimai, to paties I. Asimov romano „Fondas“, Frank Herbert knygos „Kopa“ (angl. „Dune“, red. past.) Tai reiškia, kad galbūt tai tik laiko klausimas? Manyčiau, kad anksčiau ar vėliau žmonės, susidurdami su tokia mūsų fantastiška aplinka, technologijomis ir idėjomis, neišvengia-mai ims ieškoti paaiškinimų, palyginimų. Tad, jei leidyklos atkreips dėmesį ir tam skirs daugiau lėšų, tas lūžis įvyks. Naujoji karta jau domisi naujais dalykais, todėl jiems tai bus natūralu.R.Maskoliūno nuotr.INTERVIU:Rolandas Maskoliūnas -„Jei kažkuo giliai domėsitės, gali nutikti taip, kad tai taps jūsų darbu visam gyvenimui“ | Adomas Rutkauskas

Protagonistas | žiema 2021 15 Ačiū už palaikymą, Nepamirškite sekti naujienų!Kviečiame sekti mūsų socialinių tinklų prolius. Gyvename ir Facebook, ir Instagram! Facebook dalinamės aktualiomis naujienomis, konkursais, straipsniais iš praėjusių numerių (jei netyčia visų nesuskaitėte žurnale) bei svarbiais pranešimais apie prekybą, gyvus susitikimus ir, žinoma, žinutėmis iš mūsų partnerių.Na, o Instagram prolis, nepaisant „ūkio“ reikalų, skirtas šlovinti mūsų puslapiuose nugulusių piešinių autorius bei istorijose dalintis jūsų įspūdžiais apie mūsų meilės vaisių popieriaus formoje.ProtagonistasMagazine ProtagonistasMag

16 Protagonistas | žiema 2021 Fikcija tampa realybe: kaip mūsų pasaulio įvykiai atspindi populiariąją kultūrąValdemaras NedveckiKeliautojas po alternatyvius ir paralelinius pasaulius, pasakojantis juose matytas istorijas.Fikcija tampa realybe: kaip mūsų pasaulio įvykiai atspindi populiariąją kultūrą | Valdemaras nedvecki2019 metų lapkritį pasaulyje pradėjus plisti koronavirusinei infekcijai, dėl kurios Pasaulio sveikatos organizacija 2020 metų kovo 11 dieną paskelbė pasaulinę pandemiją, mūsų gyvenimuose daug kas pasikeitė. Tiesą sakant, būtent ši besitęsianti pande mija ir jos atspindžiai populiariojoje kultūroje turėjo didžiausios įtakos šio teksto turi niui. Jis skirtas prisiminti arba atrasti populiariojoje kultūroje pavaizduotus įvykius, kurie vėliau įvyko ir turėjo reikšmės realiame pasaulyje.ŠikšnosparnisKalbant apie realybe tampančią kcij ą ir šiandieninio pasaulio kombinaciją, neįmanoma nepaminėti 2011 metais išleisto Steven Soderbergh „Contagion“. Prasidėjus koronaviruso pandemijai šis lmas tapo labiausiai žiūrimu lmu „iTunes“ ir „Ama-zon“ platformose, o vos startavęs „HBO Max“ platformoje iškart šovė ir į šios topus. Nors daug kur minimas žaidimas „The Division“ ir turi panašumų su mus vargi-nančia pandemija, „Contagion“ pasaulis atrodo mažai besiskiriantis nuo šių dienų realybės.„Contagion“ ypač dažnai buvo vartojamos sąvokos, kurios, atrodė, nebuvo reikalin-

Protagonistas | žiema 2021 17 Fikcija tampa realybe: kaip mūsų pasaulio įvykiai atspindi populiariąją kultūrą | Valdemaras nedveckigos mūsų žodyne iki 2020-ųjų metų. Viena tokių – socialinė atskirtis (angl. „social distancing“). Tai priverčia jaustis taip, lyg lmas pralenkė laiką, nors jame ir nėra labai daug dėmesio skiriama tam, kaip pasaulis turėtų suvaldyti tokią pandemiją. „Contagion“ kūrėjai tiesiog numatė tai, apie ką daugelis įprastai nepagalvodavo – greitai plintančią ligą, kuri pakeis pasaulio veidą.„Contagion“ scenaristas Scott Z. Burns yra kalbėjęs, jog dar gerokai iki šio lmo norėjo sukurti juostą apie pandemiją, kuri sudarytų tokį įspūdį, kad visa tai gali įvykti iš tiesų. Ir kuomet lmas pasirodė kinuose, jis nebuvo pateiktas kaip pranašystė – tai buvo komercinė pramoga su žinomais Holivudo veidais. Kino teatruose rodomas lmas buvo įvardijamas kaip tikrai baisus, bet niekas jo tuomet nematė kaip aktualaus. Nors siužetas buvo laikytas realistišku, niekas jo nevadino... tikru.Niekas nenumanė, kad viena lmo scena šiandien taps tikru galvos skausmu tiek švietimo sistemai, tiek tėvams: „Ar reikia uždaryti mokyklas? Ir jei uždarysime mokyklas, kas tuomet liks namuose su vaikais? Ir ar visi paliks vaikus namuose?“. Buvo net užsiminta ir apie tai, kaip žmonės rašys savo nuomones, prieštaraujančias gydymo protokolams ir neigiančias vi-rusą. Ar neprimena to, ką teko matyti savo „Facebook“ sraute?Na ir, žinoma, tas veikėjas, kuris atliko vaidmenį tiek lme, tiek ir koronaviru-so pandemijoje – šikšnosparnis. Jei dėl kažkokių priežasčių vis dar nematėte „Contagion“ – tolesnis šios pastraipos skaitymas yra Jūsų atsakomybė, nes artėja spoileris. Filmo pabaigoje yra parodoma grandinė įvykių, sukėlusių pirmąjį pan-demijos ligos atvejį. Sergantis šikšnospar-Kadras iš „Contagion“ | 2011

18 Protagonistas | žiema 2021 nis prisiglaudžia kiaulių ūkyje, kur numeta užkrėstą banano gabaliuką. Šį suvalgo kiaulė, kuri yra paskerdžiama, o virėjas ją patiekia Makao kazino svečiams bei, nenu-siplovęs rankų, perduoda virusą kitai dar-buotojai, paspausdamas jos ranką.Pandemija„Tom Clancy‘s The Division“ istorijos pagrindas – realūs įvykiai, kuriais buvo siekiama patikrinti, kiek yra pažeidžiama Jungtinių Amerikos Valstijų visuomenė biologinės virusinės atakos atveju. 2001 metų birželį JAV buvo vykdoma opera cija „Dark Winter“, kurios rezultatai nebuvo guodžiantys. Ataka parklupdytų visuomenę, nustotų veikti svarbios valstybinės insti-tucijos, prasidėtų pilietiniai nera mumai ir būtų prarandama daugybė aukų. Operacijos metu atlikta atakos simuliacija parodė, kad gyventojų gyvenimo būdas ir saugumas priklauso nuo tokiai atakai visiškai nepasi-ruošusios ekonomikos.Nafta, energija, tiekimas ir transportas yra svarbūs kiekvienos dienos elementai, kurie yra sudėtingo pasaulio dalis, o kuo pasaulis sudėtingesnis, tuo jis trapesnis. Sistema veikia remiantis tiekimo grandinėmis, kurios pristato dalykus ten, kur jų reikia ir kada jų reikia. Operacijos analitikai tokią sistemą pavadino kortų nameliu, iš kurio pašalinus vieną kortą sugriūtų viskas. Nuo to atsispyręs „Tom Clancy‘s The Division“ čia pradeda pasakoti šio žaidimo pasaulio istoriją.Minėtą sistemą palaiko ne kas kita kaip pinigai. Kasmet amerikiečiai per vieną die-ną išleidžia 90 milijonų dolerių įvairiems pirkiniams. Toji diena žinoma Juodojo Penk tadienio pavadinimu. Tai karštinė, kurioje dalyvauja keli šimtai milijonų gyventojų. Būtent tą dieną ir buvo pradėta biologinė ataka. Gripo virusas ant banknotų gali išgyventi iki 17 dienų. Daugybei žmonių palietus banknotus virusas keliaus per žmogaus odą, maistą, žaislus, vaikus ir kitus žmones. Tuo metu, kai pirmasis pa-cientas pajus ligos simptomus, užsikrėtę jau bus milijonai gyventojų. Ir nuo tada situacija tik blogės:• Pirmoji diena: ligoninės perpildytos, prasideda panika;• Antroji diena: įkuriamos karantino zonos, normuojami ištekliai, sustoja transportas;• Trečioji diena: sustoja tarptautinė prekyba, išsenka naftos atsargos, žlunga akcijų biržos;• Ketvirtoji diena: nutrūksta energijos tiekimas, ištuštėja parduotuvių len-tynos, nebelieka geriamojo vandens;• Penktoji diena: trūkstantys maisto ir desperatiški žmonės ims daryti viską, kad išgyventų. Kiekvienas tampa po-tencialia grėsme.Nors „Tom Clancy‘s The Division“ pan-demijos scenarijus ir yra kur kas labiau apokaliptiškas, nei realų pasaulį ištikusi pandemija arba „Contagion“, COVID-19 pandemija atrodė kitaip dėl visame pasau-lyje įsigaliojusių draudimų eiti iš namų arba draudimų burtis į didesnes grupes. Kadras iš „outbreak“ | 1995Fikcija tampa realybe: kaip mūsų pasaulio įvykiai atspindi populiariąją kultūrą | Valdemaras nedveckiKadras iš „Contagion“ | 2011

Protagonistas | žiema 2021 19 Ypač, jei teko bent kelias valandas praleisti pandemijos apimtame Niujorke. Būtent šis miestas tapo vienu didžiausių žaidimo scenaristų sugalvoto viruso židinių, visai kaip realybėje Niujorkas buvo koronaviruso židinys pandemijos pradžioje.Turbūt galima sakyti, kad be „The Divi-sion“ nebuvo žaidimo, kuris yra taip arti to, kas nutiko realiame pasaulyje. Niujorkas yra visiškoje izoliacijoje po to, kai paplito paslaptingas virusas, kuris turėjo įtakos milijonams mirčių ir masinėms evakuaci-joms, o gyventojai, kurie tapo grėsme visuomenės likučiams, buvo uždaryti atski-roje karantino zonoje, pavadintoje Tam-siąja Zona. Žinoma, visa tai skamba kiek la biau apokaliptiškai nei tai, ką patyrėme mes, tačiau vaikščioti po beveik visiškai tuščią Manheteną beveik prilygo ėjimui į parduotuvę ištuštėjusiame Vilniaus miega-majame rajone tik prasidėjus pandemijai.Žaidimas pandemiją, tuščias gatves, per-pildytas ligonines ir grikių bei tualetinio popieriaus trūkumą (šis punktas galimai sugalvotas teksto autoriaus ir neturi nieko bendro su žaidimu) pateikė dar 2016 me-tais, kuomet iki realių gatvių ištuštėjimo buvo likę ketveri metai. 2019 metų pava-sarį, likus dar daugiau nei pusei metų iki pirmojo koronaviruso atvejo, išleistas „The Division 2“, perkeliantis mus iš snieguoto Niujorko į vasaros šildomą Vašingtoną, kuris atrodo toks pats tuščias ir apleistas. Bent jau mūsų pandemijos vasaros nėra tokios, kokios vaizduojamos tęsinyje.Na, bet atsitraukime nuo pandemijų.Taikliai numatyti politiniai ir kariniai įvykiaiKalbant apie galimas pranašystes, tikriau-siai į mokslinės fantastikos žaidimų seriją „Deus Ex“ žiūrėsime kaip į tą kūrinį, kuris parodys, kaip pasikeis žmonių gyvenimas, kuomet technologijos taps ne tik buities, bet ir mūsų kūnų dalimi. Tačiau vienas geriausių praėjusio dešimtmečio žaidimų „Deus Ex: Human Revolution“ turėjo ir kitokią, politinę, prognozę, kuri, kaip laikas parodė, yra išties taikli. Žaidimo kūrėjai turėjo tikslą pavaizduoti 2027 metų pa-saulį, kuris, nors ir turintis kitokį veidą, vis tik nebūtų toks tolimas mums žinomai realybei. Žaidime pateikiama, kad Kanados ministro pirmininko pavardė yra Trudeau. Jei atrodo, kad kažkur girdėta – šiuo metu Kanados ministras pirmininkas yra Justin Trudeau. „Deus Ex: Human Revolution“ išleidimo metu, politikas buvo Kanados parlamento narys, į kurį buvo išrinktas 2008 metais. 2013 metais jis tapo Libera-lų partijos pirmininku ir nuo 2015 metų užima dabartinį postą. Prireikė ketverių metų, kad Kanadoje esančios ir žaidimą kūrusios studijos „Eidos Montreal“ pra-našystė išsipildytų. Beje, tais pačiais 2011 metais politikos apžvalgininkai prognozavo sunkius laikus Kanados Liberalų partijai, kuri pralaimėjo pastaruosius rinkimus, tad galima spėti, kad žaidimo kūrėjams Justin Trudeau pasirinkimas atrodė toliausiai nuo, kas gali įvykti realybėje. Arba galbūt jie žinojo kažką, ko daugelis tuo metu nežinojo.Žaidimai, kuriuose vaizduojami įvairūs kariniai koniktai, dažnai gali būti arti realių įvykių. Vis tik pasaulyje yra ribotas skaičius šalių, galinčių kelti karinę grėsmę TOM CLANCY'S THE DIVISIONFikcija tampa realybe: kaip mūsų pasaulio įvykiai atspindi populiariąją kultūrą | Valdemaras nedvecki

20 Protagonistas | žiema 2021 „Homefront“ | 2011Fikcija tampa realybe: kaip mūsų pasaulio įvykiai atspindi populiariąją kultūrą | Valdemaras nedvecki

Protagonistas | žiema 2021 21 arba įsivelti į karinį koniktą, kurio galima tikėtis ilgą laiką prieš jam prasidedant. Žaidimų kūrėjai gali kartais pataikyti į tai-kinio centrą taip pat lengvai, kaip ir laimėti 50 centų nutrinamų bilietėlių loterijoje. Tačiau kuomet į tą patį tašką centre pataiko net keli šūviai iš eilės, pradedi svarstyti, ką scenaristai žinojo, kai buvo rašomas sce-narijus.Vienas tokių atvejų buvo 2001 metais pa-sirodęs pirmasis „Tom Clancy‘s Ghost Recon“ serijos žaidimas, kuriame pasako-jama apie 2008 metais vykstantį Rusijos, Sakartvelo ir Baltijos šalių karinį koniktą, kurį sukėlė Rusijos nacionalistai, siekiantys atkurti žlugusią Sovietų Sąjungą. Galbūt Baltijos šalys ir nedalyvavo vaizduotame kariniame konikte, tačiau 2008 metais Rusijos pajėgos karinių pratybų metu išties įžengė į Sakartvelo teritoriją. Nors konikto motyvai ir aplinkybės skyrėsi nuo realybės, žaidimas, numatydamas konikto datą suklydo vos trimis mėnesiais.2011 metų kovą išleistas žaidimas „Home-front“, kurio siužeto centre nauja karinė supergalia – suvienyta Korėjos valstybė, buvo pakankamai greitai pamirštas, bet nemažai žaidėjų ir internautų jį prisiminė metų pabaigoje. Žaidimo priešistorė pa-sakojo, kad Šiaurės Korėjos lyderis Kim Jong-il mirė 2012 metais, o šio vietą užėmė jo trečiasis sūnus Kim Jong-un. 2011 metų gruodį šie žaidimo įvykiai tapo realybe, žaidimo kūrėjams suklydus vos keliomis savaitėmis. Tiesa, bent jau kol kas daugiau „Homefront“ įvykių realybėje nepasikarto-jo – dabartinis Šiaurės Korėjos diktatorius neužėmė Pietų Korėjos ir nepuolė Jungtinių Amerikos Valstijų. Bet... „Homefront“ įvykiai vyksta 2027 metais. O šio žaidimo istorijai pamatą paklojo 2022 metais įvyku-si azijietiško paukščių gripo epidemija ir nusilpusi JAV ekonomika. Beje, pastarasis įvykis buvo itin svarbus ir „Deus Ex: Hu-man Revolution“ siužete, o abu šie žaidimai buvo išleisti 2011 metais ir abiejų veiksmas vyksta 2027 metais. Dar yra laiko kcijai tapti realybe.Simpsonų kūrėjai turi laiko mašiną?Na, bent jau taip mėgstama pajuokauti. To priežastis – skaičius atvejų, kuomet šis jau trisdešimt trečiąjį sezoną gyvuojantis animacinis serialas tiksliai nuspėjo būsi-mus įvykius. Tiesa, kai ką galima priskirti ir tiesiog žmonijos technologiniam vysty-muisi. Analogiškas prognozes matome ir įvairiuose mokslinės fantastikos kūriniuo-se, kuriuose matomos arba aprašomos technologijos vėliau tampa realybe. Tokiais atvejais net galima pasimesti, ar tai išties buvo prognozė, ar technologijų kūrėjai tie-siog sėmėsi įkvėpimo iš tam tikro kūrinio. Juk negalima atmesti, kad technologijų kūrėjams gali kilti idėjų ir nemačius tam tikro populiariosios kultūros kūrinio ir toji idėja sutaps su tuo, ką jau matėme kcijoje.Kaip ten bebūtų, geri tokie technologinių prognozių pavyzdžiai yra Simpsonų šeštojo sezono 8-oji ir 19-oji serijos. Pirmajame pavyzdyje matėme dabartinį autocorrect‘ą, kuomet mokyklos mušeikos Dolph delni-niame kompiuteryje parašytas tekstas „Beat up Martin“ buvo pakoreguotas į „Eat up, Martha“. Antrasis pavyzdys mums pristatė vieną iš galimų Simpsonų ateičių, kurioje Lisos vaikinas Hugh skambučiams naudojo išmanųjį laikrodį. Tiesa, jis atrodė tarsi atlenkiamas telefonas, pritvirtintas ant rankos laikrodžio apyranke, tad tuo pačiu 1994 metais pamatėme ir anima-cinį atlenkiamo telefono prototipą. Na o pirmieji tikrieji išmanieji laikrodžiai, at-pažįstantys balsą, pasirodė 2013 metais.Bet Simpsonuose yra ir daugiau prognozių, kurioms tapus realybe, nebūtų galima pa-sakyti, kad šis animacinis serialas įkvėpė žmones to siekti. 2000 metais pasirodžiu-sioje vienuoliktojo sezono 17 serijoje, kuri taip pat vaizdavo vieną iš galimų Simp-sonų ateičių, Lisa yra išrenkama naująja Jungtinių Amerikos Valstijų prezidente. Vienoje iš serijos scenų ji yra vaizduojama Baltųjų rūmų Ovaliajame kabinete, ap-supta savo patarėjų bei kalbanti apie tai, kad iš prezidento Donald Trump paveldėjo nemažą biudžeto krizę. Pats Donald Trump dar 1999 metais skelbėsi sieksiantis JAV prezidento posto, tačiau jam tai pavyko įgyvendinti tik 2016 metais. Respublikonų partijai paskelbus, jog būtent jis tampa partijos kandidatu prezidento rinkimuose, minėtos serijos scenaristas Dan Greaney pareiškė, kad serija yra „perspėjimas Amerikai“, o po rinkimų išleisto dvidešimt aštuntojo sezono 7 epizodo pradžioje Bar-tas ant lentos rašė „Being right sucks“.Kitas svarbus įvykis buvo išpranašautas 1998 metais pasirodžiusioje dešimtojo sezono 5-oje serijoje. Serialas savo kūry-binės studijos „20th Century Fox“ logotipą pavaizdavo kartu su žemiau jo buvusiu prierašu „a Division of Walt Disney Co“. Niekas nesitikėjo, kad praėjus 19 metų tai taps realybe ir „Walt Disney Studios“ 2017 metų gruodį už daugiau nei 52 milijardus dolerių įsigis „21st Century Fox“, kuri ir valdė „20th Century Fox“. Šiandien „21st Century Fox“, kaip atskira kompanija, yra uždaryta, o „20th Century Fox“ yra tiesio-giai valdoma Peliuko Mikio namų.„The Simpsons“ TV serialasFikcija tampa realybe: kaip mūsų pasaulio įvykiai atspindi populiariąją kultūrą | Valdemaras nedvecki

22 Protagonistas | žiema 2021 „Marvel Cinematic Universe“ir mokslas – ne taip toli,kaip gali pasirodytiŽmonės, pašėlusiais greičiais lakstantys ore su reaktyviniais varikliais ar metaliniais sparnais. Erdvėlaiviai, kuriais per kelias valandas galima įveikti tarpžvaigždinius atstumus. Susidūrimai, sudaužantys automobilius, po kurių herojams tereikia nusipurtyti dulkes nuo kostiumo. Portalai, jungiantys tolimus planetos ar net Visatos kampelius. Ir, žinoma, niekaip nesuplyštančios Hulko kelnės. „Marvel“ kino visatoje (kaip ir komiksuose) apstu fantastinių technologijų ir reiškinių, kurie, atrodytų, visiškai prieštarauja šiandieniniam mūsų supratimui apie zikos dėsnius. Bet ar tikrai visas ten vaizduojamas mokslas ir technologijos – tik vaizduotės vaisius? Pasirodo, toli gražu. „Marvel“ kino visatos kūrėjai nuolatos bendrauja su mokslininkais, kad į lmus būtų įtraukta logiškai pagrįsto mokslo, o ten, kur to padaryti neleidžia siužetas, bent jau įvairios su mokslu susijusios detalės būtų tikroviškos. Visų tokio bendradarbiavimo vaisių apžvelgti greičiausiai net neįmanoma, bet kviečiu susipažinti su keletu pavyzdžių.Kastytis Zubovas Astrozikas, mokslo populiarintojas ir visokiausios fantastikos entuziastas.„Marvel Cinematic Universe“ ir mokslas – ne taip toli, kaip gali pasirodyti | Kastytis Zubovas

Protagonistas | žiema 2021 23 Geležinio žmogaus geležinis rūbasPirmojo „Marvel“ kino visatos lmo pradžioje Tony Stark, genijus milijonie-rius ginklų prekeivis, urve Afganistane pasigamina pirmąjį Geležinio žmogaus kostiumą. Taip gimsta vienas iš ikoniškų „Marvel“ superherojų atributų. Iš pirmo žvilgsnio šis įrenginys, leidžiantis Starkui skraidyti, šaudyti ir kaip lygiam grumtis su nežemiško stiprumo padarais, atrodo visiškai fantastinis. Bet geriau panagrinė-jus pamatysime, kad Geležinio žmogaus kostiumo technologijas jau – beveik – turime.Labiausiai matomos kostiumo savybės yra skraidymas ir galingas ginklų arsenalas, bet palikime juos pabaigai. Pažiūrėkime į tai, kas slepiasi po šiuo dėmesį pagau-nančiu rūbu. Kostiumas suteikia Starkui ypatingos jėgos, taip pat palaiko jo gyvybę, užgydo žaizdas. Tuo jis primena skafandrą ar medicininį gyvybės palai-kymo aparatą – ir viena, ir kita jau seniai egzistuoja. Prijunkime prie šių prietaisų tvirtą egzoskeletą, leidžiantį nešiotojui pakelti daug didesnius svorius, nei galėtų natūraliai, ir padenkime jį šarvais, ir jau būsime daugiau nei pusiaukelėje iki lmo kostiumo galimybių.Nenuostabu, kad JAV ir kai kurių kitų šalių kariuomenės jau vysto panašias technologijas, kurios leistų kariams pernešti sunkius krovinius, daug il-giau dirbti nepavargstant ir kitaip juos sustip rintų. Kol kas šie projektai – HULC (Human Universal Load Carrier) ir TALOS (Tactical Assault Light Operator Suit) – nebuvo sėkmingi, bet vilties juos sukurti mokslininkai ir generolai neatsisako. Tik galutinis rezultatas, kaip matome, greiči-ausiai netiksliai atitiks lme matomą technologiją – reaktyvinio skrydžio ir šaudymo galimybių arba nebus visiškai, arba reikės ilgai palaukti.Priežasčių tam yra dvi. Viena vertus, tiek skraidymas, tiek šaudymas turi dideles sąnaudas – kuro arba amunicijos. Žmo-gus nėra prisitaikęs skraidyti, juo labiau šaudyti skraidydamas. Tad duoti jam šias galimybes tiesiog neefektyvu. Aišku, pats „Marvel Cinematic Universe“ ir mokslas – ne taip toli, kaip gali pasirodyti | Kastytis Zubovas„Iron man 3“ Plakatas

24 Protagonistas | žiema 2021 kostiumas galėtų kompensuoti žmogaus trūkumus, bet tada kyla klausimas, kam apskritai reikia žmogaus? Jau dabar daugybė žvalgybos užduočių – tiek kari-niame, tiek civiliniame kontekste – pati-kimos bepiločiams dronams, po truputį gausėja ir ginkluotų dronų naudojimas kare. Šaudantis skraidantis žmogus greičiausiai būtų tiesiog žingsnis atgal. Antra priežastis – amunicija ir kuras uži-ma vietos, ir gana nemažai. Sutalpinti juos į lėktuvą gal ir nesudėtinga, bet įtalpinti į žmogaus dėvimą kostiumą – visai kitas uždavinys. Taigi net jei būtų nuspręsta, kad skraidantys ginkluoti žmonės yra naudingi – ar kare, ar kitais tikslais – iki jų atsiradimo reikės palaukti minia tiū ri-zacijos technologijų patobulėjimo.Beje, Geležinio žmogaus kostiumo vaiz-davimas lmuose vienu svarbiu aspektu atkartoja realybę, net ir nepaisant pačių technologijų realistiškumo. Per dešimt-metį kostiumas buvo ne kartą patobu-lintas. Pirminė prototipinė versija virto tvarkingu įrenginiu, kurį laikui bėgant papildė geresnės valdymo sistemos, dau-giau automatizacijos, o vėliau konstruk-cija išvis pakeista nanotechnologijomis. Tokie pokyčiai gerai atspindi ir realių technologijų kitimą, ko lmuose dažnai nematome. Pirmieji išmanieji telefonai, nors ir atrodė panašiai į šiandieninius, savybėmis skyrėsi gerokai; šiandieniniai kompiuteriai, lyginant su pirmaisiais, neatpažįstamai pasikeitė ir vizualiai. Keitėsi ir mašinos, ir lėktuvai, ir prak-tiškai kiekviena kita technologija, taigi fantastinės technologijos vystymasis prideda jai realistiškumo prieskonį.Vaivorykštinis kirmgraužos tiltasKetvirtajame lme „Marvel“ visata iš-siplėtė nuo Žemės į, na, visą visatą. Ar bent jau devynis pasaulius, kurių pavadinimai girdėti skandinavų mitologijos gerbėjams. Asgarde gyvenantis Toras ir kiti veikėjai tarp šių devynių pasaulių keliauja Bi-frostu, arba Vaivorykštės tiltu – žėrinčiu keliu, kuris permeta keliauninkus iš vie-nos visatos dalies į kitą per kelias akimir-kas. Vėlgi, sakytum, visiškai fantastinis elementas, svarbus tik istorijos vystymui, nes kas norėtų žiūrėti lmą, kuriame To-ras, įsėdęs į erdvėlaivį, kelis šimtmečius skrenda iki Žemės?Ir visgi Vaivorykštės tiltas turi mokslinį pagrindą – bent jau matematikoje. Apie tai užsimenama netgi pačiame lme, kai astrozikė Jane Foster pavadina Bifrosto apsireiškimą Žemėje „Einšteino-Rozeno tiltu“. Albertas Einšteinas (tas pats, kuris sukūrė reliatyvumo teorijas ir išvedė gar-siausią formulę E=mc^2) ir Nathan Rosen 1935 metais moksliniame straipsnyje išvystė idėją apie tunelius, kurie gali jung-ti labai tolimas vietas erdvėlaikyje – tai yra, atskirtas dideliais atstumais. Dar žinomi kaip kirmgraužos, tokie tuneliai gūruoja daugybėje mokslinės fantas-tikos kūrinių, nuo „Žvaigždžių vartų“ („Stargate“) iki „Portal“ žaidimų. Fizikai apie kirmgraužas irgi kartais galvoja, bet jų egzistavimas realybėje kol kas atrodo menkai tikėtinas: matematiniai sprendi-niai yra nestabilūs, kitaip tariant, net jeigu kirmgrauža kaip nors ir atsirastų, per mažytę sekundės dalį išnyktų. Egzo-tiškas darinys, vadinamas neigiama ener-gija, galbūt galėtų kirmgraužą stabili-zuoti, tačiau ir ji kol kas egzistuoja tik teo-riniuose modeliuose, o ne laboratorijose.„Iron man“ | 2008Kadras iš „THor“„Marvel Cinematic Universe“ ir mokslas – ne taip toli, kaip gali pasirodyti | Kastytis Zubovas

Protagonistas | žiema 2021 25 Žinoma, reikėtų nepamiršti, kad „Mar-vel“ visatoje Asgardo gyventojai – Toras ir kiti skandinavų mitų personažai – yra ypatingai pažengusi civilizacija. Tad galbūt tai, kas mums atrodo tik teoriniai svarstymai, jiems yra kasdienybė? Juk prieš šimtą metų panašiai magiškai būtų atrodę vaizdo skambučiai, o dabar jie yra tiesiog nuobodžios rutinos dalis.Pirmasis genetiškai modifikuotas amerikietis1942 metais slaptoje JAV karinėje labo-ratorijoje jaunam paliegusiam kariūnui Steve Rogers suleidžiamas superkario se-rumas – preparatas, pavertęs jį Kapitonu Amerika. Per dešimtmečius šio serumo atmainų gavo ir daugiau žmonių, nuo Žie-mos kario Bucky Barnes iki Hulko – Bruce Banner. Apskritai eliksyrai, suteikiantys ypatingų galių, randami įvairiuose fan-tastiniuose kūriniuose. Ar jų gali būti ir realybėje?Viena vertus, ne tik gali, bet ir yra. Įvai-riausi steroidai vartojami ne tik karių, bet ir sportininkų, o kartais ir tiesiog žmonių, kuriems reikia trumpo energijos užtaiso. Tiesą sakant, platus psichoakty-vių medžiagų vartojimas karo tikslams prasidėjo kaip tik Antrojo pasaulinio karo metais – Vokietijos kariuomenėje metamfetaminas, užpatentuotas 1937 metais, buvo dalinamas į kairę ir į dešinę. Jo efektas kariams buvo įspūdingas – pa-sakojama, kad reguliarių šio preparato dozių gaunantys kareiviai galėjo tris die-nas nemiegoti ir nužygiuoti 60 kilometrų nesu stodami. Tai yra viena iš priežasčių, pa aiškinančių greitas Vokietijos per-gales karo pradžioje. Vėliau, supratus, kad preparatas turi ir stiprų neigiamą povei kį, metamfetamino vartojimas buvo dalinai įslaptintas, bet tęsėsi iki pat karo pabaigos. Kitų šalių kariuomenės taip pat vykdė panašius eksperimentus, bet ne taip plačiai. Gali būti, kad pasakojimai apie antžmogiškus vokiečių karių gebėjimus suteikė peno ir komiksų kūrėjų vaizduotei ir privedė prie superkarių serumo „Mar-vel“ komiksuose.Per septynis dešimtmečius steroidai gerokai patobulėjo, pašaliniai poveikiai sumažėjo, o norimi efektai kartais netgi sustiprėjo. Nepaisydami draudimų, spor-tininkai vis rizikuoja karjeros perspek-tyvomis ir vartoja preparatus, skirtus pagerinti sportinei formai. 2011 metais apklausus pasaulio lengvosios atletikos čempionato dalyvius, trečdalis prisipažino kada nors vartoję draudžiamų preparatų; Pasaulio antidopingo agentūros analizė parodė dar didesnius skaičius. Taigi akivaizdu, kad tam tikri super-sporti-ninkų serumai naudojami, ir gana plačiai.Iš kitos pusės, akivaizdu, kad Steve Rogers Kapitonu Amerika tampa ne kokio dopin-go kokteilio išgėręs. Superkario serumas padidina jo ūgį, raumenų masę, suteikia antžmogiškos jėgos ir ištvermės. Hor-monų injekcijų pagalba tokius pokyčius įmanoma sukelti vaikystėje ir paauglys-tėje, kol organizmas auga ir vystosi. Norint pasiekti tokį efektą suaugusiam žmogui, jo audinius tektų dirbtinai „su-grąžinti į vaikystę“ – tą iš dalies daro regeneratyvinės medicinos sritis, paremta indukuotomis kamieninėmis ląstelėmis. Kamieninėmis vadinamos ląstelės, iš kurių galima išauginti bet kokį kitą audinį arba net organą. Anksčiau buvo mano-ma, jog pakankamą potencialą turi tik iš embriono ar placentos išskirtos, labai jaunos ląstelės, tačiau kuo toliau, tuo daugiau randama būdų, kaip galima ir „Marvel“ Konceptinis piešinys„Marvel Cinematic Universe“ ir mokslas – ne taip toli, kaip gali pasirodyti | Kastytis Zubovas

26 Protagonistas | žiema 2021 „Guardians of the Galaxy“ plakatas | 2014 „Marvel Cinematic Universe“ ir mokslas – ne taip toli, kaip gali pasirodyti | Kastytis Zubovas

Protagonistas | žiema 2021 27 suaugusių organizmų ląstelėse indukuoti kamieniškumą, „sugražinti jas į vaikystę“ ir ateityje išmokti išauginti iš jų prarastą organą arba net patobulinti esamą.Be to, žmonės, akivaizdu, yra skirtingi – pavyzdžiui, vieni turi daugiau rau-menų, kiti – mažiau. Dalį skirtumų lemia genetika, nes vieni turi vienokius genų variantus, o kiti – kitokius. Tarp kitų gyvų organizmų randame daugybę su tokiomis savybėmis, kurios žmonėse atrodytų tik-rai fantastiškai: nuo gebėjimo išgyventi svilinantį karštį ir stingdantį šaltį iki atsparumo radiacijai, nuo didžiulės jėgos iki žaibiško greičio. Jei galėtume tokius genus įterpti žmogui ir išmokyti orga-nizmą juos panaudoti, galbūt galėtume sukurti tikrų superherojų? Teoriškai gal ir taip, bent jau sprendžiant iš analogijų su paprastesnėmis gyvybės formomis. Nuo pirmųjų genetiškai modikuotų or-ganizmų sukūrimo praėjo jau pusšimtis metų; šiuo metu genetiškai modikuo-tos bakterijos ir mielės gamina įvairius naudingus chemikalus, pelės reguliariai modikuojamos laboratoriniams ekspe-rimentams, o genetiškai modikuotų ingredientų turintis maistas dažnai ap-tarinėjamas iš teisinės pusės. Genetinės žmonių modikacijos yra daug etinių klausimų kelianti tema. Vienas svarbiau-sių: kol kas nemokame pakeisti suaugusio žmogaus geno pagal sąmoningą pagei-davimą, tas turi būti padaryta ankstyvoje vystymosi stadijoje, kai žmogų sudaro viena ar vos kelios ląstelės. Genų terapija paremti gydymo metodai, skirti gydyti įvairioms ligoms, irgi arba yra skiriami vaikystėje, kai organizmas aktyviai auga ir vystosi, arba yra nutaikyti į audinius, kurie aktyviai dauginasi arba nuolat at-sinaujina, pavyzdžiui, kraujotakos siste-ma ar vėžiniai audiniai. Tačiau jeigu bus išvystyta regeneratyvinė medicina, galbūt kartu su genų inžinerija ji prasiplės ir į žmonių galimybių didinimą?Gyvybės pilna Galaktika2011-aisiais išsiplėtusi iki skandinaviškų pasaulių, po trejeto metų „Marvel“ visata dar padidėjo – „Galaktikos sergėtojų“ lme aplankytos naujos planetos, o ir pats lmas, neskaitant pagrindinio veikėjo kilmės, neturėjo ryšio su Žeme. Iš kitos pusės, dauguma ateivių, vaizduojamų tame lme – ar tai būtų žaliaodė Gamora, ar ksandariečiai – labai panašūs į žmones. Kodėl? Nejaugi tai tik režisierių bandymas sutaupyti lėšų kostiumams, prostetikai ir specialiesiems efektams? Ir išvis, ar gali egzistuoti tiek daug gyvenamų pasaulių?Atsakymas į pastarąjį klausimą kuo to liau, tuo labiau atrodo teigiamas. Nors kol kas nežemiškos gyvybės dar neradome, žinios apie egzoplanetas – planetas už Saulės sistemos ribų – nuteikia optimis-tiškai. Šiuo metu egzoplanetų žinoma per penkis tūkstančius, bet tai – tik mažytė dalis visos jų įvairovės. Statistinė analizė rodo, kad vidutiniškai kiekviena žvaigždė Paukščių Take turėtų turėti po daugiau nei vieną planetą; nėra priežasčių galvoti, kad kitose galaktikose situacija būtų kitokia. Planetų, panašių į Žemę – tai yra uolinių ir nuo žvaigždės nutolusių tiek, kad jų paviršiaus temperatūra būtų tinkama skystam vandeniui egzistuoti – taip pat greičiausiai yra beveik tiek pat, kiek ir žvaigždžių – kelios dešimtys milijardų. Žinoma, vien tinkama temperatūra ir uolinis paviršius toli gražu nereiškia sąlygų, panašių į Žemę – užtenka pažvelg ti į kaimyninę Venerą, su paviršių gaubiančiais tankiais sieros rūgšties de-besimis – bet tikimybė, kad bent dalyje planetų galėtų užsimegzti gyvybė, tikrai atrodo nemaža.Jei gyvybė užsimezga, ar gali ji atrodyti panaši į žemiškąją? Yra dvi mokslinės priežastys, kodėl atsakymas gali būti tei-giamas. Pirmoji vadinama konvergentine evoliucija. Žemėje ji pasireiškia tuo, kad genetiškai labai nepanašūs organizmai, vystydamiesi panašioje aplinkoje, įgauna panašių bruožų. Šikšnosparniai nėra paukščiai, bet turi sparnus ir skraido; delnai nėra žuvys, bet turi pelekus; ran-dama ir daugybė smulkesnių pavyzdžių. Jei ekologinės nišos kitose planetose būtų panašios į žemiškąsias, ten greičiau-siai irgi susiformuotų augalų, vabzdžių, žuvų, paukščių ir panašių gyvybės grupių analogai.Žinoma, paukščio analogas nebūtinai yra paukštis. Gal jis turėtų penkis spar-nus ir burną kūno centre, panašiai kaip jūros žvaigždė? Tokio padaro tikrai ne-supainiotume su žemišku. Bet jei gyvybė keliose planetose prasidėjo nuo tų pačių mikroorganizmų, ji būtų dar panašesnė tarpusavyje, nei laikantis vien konver-gentinės evoliucijos. Kaip tai gali nutikti? Hipotezė, vadinama panspermija, kviečia panagrinėti, kas nutiktų, jei gyvi orga-nizmai, ar bent jau genetinė medžiaga, keliautų kosmose nuo vienos planetos prie kitos. Uolienos, pavyzdžiui, tikrai keliauja – Žemėje rastas ne vienas meteoritas, ku-rio cheminė sudėtis rodo jį kadaise buvusį Marso plutos dalimi. Jeigu toks uolienos gabalas, atplėštas nuo vienos planetos ir kosminių jėgų nusiųstas kitos link, būtų aplipęs gyvais organizmais, įmanoma, kad bent dalis jų išgyventų ir naujoje aplinkoje imtų daugintis bei vystytis. Kelionė neturėtų apsiriboti vien ta pačia planetine sistema. Pastaraisiais metais aptikti du objektai – asteroidas ir kometa – skriejantys pro Saulės sistemą, bet čia neužsilikę. Jie atkeliavo iš tarpžvaigždinės erdvės, o kadaise buvo kitos planetinės sistemos nariai. Skaičiuojama, kad Saulės sistemoje tokių objektų gali būti milijar-dai, tiesiog juos atskirti nuo „vietinių“ la-bai sudėtinga. Neseniai keli mokslininkai įvertino, kad gyvybės sklaida tokiu būdu daugumai planetų Paukščių Take yra la-biau tikėtina, nei nepriklausomas gyvybės užsimezgimas. Aišku, ši išvada remiasi įvairiomis nebūtinai teisingomis prie-laidomis apie gyvybės atsiradimą, pan-spermiją ir planetų savybes, bet, atrodo, kad panspermija yra bent jau įmanomas gyvybės plitimo Galaktikoje būdas.Pasislėpusi karalystėRytų Afrikoje yra maža karalystė, iš pažiūros nelabai besiskirianti nuo varganų kaimynių. Bet kirtus viską slepiančius iliuzijų gaubtus, atsiveria technologiškai pažangiausia šalis visoje Žemėje. Nuo kasdienio gyvenimo deta-lių iki medicinos ir karybos – viskas Wakandoje tiesiog švyti aukštosiomis technologijomis, kurios nustebintų ir Tonį Starką. Pakalbėkime apie dvi iš jų – maskuojančius barjerus ir jėgos laukus. Iš pirmo žvilgsnio šios technologijos gali pasirodyti panašios – abi projektuoja tam tikrą efektą per atsumą: uždengimo arba atstūmimo. Visgi nukreipti šviesos bangas (ko reikia uždengimui) ir zinius objektus (jėgos lauko principas) – labai skirtin-gi uždaviniai. Ir abu jau turi tam tikrų analogų realybėje. Bandymai paslėpti įvairius daiktus prasidėjo dar per Pirmąjį pasaulinį karą, „Marvel Cinematic Universe“ ir mokslas – ne taip toli, kaip gali pasirodyti | Kastytis Zubovas

28 Protagonistas | žiema 2021 kai Vokietijos ir Britanijos kariuomenė ieškojo būdų užmaskuoti žvalgybinius lėktuvus. Tie bandymai daugiausiai buvo nesėkmingi, o apskritai maskuoti lėk-tuvus pavyko tik aštuntajame praeito amžiaus dešimtmetyje. Tiesa, tai buvo maskavimas nuo aptikimo radaru – tin-kamai kreivi korpuso paviršiai išsklaidy-davo radijo bangas įvairiomis kryptimis ir praktiškai nesukurdavo jokio atspindžio. Pasiekti panašų efektą su daug trumpes-nio bangos ilgio regimaisiais spinduliais yra gerokai sunkiau, bet keletas proto-tipų egzistuoja. Vienas iš būdų padaryti objektą nematomą, ar bent jau sunkiai pastebimą, vadinamas aktyvia maskuote. Prie objekto tvirtinamos kameros, ku-rios lmuoja aplinkos vaizdą ir rodo jį ant ekranų priešingoje pusėje. Kad ir iš kurios pusės žiūrėsime į tokį objektą, matysime už jo esantį vaizdą. Tokį daiktą pama-tyti tampa sunkiau, nei nemaskuojamą, bet visgi idealaus maskavimo pasiekti neįmanoma. Kita, sudėtingesnė ir geresnė, technologija paremta metamedžiagomis. Šiuo terminu įvardijama didžiulė įvai-rovė medžiagų, kurių atominė struktūra pagaminta tokia, jog jos turėtų savybes, nebūdingas natūralioms medžiagoms. Viena iš dažniausių „nenatūralių“ meta-medžiagų savybių – neigiamas šviesos lūžio rodiklis. Kitaip tariant, šviesos ar kitos elektromagnetinės bangos, pasieku-sios tokią medžiagą, jos viduje ima sklisti priešinga kryptimi. Tinkamai sudėliojus tokių medžiagų sluoksnius, galima paga-minti skydą, kuris nukreipia šviesą aplink objektą. Pirmosios tokios metamedžiagos pagamintos apie 2000 metus; jos veikė mikrobangų ruože – trumpesniame, negu radijo bangos, bet dar gerokai ilgesniame, nei regimosios. Technologijoms tobulė-jant, pasiektas maskavimas ir infrarau-donųjų bei regimųjų spindulių ruože. Jis irgi nėra tobulas – dažniausiai veikia tik tam tikru atstumu nuo maskuojamo objekto arba atvaizdą iškreipia, o ne pil-nai paslepia. Visgi galimybė pasislėpti, pavyzdžiui, nuo infraraudonųjų spindulių detektorių yra labai naudinga. Infrarau-donuosius spindulius skleidžiame mes patys, taip pat įvairūs veikiantys prietai-sai – juos jaučiame kaip šilumą.Pakelti ar pastumti daiktą per atstumą taip pat įmanoma. Ir turiu omeny ne vėjo gūsį, o lazerio ar ultragarso bangas. Šviesa turi slėgį, taigi stipriai apšviestas daiktas jaučia stūmos jėgą – šį principą bandoma pritaikyti kosminiams skrydžiams, kai išskleidę plačias veidrodiškas bures, erd-vėlaiviai galėtų pasitelkti Saulės spindu-liuotę ir taip pagreitėti ar sulėtėti be jokio kuro. Bet spinduliuotės slėgis yra mažytis, tad pakelti ką nors Žemės gravitaciniame lauke vien šiuo efektu neįmanoma – net pats tvirčiausias objektas greičiau sudegs, nei pakils. Lazeriniai ir panašūs levitacijos prietaisai veikia kiek kitokiu principu – išnaudoja elektrinio lauko netolygumus. Elektromagnetine spinduliuote šios ban-gos vadinamos ne be reikalo – kiekvienas spindulys susideda iš elektrinio ir magne-tinio lauko bangų. Tinkamai sufokusavus spindulį, galima sukurti pluoštą, kurio viduryje elektrinis laukas stiprėja pluošto ašies link. Dauguma medžiagų, patekusios į tokį lauką, ima judėti link ašies ir ten pasilieka. Akustinė levitacija daug kam gali būti matyta, pavyzdžiui, koncertuose: stiprios garso bangos pakelia dulkes nuo kolonėlių, o kartais dulkės net kurį laiką sklendžia ore virš garsiakalbio. Tinkamai parinkus garso bangų dažnį bei išdėsčius garsiakalbius, įmanoma levituoti daleles ir praktiškai neribotai ilgai. Pirmieji levitacijos eksperimentai buvo daromi tik su mikroskopinėmis dalelėmis, bet 2013 metais mokslininkai trim laze-rio spinduliais pakėlė plika akimi ma-tomą daiktą – dviejų milimetrų dydžio veidrodėlį. Šiemet paskelbta apie centi-metro dydžio disko su specialiais nano-metriniais grioveliais levitaciją. Akustinė levitacija taip pat jau naudojama mili-metrų dydžio mėginių pakėlimui. Savaime suprantama, keli milimetrai – labai toli iki žmogaus ar mašinos dydžio, o levitaci-ja laboratorijoje gerai kontroliuojamomis sąlygomis – toli iki panaudojimo savi-gynai, atremiant atskriejančias kulkas. Galbūt levitacijos technologijos niekada nepasieks tokių taikymo galimybių. Bet tikėtis galima.iš „Black panther“ filmavimo aikštelėsWakanda žaidime „Marvel's Avengers“„Marvel Cinematic Universe“ ir mokslas – ne taip toli, kaip gali pasirodyti | Kastytis Zubovas

Protagonistas | žiema 2021 29

30 Protagonistas | žiema 2021 Šio teksto rašymo metu „Disney+“ platformoje leidžiami „Marvel“ serialai jau ne kartą stebino, džiugino, liūdino ir suteikė kitų emocijų, kurias buvo galima patirti stebint nau-jus, iki šiol kiek mažiau dėmesio sulaukusių veikėjų nuotykius. Šios kino visatos gerbė-jai jau matė „WandaVision“, „The Falcon and the Winter Soldier“, „Loki“ ir „What If...?“. Pažvelgus į „Disney+“ planus, galima drąsiai sakyti, kad tai tik kelionės pradžia. Be to, „Disney+“ galimai yra vienas geriausių „Marvel Cinematic Universe“ nutikusių dalykų, o kino teatrų ekranus užvaldę „Marvel“ lmai šiemet užvaldys ir televiziją.„Marvel“ jau užkariavokino teatrus. Metas televizijai.Valdemaras NedveckiKeliautojas po alternatyvius ir paralelinius pasaulius, pasakojantis juose matytas istorijas.„Marvel“ jau užkariavo kino teatrus. Metas televizijai. | Valdemaras NedveckiAnkstesni bandymai2008 metais kartu su pirmuoju „Iron Man“ startavus „Marvel Cinematic Uni-verse“ serijai, kurios (teksto rašymo metu) paskutinis lmas „Shang-Chi and the Legend of the Ten Rings“ tapo jau 25-uoju serijoje, bandymų šią visatą perkelti į televizijos ekranus buvo ne vienas ir ne du. Skyrėsi kūrėjai, skyrėsi ir auditorijos, į kurias buvo taikoma, bet visi šie bandymai turėjo kitus du bendrus bruožus: sava-rankiškai dirbantį „Marvel Television“ vadovą Jeph Loeb ir Kevin Feige nedalyva-vimą jų kūrimo procesuose.Pirmasis bandymas buvo 2013 metų rugsėjį „ABC“ kanale startavęs ir iki 2020-ųjų rugpjūčio, ilgiausiai iš visų bandymų, gyvavęs „Agents of S.H.I.E.L.D.“, kuris buvo metais anksčiau kino teatruose ro-dyto pirmojo „The Avengers“ spin-o‘as. Ir nors pirmąjį sezoną atrodė, kad serialas tikrai yra didžiosios visatos dalis (sezono pabaigoje jame net pasirodė Samuel L. Jackson vaidinamas Nick Fury), vėliau se-rialas vis labiau tolo nuo lmų ir nuo ket-virtojo sezono ėmė gyventi atskirą gyve-nimą. Po jo tame pačiame „ABC“ kanale pasirodė dar du serialai. „Agent Carter“,

Protagonistas | žiema 2021 31 kuris buvo „Captain America: The First Avenger“ spin-o‘as, vis tik sulaukė nors ir menko, tačiau šiokio tokio pripažinimo kaip galimai kanoniškas visatos kūrinys, kuomet užuominos į jį buvo matomos „Avengers: Endgame“ lme. Tuomet buvo bandymas sukurti ir „Inhumans“ serialą, tačiau geriau apie jo egzistavimą pamiršti. Tik gaila, kad atmatyti nepavyks.„Netix“ pabandė sukurti savo keršy-tojų atitikmenį mažajame ekrane. Šis bandymas kartais vadinamas „Marvel Knights“. Serialų „Daredevil“, „Jessi-ca Jones“, „Luke Cage“ ir „Iron Fist“ pagrindiniai veikėjai suvienijo savo jėgas nelabai vykusiame „The Defenders“, kuris iššvaistė beveik visą turėtą potencialą. Mano many mu, trys pirmieji serialai ir vėliau prie jų prisijungęs „The Punisher“ buvo tikrai vykę ir aš norėčiau pamatyti pagrindinius vaidmenis kūrusius aktorius grįžtančius, tačiau kol kas jie neatrodo lyg būtų MCU dalimi. Be kelių pirmojo „Avengers“ lmo įvykių paminėjimo daugiau šie serialai nieko bendro su MCU nebeturi.2017 metais buvo imtos kurti atskiros franšizės „Marvel Cinematic Universe“ viduje. „Marvel Television“ sukirto rankomis su „Hulu“ ir „Freeform“, kurios ėmė kurti young adult serialus „Runaways“ bei „Cloak & Dagger“, pri-pažįstančius vienas kitą ir besidalinančius aktoriais ir veikėjais. Dar vienas toks pats užmojis buvo „Hulu“ platformoje sukurti „Adventure into Fear“ franšizę, kuriai priklausytų „Helstrom“ ir „Ghost Rider“ serialai. Tačiau pastarasis taip ir neišvydo dienos (arba nakties) šviesos „Hulu“ sprendimu. Įsibėgėjus „Helstrom“ kūrimo procesui „Disney“ ėmėsi „Marvel Television“ reformų. Atskiras padalinys tapo „Marvel Studios“ dalimi, o prieš tai su Kevin Feige savo idėjų nederinęs J. Loeb nors ir liko vadovo poste, dabar tapo pavaldus viską prižiūrinčiam MCU kūrėjui. Pasibaigus reformai „Helstrom“ išvydo dienos šviesą kaip 10 serijų mini-serialas, kuris net neturi visiems serialams įprasto „Marvel“ logotipo ir buvo labai greitai užmirštas.Tikrieji „Marvel Cinematic Universe“ serialaiKevin Feige perėmus visus „Marvel Cine-matic Universe“ kūrybinius sprendimus į savo rankas, šios visatos gerbėjai pagaliau sulaukė serialų, kurių sąsajos su lmais nėra tik „viena kryptimi“. Dabar lmų įvykiai tiek pat svarbūs serialų įvykiams, „Marvel“ jau užkariavo kino teatrus. Metas televizijai. | Valdemaras Nedvecki

32 Protagonistas | žiema 2021 kaip ir serialų įvykiai svarbūs lmų įvy-kiams. „Disney+“ platformos atsiradimas taip pat turi didelį indėlį šioje naujoje kūrybinėje kryptyje – „Marvel Studios“ ir serialų kūrėjams nebereikia derinti įvairių kūrybinių sprendimų su kitomis platfor-momis arba televizijos kanalais. „Marvel“ atsivėrė durys parodyti ne tik gerbėjų mėgstamus veikėjus, bet į visatą įtraukti naujus, kurie turi potencialo vėliau tapti didele jos dalimi.„Disney+“ dėka „Marvel“ net nebereikia nieko derinti ir su kino teatrais. Ir ne, aš tikrai nenoriu pasakyti, kad MCU lmai jau praeityje, o serialai yra šios serijos ateitis. Tiesiog yra kelios priežastys seria-lams tapti lygiaverčiu partneriu lmams:• Mes gyvename pasaulyje, kuriame „Avengers: Endgame“ surinko beveik 3 milijardus JAV dolerių ir trumpam buvo tapęs daugiausiai pinigų su-rinkusiu lmu istorijoje. Nors žaibas ir gali trenkti du kartus į tą pačią vietą, regis, „Disney“ ir „Marvel Studios“ supranta, kad pakartoti šią istoriją bus sudėtinga net ir jiems. Todėl lmai turi augti, kad sulauk-tume dar vieno „Endgame“ lygio reginio, kuris trauktų minias į kino sales. Tuo pačiu „Disney+“ leis plėto-ti mažesnes istorijas ir auginti naują veikėjų kartą, kuri vėliau taptų mili-jardus renkančio lmo dalimi.• Televizija, iš prigimties, yra kur kas artimesnė komiksų modeliui. Tokie gerai žinomi ir daugelio mėgsta-mi serialai kaip „Breaking Bad“ ar „Lost“ negalėtų būti 2-3 valandų trukmės lmu. Bet juos nėra sunku įsivaizduoti kaip keliasdešimt dalių turinčią komiksų istoriją. Atskiros dalys, kurios šiuo atveju yra seria-lo sezono serijos, yra trumpesnės, išleidžiamos greičiau ir, viską sudė-jus, pasakoja ilgesnę istoriją, kurioje daugiau vietos ir įvairiems smul-kesniems istorijos ir veikėjų plėtoji-mo elementams.• Vieno žmogaus rankose sutelkti esminiai kūrybiniai sprendimai reiškia, jog pagaliau gauname vien-tisą tolesnės visatos vystymosi kryptį, kurioje visi nauji projektai yra svarbūs. Šiuo metu „Disney+“ jau pasirodę serialai turės įtakos lmams: „WandaVision“ ir „Loki“ bus reikšmingi būsimam „Doctor Strange in the Multiverse of Mad-ness“ lmui, o „The Falcon and the Winter Soldier“ tapo prologu būsi-mam ketvirtajam „Captain America“ lmui.Būtent todėl „Disney+“ „Marvel Studios“ planuose yra matomas scenarijus, kuriuo pasinaudojus visa „Marvel Cinematic Uni-verse“ laimės. Ankstesni bandymai tebuvo šalutinis šios didelės visatos produktas. Šiandien mes turime pilnaverčius visatos, kuri užkariavo kino teatrus, papildymus, siekiančius užkariauti ir televiziją. Ne tik siekiančius, bet ir tai sėkmingai daran-čius. Jeigu anksčiau laukėme kada gi nau-jasis „Marvel“ visatos lmas bus rodomas kino teatruose, dabar, pripažinkime, laukiame ne tik lmo, bet naujos rodomo serialo serijos. O laukti tikrai yra ko, tiek serialų, tiek ir lmų.„Wandavision“„Loki“„Marvel“ jau užkariavo kino teatrus. Metas televizijai. | Valdemaras Nedvecki

Protagonistas | žiema 2021 33 Artimiausi būsimi „Marvel Cinematic Universe“ serialai, televizijos projektai ir filmai:HAWKEYE | 2021.11.24Spider-Man: No Way Home | 2021.12.17Doctor Strange in theMultiverse of Madness | 2022.05.06Black Panther:Wakanda Forever | 2022.11.11Thor: Love and thunder | 2022.07.08Serialas FilmasFilmasFilmasFilmas„Marvel“ jau užkariavo kino teatrus. Metas televizijai. | Valdemaras Nedvecki

34 Protagonistas | žiema 2021 „Marvel“ jau užkariavo kino teatrus. Metas televizijai. | Valdemaras NedveckiMoon Knight | 2022She-hulk | 2022Secret Invasion | 2022MS. Marvel | 2022The Guardians of the Galaxy Holiday Special | 2022.12SerialasSerialasSerialasSerialasFilmas

Protagonistas | žiema 2021 35

36 Protagonistas | žiema 2021 INTERVIU:Buvęs žurnalistas ir buvęs Ministro Pirmininko Sauliaus Skvernelio patarėjas Skirmantas Malinauskas šiandien yra žinomas kaip visuomenės veikėjas, vienas didžiausių lietuviškojo „YouTube“ kūrėjų. Savo kuriamame turinyje jis kalba apie politikus, verslininkus, visuomenės veikėjus, narsto aktualias temas ir nagrinėja tai, apie ką galimai daugelis vengtų garsiai kalbėti.Tačiau tuo pačiu, nors jis apie tai kalba kur kas rečiau, Skirmantui Malinauskui populiarioji kultūra nėra svetima. Tai galima pamatyti ir jo kuriamuose vaizdo įrašuose, tad mums buvo labai įdomu sužinoti kiek tai yra dekoracijos, o kiek – išties hobis. Todėl susitikome pasikalbėti ir nuoširdžiai nustebome – pokalbiai apie lmus, komiksus ir kompiuterinius žaidimus galėtų trukti valandų valandas, o ir papasakoti jis tikrai turi ką.Interviu: Skirmantas malinauskas - „Toji palangė nuolatos keičiasi“ | Valdemaras NedveckiValdemaras NedveckiKeliautojas po alternatyvius ir paralelinius pasaulius, pasakojantis juose matytas istorijas.„Toji palangė nuolatos keičiasi“Skirtmantas malinauskas

Protagonistas | žiema 2021 37 Mūsų pokalbio metu Lietuvos kino teatruose rodomas filmas „Kopa“. Galima teigti, kad tai viena svarbiausių premjerų fantastikos mylėtojams. Kaip vertini šį filmą?Premjeros metu buvo sausakimša salė, nors vėliau, kitomis die-nomis, tose salėse jau nebuvo tiek žiūrovų. Todėl tikiuosi, kad jis surinks pakankamai pelno, kuris įtikintų „Warner Bros.“ kurti tęsinį (tęsinys jau ocialiai patvirtinas! - red. pastaba).Aš visiems sakiau vieną dalyką: „Dune“ yra sudėtinga ir skai-tymui, ir pastatymui. Visi, kas nėra skaitę knygos, kankinsis žiūrėdami pirmą lmo pusvalandį ir nesupras, kas yra rodoma. Pastebėjau, kad skaičiusiems knygą lmas patiko, man taip pat patiko. Gražūs ir patys efektai. Man buvo įdomu ir kaip jie pavaizduos techniką, kuri yra aprašyta knygoje.Finalas... Kiek teko kalbėti, nemažai žmonių liko juo nusivylę, nes jie neįsikirto į lmą, kaip ir keli mano draugai, kurie neskaitę knygos pažiūrėjo lmą ir sakė „Nieko nesupratau“. Tai ir yra didžiausia šito lmo problema. Bet tai nėra režisieriaus prob-lema, didžiulė pagarba, kad jie imasi jį ekranizuoti. Filmas yra fanų bazei ir, galbūt aš klystu, bet nebus labai daug žmonių, kurie iš pirmo karto pamėgs šį lmą. Kuomet yra pradedami vardinti įvairūs pavadinimai, kaip Arakis, Harkonenai – lengva pasimesti. Mačiau tai ir kai premjeros metu žiūrėjau į savo žmoną ir jai šis lmas nepatiko, nors ji mėgsta fantastiką.Tokie dvejopi jausmai, bet aš labai tikiuosi, kad tęsinys bus išleistas. Skaičiusieji knygą žino, kad antroje jos dalyje yra labai vizualių vietų, kurias būtų įdomu pamatyti didžiajame ekrane, ypač kalbant apie dykumą ir smėlio kirminus.Filmas turi labai gerai parinktus aktorius. Knygose Paul Atreides istorija pradedama, kuomet jam yra penkiolika ir jis auga. Aš manau, kad Timothée Chalamet šiam vaidmeniui puikiai tinka ir man bus įdomu pamatyti, kaip jis atrodys tęsinyje kaip vadas, telkiantis aplink save Arakio gentis. Norėčiau ir toliau matyti tuos pačius aktorius ir tą patį režisierių. Tiesą sakant, nebuvau matęs kai kurių ankstesnių Denis Villeneuve lmų, tad bus proga ir juos pažiūrėti.Galiu paantrinti, kad į filmą buvo pakviesti aktoriai, šiuo metu traukiantys didžiulį dėmesį.Išties, reklamuodami lmą dažniausiai minėdavo Zendaya ir Jason Momoa, kurie dabar populiarūs dėl „Spider-Man“ ir „Aqua-Interviu: Skirmantas malinauskas - „Toji palangė nuolatos keičiasi“ | Valdemaras NedveckiSkirtmanto malinausko archyvo nuotr.

38 Protagonistas | žiema 2021 man“ lmų. Sutinku dėl to ir, mano galva, kai kurie kastingo sprendimai yra labai geri, bet kai kurie yra ir keisti.Apie tai jau kalbėjau ir galbūt sulaukiau kontroversijos, dėl per-sonažų pakeitimų ekranizuojant įvairius kūrinius. Pavyzdžiui, juodaodė biologė Liet-Kynes knygose ir David Lynch lme yra raudonbarzdis vyras. Aš nieko prieš tokią kultūrą, bet man atro-do, kad tokiu atveju reikėtų kurti naujus personažus, bet ne imti senus ir juos visiškai pakeisti. Bet šiame lme to tiek nebuvo. Daug daugiau to matau kai kuriuose kompiuteriniuose žaidi-muose. Galiu paminėti „God of War: Ragnarok“ ir internautų pastabas dėl šiaurėje atsiradusios ir svarbų vaidmenį atliekančios tamsiaodės mergaitės.Manau tai puikiai iliustruoja neseniai Daniel Craig išsakyta nuomonė apie daugybę metų sklandančias kalbas, jog turėtų būti sukurta moteriškos lyties Džeimso Bondo variacija. Jo žodžiais, reikėtų tiesiog sukurti Džeimso Bondo personažą atitinkančią veikėją, o patį Džeimsą Bondą palikti tokiu Džeimsu Bondu, koks jis yra.Ta pati istorija buvo ir su juodaodžiu Džeimsu Bondu. Juk kalbama apie Ian Fleming kūrinius, kuriuose yra aprašytas jo sukurtas personažas, tad tai turėtų būti gerbiama. Jei tai negerbiama – tuo met nebus ir pagarbos lmui. Kodėl pavyzdžiui „Star Wars“ arba „Marvel“ visatų gerbėjai gerbia kuriamus lmus? Jei jau esi fanas ir supranti, kad kūrėjai žiūri į kuriamus kūrinius su pagar-ba, tuomet ir pats atrandi labai daug ryšių su ta visata.Čia galima paminėti ir Džokerį. Tim Burton lme šis personažas buvo sėkmingas, tuomet viskas kiek prigęsta, kol gauname visišką tragediją – „Suicide Squad“. Ir tuomet išleidžiamas visiškai atskiras lmas, kuris nutolęs nuo komiksų, tampa psi-chologiniu trileriu ir surenka milijardą. Kūrėjai visada savo idėjas, kurios yra rizikingos, gali sukurti kaip savarankiškus produktus. Tai tikrai geras lmas. Buvo kalbėta, kad jis turės ir tęsinį.Tikiuosi, kad ne.Bet Džokeris yra superstiprus personažas, apie kurį visuomet yra daug kalbama. Ir manau, kad ta siužetinė linija, kuri pasakojama Džokerio akimis, galėtų vystytis toliau.Kalbant apie Betmeną ir apie Džokerį, galima diskutuoti apie jų personažų svarbą. Yra žmonių, kalbančių, kad Betmenas nebūtų toks populiarus be Džokerio. Be to prieš kurį laiką man teko daryti epizodą apie tai, kuo skiriasi humanizmas, egoizmas ir utilitarizmas, kuriame šio pavyzdžio nenaudojau, bet man jis labai patiko. Betmenas niekada nežudo, bet Džokeris yra ypatin-gai žiaurus ir nebijo žudyti. Betmenas įvairiose istorinėse arkose pagauna Džokerį ir jį uždaro į Arkhamo kalėjimą ar Arkhamo psi-chiatrinę ligoninę, iš kur jis visuomet pabėga, o tuomet Betmenas jį vėl pagauna ir grąžina jį atgal, bet niekada nenužudo Džokerio. Ar tai reiškia, kad Betmenas yra atsakingas už Džokerio nužudytų žmonių mirtis? Filosoškai žiūrint Betmeną galima įvardinti kaip labai blogą personažą.Jau aptarėme daugiau nei planavau pokalbio pradžiai ir matau, kad turi ką papasakoti, tad norėčiau pakeliauti laiku atgal. Kokia buvo pažintis su popu-liariąja kultūra?Man visuomet žiauriai patikdavo komiksai. Turbūt visi mano bendraamžiai, o man dabar 40 metų, prisimena tarybiniais Skirtmanto malinausko archyvo nuotr.Interviu: Skirmantas malinauskas - „Toji palangė nuolatos keičiasi“ | Valdemaras Nedvecki

Protagonistas | žiema 2021 39 laikais leistas nublukusias ir vaikams skirtas Disnėjaus knygas, kuriose buvo Donaldas, Plutas, Mikis ir kiti. Paskui buvo pradėti į Lietuvą vežti lenkiški komiksai, net Lenkijoje jie buvo pradėti leisti anksčiau. Pamenu, kad mano pirmieji komiksai buvo Super-menas ir Betmenas ir „The Flash“, kurių aš tuomet nesupratau, bet vien laikyti juos rankose atrodė kažkas nerealaus. Aš juos pradėjau po truputį kolekcionuoti, kai pradėjo juos leisti ir Lietu-voje – visus pirkdavau.Vėliau atsirado vaizdo žaidimų priedėliai, kuriuos taip pat pradė-jau rinkti. Pamenu, buvau nusipirkęs keturių Disnėjaus žaidimų rinkinį ir man stebint, kaip atgyja jų personažai televizoriaus ekrane, tai atrodė tokia įspūdinga graka. Aš kartais dar ir dabar pažiūriu „YouTube“ lmukus, kur rodo, kaip žaidžia tuos žaidi-mus. Vėliau jau atėjo „Sega“ metas su 32 bitų graka, pakeitusia 16 ar 8 bitų graką. Dar labai gerai atsimenu strateginį žaidimą apie Robiną Hudą „Defenders of the Crown“, kurį, turbūt, ilgiau-siai esu žaidęs.Atėjus lmų metui vieni iš mano pirmųjų buvo „Žvaigždžių karai“, tik jie buvo pamatyti ne kino teatruose. Prie kino te-atro buvo rūsys, kuriame stovėdavo kėdės, būdavo pastatomas vide o magnetofonas su „Tauro“ televizoriumi, ten susirinkdavo chebra ir žiūrėdavo piratinius lmus. Rodydavo po du seansus per dieną, ten esu peržiūrėjęs viską, nuo „Žvaigždžių karų“ iki Schwarzenegger lmų, nes dažniausiai ir rodydavo kovinius lmus.Kaip įvardintum savo santykį su ja dabar?Aš prenumeruoju komiksus elektroniniu formatu, turiu „Marvel“ prenumeratą, tad juos skaitau dažniausiai planšetėje ar telefone. Visuomet domiuosi, kas yra naujo, pasižiūriu ar paskaitau apžval-gas, o geriausius tuomet jau paskaitau ir pats.Taip pat yra ir su žaidimais. Dabar jų yra tiek daug ir tiek daug gerų, kad iš tiesų būtų sunku surasti jiems visiems laiko, tad atsi-renku keletą, kuriuos pabandau. Anksčiau turėjau „Xbox“, dabar vis galvoju ir apie „PlayStation 5“ pirkimą, bet yra ir laiko klausi-mas. Nors galbūt ir vaikams tai būtų įdomu. Bet pažaidžiu ir įvai-rius kitus žaidimus, kažkada buvau susidomėjęs „Hearthstone“ ir dabar laukiu naujo „Mercenaries“ režimo išleidimo.Niekada nemėgau šaudyklių ir trečiojo asmens žaidimų, kuriuose man ir nelabai sekdavosi. Man visuomet patikdavo strategijos, kaip pavyzdžiui „Heroes of Might and Magic“ ir kortų žaidimai, verčiantys pamąstyti, arba, jei tai yra kiti žanrai, tuomet žaidimai turi būti labai vizualiai gražūs.Žaidimai verčia nemažai mokytis. Ypač kortų žaidimai, kuriuo-se reikia išmokti nemažai kortų reikšmių ir pastebiu, kad jau kartais pasidaro sunku arba šiek tiek gaila laiko labiau į tai gilintis. Anksčiau galėdavau įnerti savaitėm į žaidimą ir išnerti jau būdamas profesionalas. Dabar tai tėra tai, ką prisimenu iš anksčia u ir tik kartais pasidomiu naujovėmis.Žaidimus esu ne tik žaidęs, bet ir juos kūręs. Mano tėvas yra matematikas ir kartu su juo esu programavęs, nors ir labai papra-stus ir labai primityvius žaidimus. O kalbant apie tokius darbus, kuomet netekau patarėjo darbo, esu bandęs savo šansus tapti ani-matoriumi „Bored Panda“ ir „Norducurrent“ studijoje. Man labai patinka piešti ar kurti animacijas ir viso to išmokau pats, niekas niekada nevertė to daryti. O jei darai tai, kas tau patinka, vadinasi judi teisinga kryptimi.Ar lietuviška populiarioji kultūra patenka į tavo akiratį?Geras klausimas. Natūraliai, lietuviški lmai patenka į akiratį. Bet lietuviški lmai yra dviejų rūšių: lietuviškos komedijos, ku-rias nėra sudėtinga atmušti ir valstybės remiami lmai, kurie man pradeda nebepatikti, kurie, man atrodo, yra daromi ne iš aistros, bet todėl kad lengvai galima gauti vieną kitą šimtą tūks-tančių. Taip pat lietuviškų lmų suteikiami įspūdžiai yra labai subjektyvūs ir niekada nedrįstu lmo rekomenduoti, nes supran-tu, kad gali skirtis požiūris.Neseniai nusilmavau viename lme, epizodiniame vaidmenyje. Žiauriai patiko. Filmas vadinasi „Rūpintojėlis“, tai bus pirmas lietuviškas slasher siaubo lmas, „I Know What You Did Last Summer“ stiliaus. Negaliu daugiau pasakoti, bet turėtų būti žiau-riai geras lmas su gerais aktoriais, kurį bus įdomu pamatyti.Kalbant ne apie lmus, jau sudėtingiau. Lietuvių kuriami kompiuteriniai žaidimai, mano galva, yra labai nišiniai, dažniau-siai juos pamatęs parsisiunčiu, išbandau ir daugiau nebežaidžiu. Literatūroje taip pat yra tų bandymų. Steampunk‘ą kuriantis An-drius Tapinas. Justino Žilinsko knygos. Ta kultūra egzistuoja, bet lmai yra didžiausia dalis, visa kita užima labai mažai vietos.Man norėtųsi kada nors kalbėti apie lietuvių autorių, pagal kurio knygą arba parašytą scenarijų būtų sukurtas visame pasaulyje garsus lmas, kuris prasimuštų. Bet galima palinkėti, kad taip nutiktų.Nors nekalbi apie populiariąją kultūrą savo kuriamame turinyje, tačiau tavo pomėgis jai matomas kiekviename vaizdo įraše. Kaip kilo mintis tai naudoti savo turinyje?Kai tik pradėjau, ant mano palangės buvo vienas DVD, viena kny-ga ir žmonos iš Prancūzijos parvežtas Chewbacca. Viskas prasidė-jo nuo to, kad gaudavau klausimų ir pastabų apie tai, kaip gaunu lmų ištraukas. Norėjau parodyti žmonėms, kad jei visi žiūrėtų lmus taip, kaip tai darau aš, pasaulio kino industrija būtų dar didesnė. Nuo mokyklos ir studijų laikų esu didžiulis kolekcininkas. Jau tuo met rinkdavau DVD set‘us, kurių turiu labai daug, svetainėje tam yra skirta visa spinta. Tad susidėjau juos tam, kad parody-čiau, jog tikrai nansiškai remiu kiną, perku DVD, perku „Blu-ray“, einu į kiną, prenumeruoju Lietuvoje veikiančius stream‘o servisus. O iš „Linkomanijos“ imu tik tuos lmus, kurie jau buvo rodyti per kokį nors lietuvišką kanalą.Toji palangė nuolatos keičiasi. Kai grįžau iš Prancūzijos, ten padė-jau „Asterix“ ir „Tintin“ komiksus. Mano žmona net juokėsi, kad kažkas iš Prancūzijos vežasi vyną, o aš vežiausi maišą komiksų. Interviu: Skirmantas malinauskas - „Toji palangė nuolatos keičiasi“ | Valdemaras Nedvecki

40 Protagonistas | žiema 2021 Kaip vyksta filmų ištraukų paieška tavo kuriamam turiniui?Pradėjau labai keistai žiūrėti lmus. Kadangi aš jų daug žiūriu ir daug karpau, tai pradėjau gaudyti, kur buvo gera frazė, kur kažkaip pasisuko veikėjai, kažkur reikia pasižymėti laiką, kad galėčiau išsikirpti tą ištrauką. Arba net pradeda darytis gaila laiko, jei žiūriu lmą, bet nerandu tokių kadrų, kuriuos galėčiau išsikirpti. Tuomet pradedu galvoti, kad geriau būčiau pažiūrėjęs kažkokį kitą lmą ir kartu susižymėjęs 25 tinkamas naudoti vi-etas.Iš tiesų visuomet ieškau ištraukos, kuri už mane pasakytų tai, ko aš negaliu pasakyti, nes galbūt tai pasakęs vėl atsidurčiau teisme ar panašiai. Ne visada man tai pavyksta, bet kartais būna tokių ištraukų, kaip pavyzdžiui, lme „Šventasis“ Marius Repšys žiūri į kompą ir sako „Kas čia per debilas?“. Šią frazę esu naudojęs bent tris kartus. Kartais būna, kad žinau, ką noriu pasakyti, bet niekaip nerandu tinkamos ištraukos, kuri būtų susieta su pasako-jimo kontekstu.Kai dirbu ties kažkokia tema ir jau daugmaž žinau, apie ką ji bus, tuomet pradedu galvoti, ką būtų galima panaudoti. Dabar savo patronams darau video apie bylas su įvairiais garsiais žmonėmis, kurie buvo sulaikyti už vairo neblaivūs. Tam, kad galėčiau tai ilius truoti, pradėjau rinktis lmus, kurie susiję su vairavimu arba alkoholio vartojimu. Pakankamai daug tokių lmų radau, kai ką iš atminties, kai ką gūglindamas ir išsikirpau reikiamas vietas dar prieš pradėjęs įrašinėti savo scenarijų. Ieškoti ištraukų yra išties didelis darbas. Kažkada esu prašęs žmonių padėti pakarpyti lmus ir tuomet pradėjau pastebėti, kaip skiriasi idėjos, kai pamačiau, ką aš karpyčiau ir ką jie karpė. Aš nekarpau veiksmo scenų ar dia-lo gų, kuriame dengiasi kameros planai. Naudoju tik ištraukas, kuriose yra prasmingas pradėtas ir pabaigtas žodis su pauze ir in-tonacija, kad tuo metu nebūtų perjungiama kamera ir kad nebūtų minimi vardai ar vietovardžiai.Kalbant apie kolekciją, kurią paminėjai, galbūt gali pasigirti kažkokiais kolekcijos perlais, kuriuos turėdamas didžiuojiesi?Kai baigiau teisės studijas, nusipirkau „The Godfather“ odinį box set‘ą, kurį sudaro 10 DVD su įvairia papildoma medžiaga ir Francis Ford Coppola komentarais. Turiu „Samurai Jack“ originalų „Blu-ray“ set‘ą, „Batman: The Animated Series“ tiek DVD, tiek „Blu-ray“ set‘us.Skirtmanto malinausko archyvo nuotr.Interviu: Skirmantas malinauskas - „Toji palangė nuolatos keičiasi“ | Valdemaras Nedvecki

Protagonistas | žiema 2021 41 Ar neturėjai minčių kurti turinio būtent populiariosios kultūros tematika?Yra mintis, kad būtų galima sukurti atskirą kanalą, jei tik tam turėčiau laiko. Vienintelė priežastis, kuri mane sustabdo yra tai, kad aš nematau sėkmingo pavyzdžio Lietuvoje. Su knygomis „15min“ šiuo metu labai daug dirba Audrius Ožalas, bet ta niša nepritraukia daug žmonių. Ir tai net nėra žmonių pritraukimo klausimas. Klausimas, ar tai yra labai įdomu. Turiu daug neat-sakytų klausimų.Pavyzdžiui, kiek lietuvių yra žaidžiantys kompiuterinius žaidi-mus? Nes mano aplinkoje jų yra labai daug, bet, man atrodo, mano aplinka yra labai netipinė. Kalbant apie žaidimų apžvalgų kultūrą, visame pasaulyje yra nemažai apžvalgininkų, kuriuos žiūriu ir aš, kurie apžvalgas daro būdami pilvoti, su barzdomis ir sulaukę 40-ies metų, nes jie yra ta karta, kuri užaugo kartu su žaidimais ir juos žiūri įvairi publika. Lietuvoje, man atrodo, tos kultūros nelabai yra ir ji populiarėja tik su naujais žaidimais. Mačiau ne vieną tikrai vykusią apžvalgą lietuvių kalba, kuri neprasimušdavo ir nesulaukdavo daug dėmesio.Kitas kelias būtų ne pačiam eiti į nišinę kultūrą, o tą nišinę kultūrą ištraukti į ne nišinę kultūrą ir kurti hibridus. Mantas Kat-leris bandė tai daryti „Negyvas eteris“ kanale, žaisdavo žaidimus. Bet vėlgi, įprastos jų peržiūros būdavo 200-300 tūkstančių, o ten iškart nukrisdavo.Žmonės įsivaizduoja, kad kompiuteriniai žaidimai ar visa popu-liarioji kultūra yra pigus dalykas masinei auditorijai. Iš tikrųjų kalbėti apie žaidimus ar jau vien juos žaisti reikia smegenų. Lietuvoje nėra tiek jau daug žmonių, kurie rimtai nagrinėtų žaidi-mus. Galbūt tai keisis, o galbūt aš klystu.Labai norėčiau, kad atsirastų rimtesnis kompiuterinių žaidimų kanalas, bet neįsivaizduoju, kaip tai padaryti. Gerbtini tie bandy-mai, kurie buvo. Jei būtų kanalas, kuriame būtų, pavyzdžiui, 100 tūkstančių auditorija arba net ir 50 tūkstančių, tuomet jau būtų galima pradėti kalbėti ir su reklamdaviais.Ką manai apie kino kompanijų sprendimus leisti filmus į streaming platfor-mas tą pačią dieną, kuomet jie startuoja kino teatruose arba po labai trumpo kino teatrų ekskliuzyvumų laiko?Kino teatrų suteikiama patirtis turėtų išlikti ir jeigu ne pandemi-ja, mano galva, mes neturėtume tokių variantų, kuomet lmas tuo pačiu metu startuoja ir kino teatruose, ir stream‘o platfor-mose. Dabar jau labai daug kas atšaukinėja stream‘inimo prem-jeras ir visi, vis dėlto, žiūri į kino teatrus.Aišku, lmų naudojimo kultūra keičiasi iš esmės. Žmonės namuo-se turi didelius televizorius arba projektorius, tad gali susikurti sau labai panašias į kino teatro sąlygas privačiose erdvėse, kur šalia nebus traškučius arba spragėsius traškinančių nepažįstamų žmonių, kurie dar kartais ir garsiai komentuoja. Yra tame niuan-sų, bet esu linkęs manyti, kad stream‘inimo sprendimai buvo susiję su pandemija ir kai pandemijos nebebus, manau, kad atsi-statys ta tradicija, kuri buvo. „Kopos“ režisierius Denis Villeneuve neseniai pavadino „Marvel“ filmus kaip cut and paste produkciją, o Martin Scorsese tai įvardijo ne kaip kiną, bet kaip pramogų parką. Ką manai apie dabartinę superherojų bangą tiek kine, tiek televizijoje?Aš gal šiek tiek pavargau, nes man atrodo, kad šiuo metu yra kuriami tik komiksų lmai ir buvusių lmų remake‘ai ir naujos franšizės beveik nebegimsta, todėl kartais galvoju, kad jau metas pradėti kurti kažką originalaus.Su Denis Villeneuve sutikti galiu, nes ką padarė „Marvel“ tai jie rado receptą, kuris iš principo veikia, ir jie jo pradėjo nebekeisti labai radikaliai. Jei pažiūrėtume į jų pirmuosius lmus ir kas vė-liau buvo daroma, keičiasi tik techniniai dalykai kaip kompiute-rinė graka. Bet aš suprantu, kad jie kepa lmus visai šeimai ir jie su pagarba žiūri į savo visatą. Tai tikrai nėra lmai, kuriuose būtų super gilus siužetas ir labai didelės intrigos, bet ir klausimas. ar to tikrai reikia. Žmonės į tuos lmus eina žinodami. ką jie gaus ir aš sutinku su tuo, ką daro „Marvel“.Kalbant apie Martin Scorsese pasisakymus, tai galime pasižiūrėti jo paskutinius lmus, kaip pavyzdžiui „Irishman“. Tai yra jau matytos klišės: gangsteriai, tie patys vaidmenys, kazino, Las Vegasas, renkami gryni pinigai. Jei tu matei tokius lmus kaip „Casino“ ar „Goodfellas“ – tu jau matei didžiąją dalį Scorsese kūrybos.Tiek daug kalbėjome apie kiną, tai ar galėtum įvardinti tai, ką pats labiausiai mėgsti žiūrėti?Dabar pagalvojau, kad aš lmų visiškai neskirstau pagal žanrus, visi jie turi gerų lmų. Vienintelis žanras, kurio aš praktiškai nežiūriu, tai yra siaubo lmai, nors kai kurių iškarpas ir esu nau-dojęs. Kriminaliniai lmai arba fantastika yra tai, kur galima rasti nemažai kultinių lmų.O kaip su populiariąja kultūra tavo šeimoje?Mes kartu žiūrime lmus, bet matau, kad daug kas jau keičiasi. Abu mano vaikai turi po „Netix“ paskyrą ir žiūri jame serialus, kurie jau man nėra labai įdomūs. „Stranger Things“ yra mano vyresnės dukros labai mėgiamas serialas, kurį pradėjau žiūrėti, bet niekaip jo neperkandau ir neužkabino manęs stipriai. Skirtin-gi pomėgiai yra ir kompiuteriniuose žaidimuose, taip, kaip man kažkada „Age of Empires“ atrodė nerealus žaidimas, dabar mano dukra žaidžia „Roblox“ ar „Minecraft“ ir jai tai lygiai taip pat atrodo nerealu.Mes esam ta šeima, kurioje vaikai daug ir skaito, ir žiūri, ir žaidžia. Esu tas tėtis, kuris to neriboja, nes, priešingai nei dauge-lis tėvų, nemanau, kad taip jie susigadins akis ar smegenis. Manau, kad tai taip pat yra lavinimas, ypač kai jos pačios išsiren-ka tai, kas joms yra įdomu. Mano vyresnioji dukra pradėjo piešti ir yra labai faina žiūrėti, kaip ji renkasi prototipus ir skaito komik-sus. Aš ir pats toks buvau.Dėkojame Skirmantui už pokalbį!Interviu: Skirmantas malinauskas - „Toji palangė nuolatos keičiasi“ | Valdemaras Nedvecki

42 Protagonistas | žiema 2021 Išminties puslapis42 puslapisŽmonės įsivaizduoja, kad kompiuteriniai žaidimai ar visa populiarioji kultūra yra pigus dalykas masinei auditorijai. Iš tikrųjų kalbėti apie žaidimus ar jau vien juos žaisti reikia smegenų. - Skirmantas Malinauskas42 Protagonistas | Žiema 2021

Protagonistas | žiema 2021 43 5-ios Skirmanto Malinausko kino rekomendacijos:Vienas geriausių Miyazaki animacinių lmų. Puikus siužetas dabar tiek daug kalbant apie ekologines katastrofas. Ne vaikų auditorijai skirtas pilnametražis kūrinys.Fantastiška istorija - klasika tapęs kūrinys, kurio idėja vėliau daug kartų panaudota kituose lmuose.Vienas ryškiausių vaikystės prisiminimų. Filmas, kuris ir gąsdina, ir linksmina, kurį gali mėgti ir vaikai, ir suaugę. Visai neseniai peržiūrėjau ir vėl patyriau daug gerų emocijų.Kas žiūri „Squid Game“ dabar ar neseniai žiūrėjo „Hunger Games“, tas galėtų pradėti nuo šio klasikinio lmo su Arnold Schwarzenegger. Vėlgi, scenarijus, sukūręs pamatą daugeliui lmų po jo.Pirmas epizodas sagoje, kuri tapo mano mėgstamiausia lmų serija. Nesu labai patenkintas, kaip ji buvo baigta uždarant siužetines linijas, bet pirmoji trilogija tikrai padarė didžiulį įspūdį ir ilgai buvo nepralenkiamas lmas.„Princess Mononoke“, 1997„Groundhog Day“, 1993„Gremlins“, 1984„Running Man“, 1987„Star Wars Episode IV: A New Hope“, 1977Interviu: Skirmantas malinauskas - „Toji palangė nuolatos keičiasi“ | Valdemaras Nedvecki

44 Protagonistas | žiema 2021 Protagonistas rekomenduoja: Žiemos filmai ir TVProtagonistas rekomenduoja:Žiemos filmai ir TVPer praėjusius metus pasirodė be galo daug puikių lmų, TV serialų bei jų anonsų, apie kuriuos pakalbėti dar neturėjome progos. Būtent todėl šį kartą tradicinę „Protagonisto“ rekomendacijų skiltį nusprendėme pateikti kiek kitaip ir vietoje naujų startų kalendoriaus visas rekomendacijas sumaišėme į bendrą katilą, kuriame rasite tiek puikiausius praėjusių metų kūrinius, tiek ypač laukiamus didžiojo bei mažojo ekrano debiutus. Tikimės, kad kiekvienas iš jūsų atrasite kažką ypač mielo sau!SerialaiInvincible AMAZON PRIMENors daugelis pamatę šio praėjusiais me-tais garsiai nuskambėjusio animacinio lmuko vaizdus nejaukiai atsiduso gal-vodami apie klišinius superherojų tropus, Simonas siūlo nebūti kategoriškiems ir suteikti „Invincible“ šansą. Tai išties ne-tradicinė herojaus istorija, kurią sukūrė ne kas kitas, o dėl „The Walking Dead“ žinomas Robert Kirkman. „Invincible“ pasižymi ne tik originalia perspektyva, tipišku Kirkman’išku žiaurumu, tačiau ir puikiais balso aktoriais, tarp kurių ir ta-lentingieji Steven Yuen, J. K. Simons, San-dra Oh, Zachary Quinto bei daugelis kitų.

Protagonistas | žiema 2021 45 The Wheel of TimeShadow and BoneAMAZON PRIMENetflixProtagonistas rekomenduoja: žiemos filmai ir TVEsame tikri, kad tarp savo skaitytojų turime ne vieną legendinės „The Wheel of Time“ knygų serijos faną. Tai išties titaniškas ir be galo populiarus epas, kurį dar gūdžiais 1984-aisiais pradėjo rašyti amerikietis Robert Jordan. Iš viso jis parašė 11 knygų, tačiau nebaigęs nar-plioti visų istorijos gijų 2007 metais mirė ir paliko darbą tęsti savo įpėdiniui, kuriuo tapo mūsuose puikiai pažįstamas „Mistoborn“ bei „Stormlight Archive“ autorius Brandon Sanderson. Taigi dabar turime 14 knygų fantastikos epą, kuris taps pamatu naujam „Amazon Prime“ TV serialui. Serialo kūrėjai nė nebando slėpti ambicijų paversti „The Wheel of Time“ naujuoju „Game of Thrones“, tačiau tokių bandymų jau būta, o sėkmės istorijų ypač mažai. Laukiame sukryžiavę pirštus.Dar vienas „Netix“ bandymas ekrani-zuoti paauglišką ir gana vidutiniškai vertinamą fantastikos knygų seriją tarsi turėtų signalizuoti, jog nuo kūrinio derėtų laikytis atokiau, tačiau „Shadow and Bone“ nustebino ne tik eilinius žiūrovus, tačiau ir didelius knygų serijos fanus. Šis TV serialas yra puikus įrodymas, kad adaptacijos kartais gerokai pranoksta originalius kūrinius. Kokybiškos fantas-tikos išsiilgusiems skaitytojams knygų nerekomenduojame, bet serialas be abe-jonės patiks dideliam kiekiui fantastikos fanų. Po tokio stipraus debiuto tikimės nuostabių sekančių sezonų.

46 Protagonistas | žiema 2021 Skaitant mūsų rekomendacijas gali susidaryti įspūdis, kad paskutiniu metu didžiosios lmų bei TV serialų kūrimo kompanijos vis dažniau atkreipia dėmesį į klasikinius mokslinės fantastikos kūrinius. Ko gero, tarp mūsų skaitytojų nerastume nei vieno bent puse ausies negirdėjusio apie legendinę Isaac Asimov kurtą „Fondo“ knygų seriją. Būtent ji tapo naujausia „Apple TV+“ serviso avantiūra, kurie sumanė šią seriją perkelti į serialo formatą. Pirmieji epizodai žada puikią kosminę kelionę ir neabejojame, kad patiks tiek knygų fanams, tiek apie „Fondą“ dar negirdėjusiems žiūrovams.Be galo ilgai lauktas populiariausio pasaulyje kompiuterinio žaidimo „League of Legends“ nužengimas į ekranus pagaliau įvyko! Be abejonės, dideli šio žaidimo fanai žino viską apie „Netix“ planus išplėsti žaidimo visatą bei žaidimo veikėjų istoriją su nauju anima-ciniu TV serialu „Arcane“, kuris suteiks progą į „League of Legends“ pažiūrėti pro kiek kitokius akinius. Tikime, kad „Arcane“ pradžiu-gins visus šio populiaraus žaidimo fanus, o tiems, kurie dar neturėjo progos susipažinti su šia legendine franšizė, taps puikiu tramplinu į Runeterra.FoundationArcaneApple TV+NETFLIXProtagonistas rekomenduoja: Žiemos filmai ir TV

Protagonistas | žiema 2021 47 Tikriausiai didžiausiu praėjusių metų netikėtumu tapusi Shawn Levy režisuota veiksmo komedija yra tikras saldainiukas tiems, kurie mėgsta kompiuterinius žaidimus. Nors iš pirmo žvilgsnio „Free Guy“ lmas gali pasirodyti kaip nerimtas bandymas pasipelnyti vaikantis šiuolaikinių madų, Ryan Reynolds sukurtas eilinio kompiuterinio žaidimo veikėjo (NPC) personažas gana puikiai iliustruoja šiuolaikinio pasaulio vargus. Puikios metaforos, užmuominos į legendinį „Trumano šou“ bei nuostabus aktorių darbas paverčia šią juostą viena geriausių praėjusių metų komedijų, kurią be jokios sąžinės graužaties rekomenduojame visiems „Protagonisto“ fanams. Free GuyNETFLIXProtagonistas rekomenduoja: žiemos filmai ir TVFilmaiBent jau kol kas „Netix“ taip ir nepavyko įgyvendinti misijos sukurti išties gerą anime adaptaciją, tačiau pirmieji „Cowboy Bebop“ vaizdai teikia nemažai vilčių. Regis, kad šio naujo lmo kūrėjai išties rimtai pažiūrėjo į anime personažus, serialo stilistiką ir nebandė išradinėti dviračio, o pirmieji vaizdai kvepia autentiškumu ir kokybe. Neabejojame, kad net jei originaliojo „Cowboy Bebop“ fanai neliks iki galo patenkinti nauja „Netix“ adaptacija, lmas vis vien taps kultiniu ir su puikiuoju kosmoso kaubojumi supažindins naująją fanų kartą.Cowboy Bebop

48 Protagonistas | žiema 2021 Ieškantiems lėtesnio ir atmosferiškesnio kino, rekomenduojame nepraleisti „The Green Knight“ lmo, kuris sukurtas remiantis vidur-amžių eilėraščiu apie žaliąjį riterį ir legendinio karaliaus Artūro anūką, kuris pasiryžo mesti jam iššūkį. Pagrindinį vaidmenį lme atlie kantis Dev Patel liaupsinamas už vaidybą ir beveik garantuotai sulauks ne vienos geriausio aktoriaus nominacijos kino apdovano-jimų sezono metu, o apie vizualinę bei garsinę lmo pusę net neverta kalbėti. Geriau ją patirti patiems. To ir linkime jums visiems.Iš naujo atsivėrę kino teatrai pažėrė išties nemažai lmų, o „Dune“ tapo ko gero didžiausiu 2021 debiutu ir padėjo pamatus naujai epinei mokslinės fantastikos serijai. Originaliai lmas turėjo pasirodyti dar pernai, tačiau užsidarę kino teatrai privertė kūrėjus apsigalvo-ti. Tiesa, „Warner Bros.“ vienu metu žadėjo lmą platinti per namų transliavimo platformas, bet tokiam žingsniui ypač griežtai pa-prieštaravo Denis Villeneuve, teigdamas, jog šis lmas turi būti pamatytas dideliame ekrane. Bėkit į kino teatrą, kol rodo, arba laukite kitos istorijos dalies ir beveik be abejonės įvyksiančių „Dune“ peržiūrų maratonų…The Green KnightDuneProtagonistas rekomenduoja: Žiemos filmai ir TV

Protagonistas | žiema 2021 49 Ilgai lauktas „Matricos“ sugrįžimas gali pasisekti arba… nepasisekti. Kad ir kokią išankstinę nuomonę apie šį lmą jau spėjote susida-ryti, nepaneigsite, kad „Matrica“ tapo savotiška 21-ojo amžiaus mokslinės fantastikos ikona. Nė neverta spėlioti, ar naujasis lmas bus geras, tačiau neabejojame, kad jis bus sėkmingas. Ištikimi simuliacijos teorijos šalininkai gaus dar daugiau peno diskusijoms apie teisin gas ir neteisingas lmo temas, o eiliniai interneto gyventojai – kalną naujos medžiagos naujiems memams. The Matrix ResurrectionsProtagonistas rekomenduoja: žiemos filmai ir TV2017 metais sulaukėme ganėtinai paikos „Teisingumo Lygos“ ekranizacijos, kurioje „DC“ komiksų fanai galėjo išvysti mėgstamiau-sius savo herojus. Originaliai projektą kūrė daugeliui mūsų pažįstamas režisierius Zack Snyder, tačiau dėl asmeninės tragedijos jis pa-liko komandą, o lmą užbaigė „Marvel“ kino ekspertas Joss Whedon, kuriam buvo patikėta neįmanoma misija – perrašyti scenarijų, perlmuoti daugybę originalių scenų ir išleisti lmą į dienos šviesą. Galutinis rezultatas – frankenšteiniška pabaisa, kuriai kritikos negailėjo niekas. Netrukus po to internete užgimė #ReleaseTheSnyderCut judėjimas, prie kurio prisidėjo milijonai fanų ir netgi paties lmo aktoriai, o šiam įgavus pagreitį, studija uždegė žalią šviesą ir leido Zack’ui įgyvendinti savo originalią viziją. Būtent garsiausių in-terneto kritikų dėka gavome išties smagų 4 valandų trukmės lmą, kuris, pasak daugybės fanų, yra visa galva aukščiau nei originalusis „Justice League“. Žiūrėjom, mėgavomės ir labai rekomenduojame visiems, kuriems patinka „DC“ visata.Zack Snyder’s Justice League

50 Protagonistas | žiema 2021 Sitcomai –pakaitalas komedijoms, nemirštantiklasika ar pigesnis psichoterapijosseansas?2021-ieji. Laikas, kai kino industrija pasiekusi neregėtas aukštumas, kai galime rinktis iš galybės aukščiausio lygio, specialiųjų efektų kupinų lmų, visas įmanomas temas nuo vikingų iki fantastikos nagrinėjančių serialų, kai turime galimybę kartu su herojais keliauti po dar neatrastas galaktikas, pažinti slapčiausius Žemės kampelius ar pasinerti į pasaulį, kai jį valdė dinozaurai... Bet ne. Vietoj viso šito mes renkamės geriau jau trečią kartą žiūrėti sitcomą apie Amerikos miesteliūkščio osą, kurio darbuotojai pardavinėja popierių. Gerai, gal naujos „The Matrix“ ar „Spider-Man“ dalies ir neiškeistume į mėgstamą sitcomą, bet šis žanras neabejotinai vėl patektų į dažniausių mūsų pasirinkimų topą. Seni ir savo šlovės dienas jau atgyvenę sitcomai pastaraisiais metais išgyvena antrąjį aukso amžių bei vėl muša populiarumo rekordus. Ir šio comeback‘o priežastis kur kas kompleksiškesnė, nei devyniasdešimtųjų ilgesys ar noras pasikartoti „Friends“ himnu laikomos dainos „Smelly cat“ žodžius. Atsakymą, kodėl seni sitcomai ir vėl uždirba milijonus, lemia daugybė pastarųjų metų veiksnių, sniego gniūžtės efektu atridenusių sitcomus į pirmaujančias pozicijas. Ir viskas prasidėjo nuo komedijos.Benita LopatienėKino mylėtoja, kolekcionierė ir lmosofė, kurios diena neapsieina be lmųSitcomai – pakaitalas komedijoms, nemirštanti klasika ar pigesnis psichoterapijos seansas? | Benita Lopatienė

Protagonistas | žiema 2021 51 Išlepusios studijosKokią atsimenate tikrai gerą komediją, išleistą per pastaruosius penkerius metus? Tokią, iš kurios juokėtės iki ašarų? Ar išvis atsimenate? Nes aš galėčiau suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, nors ir jų visų turbūt neprireiktų. Gerų komedijų stygius pastebėtas prieš keletą metų ir jau tuomet ši tema buvo eskaluojama, ieškant atsa-kymų, kur slypi priežastis. Daug kritikų kaltę vertė kūrėjų neoriginalumui ir pa-prasčiausiam kokybės trūkumui, tačiau ši komedijos žanro nykimo problema kur kas panašesnė į tam tikrą tendenciją. Režisierius ir prodiuseris, legendinio „The 40-Year-Old Virgin“ ir kitų ko-medijų kūrėjas, Judd Appathow dar 2017 m. teigė, jog komedijos žanras pamažu degraduoja ir tai didžiųjų kino studijų atsakomybė. Režisierius pasakojo, kad anksčiau studijos pirkdavo daug pavienių komedijų scenarijų, kuriems priskirdavo ištisas komandas, metų metus dirbančias ir tobulinančias scenarijus adaptacijai. Tačiau prieš kelis metus ši tendencija ėmė nykti. Studijos išlepo ir dėmesį pradėjo kreipti tik į pilnus lmų komplektus: jau su paruoštu lmo projektu, aktorių ko-manda, režisieriumi ir scenarijumi. Kitaip tariant, Holivude kaip ir kelionėse – vis dažniau nugali all inclusive pasiūlymai. Tokiais atvejais lmo idėja ir struktūra jau būna praktiškai paruošti ir komedijos scenarijus atskiro, individualaus dėmesio nesulaukia. O būtent scenarijus, jo šlifa-vimas ir pritaikymas, atsižvelgiant į lmo kūrimo procesą, ir yra esminis komedi-jos sėkmės faktorius. Matydami tokias tendencijas, scenarijaus autoriai ir patys mieliau renkasi dirbti su televizijos laido-mis ar kelių sezonų potencialą turinčiais serialais, nei vieno lmo scenarijumi. Taip yra dėl to, kad lmo scenarijaus kūrimas ir tobulinimas gali užtrukti net kelerius metus ir nėra jokio garanto, kad jį tikrai nupirks, o pati juosta bus pelninga.Netflix vs. kino teatraiPastebėta ir kita problema – žmonės tie-siog nebeperka bilietų į grynakraujes ko-medijas. Prieš daugiau kaip dešimt metų komedijos valdė pasaulio kino teatrus ir puikavosi pelningiausio žanro titulu, tačiau nuo 2015 m. bilietų pardavimai į Sitcomai – pakaitalas komedijoms, nemirštanti klasika ar pigesnis psichoterapijos seansas? | Benita Lopatienė„Brooklyn 99“

52 Protagonistas | žiema 2021 komedijas pradėjo stabiliai mažėti, o prieš porą metų nukrito jau dvigubai. Ir viena iš to priežasčių – senas geras „Netix“ bei kitos streaming platformos.Būtent tuo metu pasaulyje naują pagreitį įgavo ir milijonus naujų širdžių pavergė transliacijos platformos, kurios, be savo didelės pasiūlos, griebė jautį už ragų ir ėmė pasirašinėti įvairius lmų kūrimo kontraktus. Tuo metu daug dėmesio gavo būtent komedijos žanras – sukurta nemažai užsakomųjų komedijų ir serialų, kurie reikšmingai padidino žanro pasiūlą. Tačiau kokybės atžvilgiu? Na, pradžią pui-kiai iliustruoja prieštaringai vertinamos Adam Sandler komedijos. „Netix“ jau 2014 m. nusprendė pasikviesti gerai žino-mus vardus ir pasirašė su Adam Sandler keturių lmų sutartį. Tačiau boy, oh boy, kokius kokybės antirekordus sumušė šie Sandler meno šedevrai. Pirmasis lmas iš „Rotten Tomatoes“ kritikų gavo 0 % iš 100 %, o antrasis 5 % iš 100 %. Tačiau žiūrovai vis tiek daugiau nei 500 mili-jonų valandų žiūrėjo šiuos ir kitus šaunius Sandler lmus, kas įrodo, jog komedijų kokybė „Netix“ nebūtinai yra pagrindi-nis rodiklis. Taip kuo toliau, tuo daugiau platforma dėmesio skyrė komedijos žanrui, stabiliai pildydama vis didesnę jo pasiūlą: keldama senus lmus, pirkdama teises į serialus, sitcomus, užsakinėdama žinomų lmų remake‘us, siūlydama televizijos laidas, stand-up‘us ir net įvairius special‘us. Tad platforma susiėmė ir toliau investavo į įvairesnį bei kokybiškesnį komišką turinį, aišku, neišsižadėdama ir meno virtuozo A. Sandler kūrinių. Bet šitai galime atleisti – naujieji darbai bent jau peržengė 30 % kritikų vertinimo ribą. Dėl to komedijos žanras „Netix“ ne tik išpopuliarėjo, bet ir sugebėjo pasiūlyti tai, ko neturėjo nei kitos televizijos, nei kino teatrai. Kitos transliacijos platformos taip pat pradėjo sekti „Netix“ pavyzdžiu ir netrukus komedijų pasiūla mažajame ekrane pasi-darė kur kas platesnė, o gal ir geresnė, nei didžiuosiuose kino teatrų ekranuose. Taip pat nereikia pamiršti, kad šiais laikais komišką turinį žmonės randa ne tik lmų pavidalu, bet ir „Youtube“, „Tik Tok“ plat-formose, įvairiuose memuose ar „Reddit“. Tad pamažu komiškas turinys žiūrovui pradėjo asocijuotis nebe su big screen, bet su small screen – internetu ir streaming platformomis. Tik komedijos nebeužtenkaTačiau yra ir kita šios situacijos pusė. Žmonės nebeperka bilietų į komedijas, tačiau studijos taip pat jų kuria vis mažiau. Dar 2019 m. įvairūs kino apžvalgininkai sujudo, jog kino studijos tiesiog atsišlie-jo nuo grynakraujų komedijų, nes kiti žanrai su komedijos prieskoniais tapo žymiai pelningesni. Ir dvi didžiausios to priežastys: „Disney“ ir „Marvel CU“ (taip, „Marvel CU“ priklauso „Disney“, bet čia jie analizuojami kaip atskiri fenomenai). Rasti konkurentą „Disney“ juostoms populiarumo atžvilgiu visuomet buvo didelis iššūkis. Šie lmai visais laikais ir praktiškai visame pasaulyje dominavo kino teatruose, o premjerų savaitgaliais juos pralenkti prireikdavo sunkiosios ar-tilerijos, kaip aukščiausio lygio aktoriai, dideli lmo biudžetai ar koks švenčiausiojo Tarantino apsireiškimas. Tačiau smarkiai išaugus „Marvel CU“ populiarumui ir at-sidarius superherojų lmų kepyklėlei, pa-tiekiančiai kelis naujus darbus per metus, prilygti šiems dviem gigantams pasidarė praktiškai neįmanoma. „Marvel“ ne tik pasiūlė didžiulę herojų ir siužetų įvairovę, bet ir pelnė smagesnės komiksų visatos vardą dėl to, kad į lmų siužetus įkom-ponavo komediją. Užtenka prisiminti „The Guardians of the Galaxy“, „Ant-Man“, „Deadpool“ lmus, ar „Marvel“ visatos ne tik griaustinio, bet ir komedijos dievą – „Thor: Ragnarok“ – visi jie yra grynos komedijos. Komedija tapo vienu iš „Marvel“ sėk-mės recepto pagrindinių ingredientų ir priežastimi, dėl ko šios komiksų vi-satos lmai patinka net tiems, kurie įprastai nemėgsta superherojų. Tačiau tokiu būdu „Marvel“ taip pat prisidėjo prie komedijų miksų mados, sukurdama dar sudėtingesnę terpę įprastoms ko-medijoms. Nes kas rinksis nuvalkioto siužeto komediją, kai gali pamatyti, kaip išvaizdūs, įvairaus plauko, pavidalo ir spalvų superherojai, apsitempę apvalumus išryškinančius kostiumus, gelbsti pasaulį nuo įsismaginusio dirbtinio intelekto, gina galaktikas nuo išnykimo, keliauja laiku, žaidžia su spindinčiais akmenukais ir dar gerų bajeriukų pašaudo. Čia nebe 3 in 1, čia viskas viename – VIP rinkinys, 5 žvaigždės, 9D teatras, all inclusive. Dėl tokio superherojų lmų ir komedijų mikso pasisekimo, studijos nebemato prasmės kurti paprastų komedijų – jos geriau išleis šimtus milijonų populiaraus lmo gamy-bai bei reklamai ir uždirbs antrą tiek, nei investuos keletą milijonų į kvestionuotino pelno sulauksiančią komediją. Aktorius ir komikas Seth Rogen taip pat yra pasi-sakęs, kad būtent „Marvel“ lmai pakeitė komedijos žanrą ir dabar žiūrovas jam kelia didesnius lūkesčius. Jis nebesitiki tik komedijos – jis nori komedijos ir kažko daugiau. Ir nors įprastų komedijų reikš-mingai sumažėjo, jų kokybė smarkiai kri-to, tačiau dabar gyvename fantastikos ir komiksų aukso amžiuje.Kadras iš „The office“Sitcomai – pakaitalas komedijoms, nemirštanti klasika ar pigesnis psichoterapijos seansas? | Benita Lopatienė

Protagonistas | žiema 2021 53 Vieša paslaptisBe kitų komedijų stygiaus priežasčių gali būti dar viena – ir atrodo, kad ji tapo savotišku tabu. Ne paslaptis, kad pastarai-siais metais pasaulis žengė didelį žingsnį pirmyn tolerancijos ir lygių teisių klau-simais. Ir nors visi judėjimai už moterų, LGBTQ+ ir kitų socialinių grupių teises yra teigiamas progresas, visuomet atsiranda radikalų, kurie prisikabinėja prie visko, ką kažkas kažkada ne taip pasakė, ne taip pažiūrėjo, ne taip pagalvojo ar ne taip su-sapnavo. Humoras apskritai vertinamas kontroversiškai įvairių diskriminuojamų grupių ar jautrių socialinių klausimų atžvilgiu, ir kiekvienas skirtingai supran-ta kur ir ar apskritai yra riba, kokiomis temomis galima juokauti. Pavyzdžiui, žymus komikas Ricky Gervais yra ne kartą išreiškęs poziciją, kad juokauti galima ab-soliučiai visomis temomis. Tačiau gyve-name sujautrėjusio pasaulio ir snowake kartos laikais, kai visi esame lygūs, gražūs ir ypatingi gamtos kūriniai, kuriems bet kokia kritika sudaužo jautrią širdutę į tūkstančius mažų gabalėlių. Tad nenuo-stabu, jog režisieriams ir prodiuseriams gali pristigti motyvacijos kurti įprastą komediją. Nes o kas, jei susireikšminę „Twitter“ žinovai prisigalvos paslėptų žinučių, įsižeis ir prikals lmų kūrėjus prie kryžiaus dėl kokio nepakankamai tolerantiško juokelio? Ši priežastis yra tarsi garsiai neįvardija-ma vieša paslaptis, apie kurią pasisakė nedaugelis. Tarp jų – režisierius Todd Phillips, legendinės lmų franšizės „Hangover“, lmų „Due Date“, „Old School“ ir kitų, daugiausia komedijų, kūrėjas. Jam išleidus pasaulinį pripaži-nimą pelniusį „Joker“, daugelis stebėjosi, kodėl režisierius nusisuko nuo komedijų į tokį kontrastingą, tamsų ir smurto kupiną komiksų pasaulį. Tačiau T. Phillips tiesiai šviesiai atsakė, kad priežastis papras-ta: niekas nebenori kurti komedijų, nes nežinia, kas gali įsižeisti. Režisieriaus nuomone, komedijos esmė ir yra tai, kad ji nepagarbi. Tačiau šiais laikais visi pagar-bos ištroškę kaip kraujo, ir tu pamėgink atsiginti nuo 30 milijonų susireikšminusių „Twitter“ „recenzentų“, kiekvieną juokelį priimančių kaip asmenišką išpuolį prieš save – misija neįmanoma. Tad „Joker“ režisieriui tam tikra prasme tapo ir as-menine vendeta. Sitcomų fenomenasKol komedijų lmai lieka šešėlyje, o kino teatrai vis dar apleisti dėl pandemijos, čia gražų pinigėlį (gerai, ne pinigėlį, o mili-jonus) kala ir antrąjį aukso amžių išgyve-na sitcomai – kai kuriais atvejais net praė-jus daugiau kaip 20 metų po išleidimo. Kodėl? Visų pirma, vėl išpopuliarėję sit-comai („Friends“, „The Oce“, „Sein-eld“, „How I Met Your Mother“ ir kt.) yra komedijos ir jie puikiai užpildo skylę, kurią pravėrė komedijų lmų trūkumas. Komedijos žanras apskritai yra vienas maloniausių žiūrėti – jis mūsų organizme sužadina laimės hormonus, tarp jų ir dopaminą, kurie suteikia pasitenkinimą patirtimi. Komedija sitcomuose daugiausia išreikšta kuriozinėmis situacijomis, ek-spresyviais dialogais ir nesusipratimais, o ne intelektualiais juokeliais, aliuzijomis ar satyra, tad tokią komediją itin lengva suprasti ir ja mėgautis, net stebint pa-viršutiniškai. Tokia lengva komedija, gyvi dialogai bei išdirbti personažai ir yra pagrindinės sėkmingų sitcomų variklio dalys – kompleksiškas siužetas, konspi-Kadras iš „Brooklyn 99“Iš „the big bang theory“ filmavimo aikštelėsSitcomai – pakaitalas komedijoms, nemirštanti klasika ar pigesnis psichoterapijos seansas? | Benita Lopatienė

54 Protagonistas | žiema 2021 racijos ar nenuspėjami istorijos posūkiai juose net negūruoja. Iš to išplaukia kita populiarumo priežas-tis – sitcomai nereikalauja koncentruoto dėmesio ir puikiai tinka foniniam žiūrė-jimui. Jie neįpareigoja, kad įsitempęs sek-tum kiekvieną serijos posūkį, nes, tiesą pasakius, juose apskritai nedaug kas vyk-sta. Tad žiūrovui nebaisu praleisti kelias serijas ar panaršyti internete, kol herojai eilinį kartą kolegos daiktus paslepia želė ar dainuoja dainas apie smirdančius katinus, ir vėl be didelio vargo įsitraukti į seria lą. Psichologiniu požiūriu, toks už-tikrintumas ramina ir suteikia saugumo jausmą. Sitcomai turi statišką pasaulį, kuris susideda vien iš Niujorko buto, ka-vinės ar Skrentone esančio oso. Jų siu-žetą lengva nuspėti ir net netikėčiausiose situacijose žinai, kad personažai išliks savimi – tokie, kokius tu mėgsti. Maža ti-kimybė, kad kuriam nors herojui susisuks šarabanai ir jis netikėtai išduos draugą, pasiners į depresiją, atliks nusikaltimą ar taps konspiracijos teorijos master-mind‘u. Apskritai, sitcomuose nėra smurto, agresijos, nusikaltimų ar amoralių situ-acijų (na, neskaitant žiupsnelio senos geros diskriminacijos ar baltaodžių dominavi-mo). Tam tikra prasme, sitcomų pasaulyje vien gėlytės, vienaragiai ir vaivorykštės su dideliu užrašu „čia saugu“. Puikus pavyzdys kontrastui – „The Breaking Bad“ serialas, kur ne tik dalyvauji nar-kotikų estoje su agresijos protrūkiais ar, pavyzdžiui, rūgštyje tirpinamais la-vonais, bet ir stebi pagrindinio herojaus asmenybės evoliuciją, dvigubą gyvenimą, nestabilią psichinę būklę ir jauti nuola-tinę įtampą. Daug dabartinių serialų yra kompleksiški, kupini persipynusių siužeto istorijų, nežinios, reikalaujantys neper-traukiamo dėmesio bei mąstymo. Sitcomai nekelia įtampos – jie kviečia pachill‘inti kavinėje ant sofkutės šalia Centrinio Parko su tavo mėgstamais herojais. O būtent herojams kūrėjai skiria išskir-tinį dėmesį. Pagrindinius sitcomų per-sonažus visuomet malonu stebėti – jie turi patrauklius, išplėtotus charakterius ir yra žavingi, išvaizdūs, charizmatiški bei, dažnai, jauni. Tačiau esminis fakto-rius – sitcomų herojai išlieka aktualūs ir artimi. Vieniši jaunuoliai, mėginantys suprasti, kaip veikia suaugusiųjų gyve-nimas, skirtingi, paiki, tačiau vienas be kito gyventi negalintys draugai ar nuo 9 iki 5 dirbantys vidurinės klasės darbuo-tojai, visą dieną praleidžiantys ose – tai personažai, kurių tikslinės auditorijos tiesiog milžiniškos. Tad ne veltui sitco-mai vėl užvaldė mūsų ekranus – jie turi savo sėkmės formulę ir ji veikia. Trumpos serijos, artimi ir patrauklūs herojai bei lengva komedija yra argumentai, kuriems sunku pasakyti „ne“, ieškant pramoginio, atpalaiduojančio turinio. O dar sunkiau jiems atsisakyti, jei patiri stresą ir ieškai nusiraminimo.Nerimo kartaKlausite, kodėl žmonėms reikia tokio „Friends“Sitcomai – pakaitalas komedijoms, nemirštanti klasika ar pigesnis psichoterapijos seansas? | Benita Lopatienė

Protagonistas | žiema 2021 55 nusiraminimo? Nes jau antrus metus gyvename pasaulinėje pandemijoje ir laikais, kai daugybė žmonių susiduria su psichologinėmis problemomis, ryškiau-siomis iš jų – depresija ir nerimu. Šias ligas patiriantiems žmonėms nežinomy-bė, naujos patirtys bei neaiški ateitis yra vieni pagrindinių dalykų, keliančių jau-dulį. Tad tokie žmonės ieško prieglobsčio ten, kur viskas pažįstama ir saugu – kur galima pasislėpti nuo chaotiško pasaulio. Tokiu prieglobsčiu puikiai tampa įvairūs sitcomai. Net ir sveikiems žmonėms il-galaikis, pandemijos keliamas stresas ilgainiui daro neigiamą įtaką psicholo-ginei sveikatai. Ir nors įvardijami skirtingi naudingi nusiraminimo būdai, įvairūs mokslininkai ir psichologai sutinka, kad vienas iš jų – jau matytų lmų ar serialų peržiūrėjimas darkart. Kitaip tariant, re-watchinimas.Rewatchinimas visai ne naujiena. Pavyzdžiui, psichologai net su nemiga kovojantiems pacientams rekomenduoja prieš miegą pažiūrėti jau matyto serialo seriją. Dėl žinomo siužeto smegenims nebereikia apdoroti jokios naujos infor-macijos, o teigiamos emocijos padeda atsipalaiduoti ir greičiau užmigti. Tačiau būtent pandemijos metu lmų ar serialų kartojimas ypač išpopuliarėjo ir tapo vie-nu iš būdų susidoroti su savo emocijomis (angl. coping mechanism) drastiškai pasikeitus mūsų visų gyvenimui. Įrody-ta, kad patiriant stresą, mūsų kūnas ir smegenys trokšta saugumo bei komforto, o būtent tai suteikia įvairių įpročių karto-jimas – šiuo atveju, jau matytas pramogi-nis turinys. Iš naujo peržiūrint mėgstamą serialą išsiskiria laimės hormonai, o jei tas serialas dar ir komedija – gauname happy meal‘o rinkinį ir visą laimės hor-monų kokteilį. Pandemijos metu populiariausių sitcomų „Friends“, „The Oce“, „Seinfeld“ ir kitų žiūrimumas išaugo drastiškai. Žinoma, viena iš priežasčių – jog prasidėjus pan-demijai ir uždarius kino teatrus, translia-cijos platformos atrado populiarumo holy grail. Kad geriau įsivaizduotumėte šį šuolį, 2019 metais „Netix“ iš viso pri-siregistravo 28 milijonų naujų lankytojų, o 2020 m. vien per pirmus du ketvirčius platforma pritraukė net 26 milijonus nau-jų prenumeratorių (36 milijonų per visus metus). Pandemijos metu transliacijos platformoms tereikėjo patogiai įsitaisyti ir stebėti, kaip pinigai krenta iš dangaus, bet sitcomai atsakingi už nemažą dalį šio netikėto laimikio. Ir viena priežasčių, kodėl sitcomai tapo tokiu geidžiamu pre-numeratorių jauku transliuotojams yra tai, kad žmonės vėl ir vėl juos peržiūrinėjo, siekdami komforto ir nusiraminimo. Taip pat daugybė dabartinių sitcomų žiūrovų yra paaugliai, didelę laiko dalį praleidžiantys internete. Jau seniai dėdės ir tetos grūmojo pirštu, kad dėl kompiuterinių žaidimų ir socialinių tin-klų vaikai užsidarę kambariuose varvina akis į ekraną, mažiau bendrauja realybėje ir stokoja socialinių įgūdžių. Žinoma, COVID-19 pasakė palaikykit mano alų ir parodė, kad lyginti su dabartinėmis jau-nimo socialinių įgūdžių problemomis, ankstesni laikai buvo gėlytės. Tačiau dar gerokai prieš 2020 m., kai pasaulinė pandemija dar atrodė kaip perspaustas siaubo lmas, „Friends“, prodiuserė M. Kauman išsakė nuomonę, jog viena iš priežasčių, kodėl serialas taip patinka naujajai kartai, yra socialinio kontakto ilgesys. Ji teigė, kad šiuolaikinė karta trokšta socialinių santykių, draugystės, „Parks & recreation“„Seinfeld“Sitcomai – pakaitalas komedijoms, nemirštanti klasika ar pigesnis psichoterapijos seansas? | Benita Lopatienė

56 Protagonistas | žiema 2021 intymumo, tačiau to negauna, nes visą laiką praleidžia socialiniuose tinkluose. Tokia tikra draugystė kaip serialuose „Friends“, „Seinfeld“ ar kituose sit-comuose, leidžiant laiką kartu ir patiriant nuotykius gyvai šiais laikais atrodo tarsi idilė. Daugeliu atvejų sitcomai atspindi ne tikrovišką realybę, tačiau realybės svajonę: linksmą, nenuobodų darbą ose su tokiu bosu kaip Maiklas Skotas ar lengvabūdišką gražių ir vienišų jaunuolių gyvenimą metropolyje kartu su geriau-siais draugais, kurie tampa tikra šeima – argi ne pasaka? Bet žmonėms, kurie dar ir kovoja su nerimu ar depresija, lengvas nuotykių ir nuoširdžios draugystės kupi-nas gyvenimas realybėje galbūt yra net sunkiai įsivaizduojamas. Tokiais atvejais paikas serialas gali virsti tam tikra terapi-ja, o jo personažai tapti dar artimesni, su kuriais sukuri asmenišką ryšį.Tų pačių laidų peržiūrėjimą galimai lemia ir nostalgija. Mūsų smegenys dažnai su-sieja skirtingus vaizdinius ar patirtis su jausmais ir aplinkiniais veiksniais. Tad kai žiūrime kokį nors matytą serialą ar lmą, jis gali priminti ir apie konkretų laikotarpį gyvenime, kai jauteisi laimin-gas ar laisvas nuo karantino reikalavimų, bei atgaivinti tuomet jaustas emocijas. Tik svarbu nepaskęsti binge-watchinim’o maratonuose, nes būdas įveikti vienat-vę ir nerimą gali jo sukelti dar daugiau. Binge-watchinim’as kelia elgesio priklau-somybę – peržiūrint daug pramoginių laidų, kūnas pripranta prie gaunamo do-pamino kiekio ir kaskart jo reikalauja dar daugiau, o tai lemia dar ilgesnį žiūrėjimą ir verčia įstrigti užburtame nerimo rate.Beieškant išrinktojoVisgi, turbūt viena didžiausių sitcomų re-watchinim’o priežasčių yra didžiulis lmų, serialų ir laidų pasirinkimas transliacijos platformose. Kai tiek daug pasirinkimų vienoje vietoje, sunku rasti tą vienintelį lmą ar serialą, kuris atitiktų lūkesčius. Taip sprendimus sunkiau priimantiems žmonėms (aš iškart prisiduodu) rinktis, ką žiūrėti vakare, gali tapti tikru iššūki u ir net kančia. Juk visi esame atsidūrę panašioje situacijoje: laukiate to lais-vesnio vakaro, pasiruošiate mėgstamiau-sių užkandžių, pradedate rinktis lmą ar serialą, tačiau pusvalandį (jei ne visą vakarą) ieškote to vieno išrinktojo. Ir net nepastebite, kaip užkandžius sukirtote bemaigydami pultelį, o sudėjus „Netix“ perskaitytų lmų aprašymus jau būtumėte perskaitę nemažą gabalą knygos. Per didelis pasirinkimas vienoje vietoje taip pat gali kelti nerimą, tad jau pažįstamas, neįpareigojantis sitcomas, kurį gali iš-jungti kada panorėjęs, ima atrodyti vis patraukliau (gerai, sutikime, kad ne kada panorėjęs – nors ir planavai pažiūrėti vie-ną seriją, dažnu atveju įsijungi dar tris). Tai garantuota sėkmė – žmonės nenori rizikuoti pradėti žiūrėti kažką, kas jiems gali nepatikti. Ypač, kai renkiesi naują serialą – šiais laikais jų yra tiek daug ir įvairių, jog sudėtinga išsirinkti naują, ku-riam skirsi nemažą dalį savo laisvalaikio. O seni patikę sitcomai dažnai užkeliami ant pjedestalo ir apninka abejonės, ar kuris nors naujas serialas galėtų jiems prilygti.Tad mes jiems ir pasiduodame. Pasiduo-dame norui vėl išgirsti tą ikonišką intro muzikėlę, patogiai įsisukti į pledo burrito ir stebėti, kaip keli draugai sprendžia savo juokingas problemas, pamirštant apie nerimą ir realybėje laukiančius rūpes-čius. Ir nieko čia blogo. Tik svarbu bent retkarčiais iš to pledo išlįsti, susidurti su realybe ir, pavyzdžiui, po šitiek laiko nuei ti kino teatrą. Juk laukia tiek daug naujų lmų.„community“Sitcomai – pakaitalas komedijoms, nemirštanti klasika ar pigesnis psichoterapijos seansas? | Benita LopatienėĮženkite į naują žaidimo lygį!Rašyk mums: careers@sneakybox-studios.com arba Facebook žinutę.Skaitmeninių kūrybinių sprendimų studija “Sneakybox” kviečia prisijungti gamingpasaulio entuziastus, norinčius prisideti prie pasaulinio lygmens žaidimų kūrimo!UNREAL ENGINE DEVELOPERTECH ARTIST JUNIOR QAUNITY ENGINE DEVELOPERŠiuo metu ieškome:Čia jūsų lauks:darbas su žaidimų industrijos TOP vardaisprofesionali ir visad palaikanti komandamodernus ofisas Kauno centre arba nuotolinis darbas - rinktis Taužaidimų kultūra 24/7papildomos džiuginančios vertės (žaidėjų bendruomenę buriantys renginiai, kompetencijų kėlimo galimybės)

Protagonistas | žiema 2021 57 Įženkite į naują žaidimo lygį!Rašyk mums: careers@sneakybox-studios.com arba Facebook žinutę.Skaitmeninių kūrybinių sprendimų studija “Sneakybox” kviečia prisijungti gamingpasaulio entuziastus, norinčius prisideti prie pasaulinio lygmens žaidimų kūrimo!UNREAL ENGINE DEVELOPERTECH ARTIST JUNIOR QAUNITY ENGINE DEVELOPERŠiuo metu ieškome:Čia jūsų lauks:darbas su žaidimų industrijos TOP vardaisprofesionali ir visad palaikanti komandamodernus ofisas Kauno centre arba nuotolinis darbas - rinktis Taužaidimų kultūra 24/7papildomos džiuginančios vertės (žaidėjų bendruomenę buriantys renginiai, kompetencijų kėlimo galimybės)

58 Protagonistas | žiema 2021 Sveiki, keleiviai! Su jumis labinasi Dmitrijus, povandeninio laivo „Nerdtilus“ navigatorius. Tai – mažytė ankšta gelda, kurią pasistačiau savo fantazijų užkaboriuose, kad dirbdamas ar gamindamasis pusryčius galėčiau netrukdomas tyrinėti ekranizacijų vandenynus ir siaubo lmų jūras. Šiandien „Nerdtilus“ savo kursą driekia per labiausiai drumzlinus, dvokiančius, užterštus vandenis, kokius tik galite įsivaizduoti. Noriu jus panardinti į blogo kino gilumas, nusinešti į praeitį, kad pamatytumėte lmų, kurie čiulpia pasturgalį. Maršrute numatytos devynios stotelės – įvairiuose žanruose ir ties prastumą nusakančiu skirtingu gyliu. Kartu keliaujant noriu pasiūlyti naują blogų lmų klasikaciją: ghostbusteriai skirstė vaiduoklius į septynias klases, o aš siūlau skirstyti blogus lmus į keturias kategorijas. Kaip, matyt, supratote iš straipsnio pavadinimo, daugiausia dėmesio skirsiu so-bad-it‘s-good lmams, arba antrajai kategorijai. Nes, be abejo, ji yra pati smagiausia! Bet užteks įvado. Šiandien jūsų laukia tikra kino paplavų odisėja. Trukteliu steampunkišką parūdijusią svirtį ir priverčiu „Nerdtilus’ą“ grimzti gilyn.Dmitrijus BabičiusNaudodamasis proga, pasireklamuosiu: visi žaiskite PyroMind!So bad it‘s good, arba vienuolika tūkstančių metrų po kino srutomis | Dmitrijus BabičiusSo bad it‘s good, arbavienuolika tūkstančių metrųpo kino srutomis58 Protagonistas | vasara 2020

Protagonistas | žiema 2021 59 Mortal Kombat: Annihilation (John R. Leonetti, 1997)Povandeninę kelionę pradedame nuo neįprasto pavyzdžio, akimoju panirdami į trijų tūkstančių metrų gylį. Šoko terapija: kalbama, kad jeigu grimsi priešingai, iš lėto, iškyla rizika palaipsniui priprasti prie blogų lmų, ir tuomet net liūdnai pa-garsėjusio Uwe Boll kūryba atrodys verta apologetikos. Apie pirmąjį eksponatą: kažkada draugelis paklausė, koks lmas asmeniškai man padarė didžiausią įtaką. Nesusimąsty-damas atsakiau – „Mortal Kombat: Anni-hilation“. Pokalbininkas juokėsi, bet aš nejuokavau. Tuo metu, kai man pakliuvo šis senesnio, Paul W. S. Anderson reži-suoto „Mortal Kombat“ tęsinys, buvau dar pyplys, tikėjęs, jog visą kiną kuria kietuoliai profesionalai. Vadinasi, bet koks sprogimas ekrane buvo vertas pa-garbos, o dvikova – susižavėjimo. „Mortal Kombat: Annihilation“ pasirodė toks prastas, jog uždusino manyje šį patiklų vaiką. Per valandą ir trisdešimt penkias minutes kinematogranio kolapso ūmai suvokiau, jog pasaulyje būna blogų lmų ir jog net anksčiau mėgta nepretenzinga produkcija turi kažką iš „Annihilation“ genomo. Nujaučiau, kad dabar nebegalėsiu tų dalykų nepastebėti – prieš ekraną atsi-sėdęs linksmu berniūkščiu, pakilau senu bambekliu.Siaubinga vaidyba, pusė pakeistų origina-liojo „Mortal Kombat“ aktorių, kas minutę ekrane pasirodantis naujas personažas – be motyvacijos, savitumo, charizmos, užtat vemiantis dialoginį marmalą, po kurio net mokyklos vaidinimas padvelkia Šekspyru. Vien ko verta garsioji Sindel ir Kitanos pokalbio nuotrupa: „Mother, you are alive!“ - „Too bad – YOU WILL DIE!“. Bet ar verta kalbėti apie dialogus, kai santykius besiaiškinantys kovos menų genijai net judėti normaliai nemo-ka – užuot įveikę atstumą tarp taško A ir B žingsniuodami ar bėgdami, jie jį nušoka sukdamiesi ore kaip widget spinneriai, net jei situacija to nereikalauja.Liūdniausia, kad nepaisant kelių smagių momentų, „Mortal Kombat: Annihilation“ netempia iki „taip blogai, kad net gerai“ statuso. Šiuo atveju prieš jus - tiesiog So bad it‘s good, arba vienuolika tūkstančių metrų po kino srutomis | Dmitrijus BabičiusaaaTommy Wiseau, The room autorius

60 Protagonistas | žiema 2021 blogas lmas, kitaip tariant, pirmoji kate-gorija. „Nerdtilus‘o“ klajones pradėjau būtent nuo jo, nes iškalbingu pavyzdžiu noriu pabrėžti: labai blogas lmas au-tomatiškai netampa so-bad-it‘s-good. Pirmosios kategorijos prėską šlamštą ir antrosios kategorijos gardžiai absurdišką trashą skiria ne tai, kiek lmas blogas, bet kaip jis blogas – ar nuobodžiai bei vargi nančiai, ar stebinančiai, smagiai ir pagauliai? Aptarus šią esminę skirtį, leidžiamės giliau, iki penkių tūkstančių metrų, kur mūsų laukia pirmasis kate-gorijos du egzempliorius.Plan 9 From Outer Space (Ed Wood, 1957)Peržiūrint įvairius so-bad-it’s-good lmų sąrašus, kyla istorinis klausimas: kada apskritai atsirado mada žiūrėti blogus lmus savo malonumui? Kuris lmas tapo pirmuoju kultiniu šlamštu? Galiu klysti, bet tradiciškai šie laurai priskiriami režis-ieriaus Ed Wood tvariniui „Grave Robbers from Outer space“, vėliau pervadintam „Plan 9 from Outer Space“.Be abejonės, blogų, net siaubingų lmų buvo ir iki tol, tačiau „Devintasis Pla-nas“ prieš režisieriaus valią susintezavo kelis kertinius bruožus, reikalingus, kad į pasaulį paleistas niekalas ilgainiui apsigaubtų gero-blogo kino šlove. Pirma, absurdiškas siužetas. Ateiviai, kurį laiką Žemę stebėję iš tolo, nusprendžia, jog pats metas susikurti nuosavą zom-bių armiją iš pasaulio kapinėse šviežiai palaidotų negyvėlių. Atgaivinti zombiai, kurie labiau primena ketvirtajame bei penktajame dešimtmečiuose populia-rius vampyrus, slankioja aplinkui, lenda prie atsitiktinių praeivių ir žudo juos taukštelėdami abejomis plaštakomis per pečius. Atrodo tai taip pat komiškai, kaip ir skamba. Tačiau ufonautus toks sumanymas tenkina. Inicijuojamas sustirusių, už sraigę lėtesnių ir bato aulą bukesnių zombiavampyrių maršas į pa-saulio sostines, kur šie neaiškiu būdu turės priveikti žemiečių armijas bei vyriausybes. Ufonautai tuo metu lakio-ja šen bei ten ant siūlų pakabintose sk-raidančiose lėkštėse ir stebi veiksmą. Pasirodo, jie nėra kraujo ištroškę užka-riautojai, o savo šlykščia atrakcija papras-čiausiai siekia, kad žmonija atkreiptų į juos dėmesį. Uhm... what? Aišku, vėliau patiks linama: ateiviams taipogi nepatin-ka, kad žmonės yra pikti, morališkai degradavę, karą įsimylėję nebrendylos. Silpnapročių lavonų armija, ufonautų įsi-tikinimu, - tinkamiausia būdas priversti žmoniją susimąstyti.Prie nonsensiško scenarijaus prisideda medinė vaidyba ir jos puikiai pabrėžia-mi kurioziniai dialogai. „Future events such as these will aect you in the future,“ – lmo pradžioje skelbia pasakotojas Crisswellas, ir žiūrovas iš karto supranta, kad priešakyje laukia tikras blogo kino skanėstas. Tuo metu, kai ekrane stereoti-pinis detektyvas demonstruoja aukščiau-sią dedukcijos pilotažą („But one thing’s sure. Inspector Clay is dead, murdered, and somebody’s responsible!“), minėtas žiūro-vas jau raitosi ant sofos, tampomas juoko konvulsijų.Galop reikšmingas ir neeilinis lmo atsi-radimo kontekstas. Režisierius Ed Wood tikrovėje buvo unikaliai eklektiška asme-Kadras iš „Plan 9 From Outer Space“So bad it‘s good, arba vienuolika tūkstančių metrų po kino srutomis | Dmitrijus Babičius

Protagonistas | žiema 2021 61 nybė: dalyvavo Antrajame pasauliniame kare, mėgdavo persirengti moteriškais rūbais, bičiuliavosi su vargstančiu vengrų kilmės aktoriumi Bela Lugosi, kuris šian-dien laikomas fundamentaliausiu kino istorijos Drakula. Wood jautė pašaukimą kurti fantastinius lmus, bet neturėjo tam sugebėjimų. Be to, jam stigo pinigų, tad teko samdytis neprofesionalius akto-rius. Tarkime, vienam „Devintojo Plano“ zombio vaidmeniui buvo pasitelkta pora kadrų, kuriose gūravo tuomet jau anapi-lin iškeliavęs Lugosi, o paskui rolę perėmė Edo žmonos chiropraktikas. Tam, kad transformacija nerėžtų žiūrovui akies, zombis visur vaikštinėja pridengęs veidą apsiausto kraštu. Analogiškų kuriozų, nors pasižyminčių mažesne koncentracija, pasitaikydavo kone kiekviename Ed Wood lme. Nors ir nesėkmingas, režisieriaus kūrybinis kelias buvo toks ekstravagantiškas, kad 1994 Tim Burton apie jį sukūrė biogra-nę dramą. Wood vaidmenį atliko Johnny Depp. Sakyčiau, vienas iš dviejų geriausių Burtono lmų.Apocalypse Zero (Toshiki Hirano, 1996)Mūsų odisėja nebus pilnavertė, jei neaplankysime į Tekančios Saulės šalies kultūrinius krantus įsirėžusios anime įlankos. Netikėkit, oi netikėkit, jei kas nors bandys jus įtikinti, kad japonai ne-leidžia šlamšto. Patyręs so-bad-it’s-good fanas pas mažiau talentingus Miyazaki tėvynainius ras visko: absurdiškų siužetų apie su kosminiais fašistais kovojančius tarpžvaigždinius vampyrus, hiperboli-zuotos ir dėl to juoką keliančios moki-nukių seksualizacijos, memais virtusių angliško įgarsinimo fail‘ų.Tačiau šešių tūkstančių metrų šlamšto gelmėje tūnantis „Apocalypse Zero“ yra ypatingas atvejis. Toks ypatingas, jog net turint omeny visą anime pasaulį apsėdusių fetišų bei keistenybių kontekstą, knieti paklausti, ką būtent vartojo jo kūrėjai. Išvydęs, kaip griuvėsiais nusagstytoje dykynėje geriečiams kelią pastoja tri-metrinis anoreksiškas rožinis senolis su išsiviepusio drakono galva vietoje lyties organo, susimąsčiau, jog iki tokio fan-tazijos polėkio Stivenui Kingui dar šnioti ir šnioti. O kai anas iš tarpkojo dygstantis drakonas ėmė spjaudytis kūnus kiaurai raižančiais baltais krešuliais, o prie jo prijungti hm... drakono rutuliai pradėjo spinduliuoti radioaktyvią energiją, beveik užuodžiau, kaip kamputyje nervingai už-sirūkė „The Human Centipede“.„Apocalypse Zero“ siužetas nesvar-bus, o ir tęsiasi šis serialas viso labo du epizodus. Žymiai labiau dėmesį traukia karikatūriškai išsigimusios, iškrypusios baidyklės, kuriomis autoriai apgyvendi-na iš „Mad Max“ pasiskolintą pasaulį. Į BDSM apatinius tarsi tarybinė dešra į vir-vę įsispraudusi mamuto gabaritų tetulė, vemianti suvirškintų žmonių skeletais; milžinas, kurio besišypsantis falas virsta laidiniu mikrofonu, taip leisdamas savo šeimininkui dainuoti pražūtinga elektra kibirkščiuojantį death metal; galų gale - sargius ant liežuvių užsitempę dykumos banditai. Kiekvienas šios makabriškos pokemoniados atstovas savaime ver-tas Rich Evan žvengo akompanimento. Pridėkite ne patį kokybiškiausią žema-kakčių veikėjų vizualizacijos stilių, neži-nia kaip į šį balaganą įgrūstus high school dramos motyvus, ir gausite visai įdomią medžiagą šeštadienio vakarui, prie alaus, čipsų ir juokelių. Tik nepatariu kviesti šlykštybių bei gašlybių netoleruojančios liaudies – šis anime nėra pornograja, net ne erotika, tačiau dalis kadrų prašyte prašosi amžiaus cenzo. Ir dar stipraus skrandžio.The Room (Tommy Wiseau, 2003)Apie Tommy Wiseau, kaip ir jo neprilyg-stamąjį prasto kino šviesulį „The Room“, šnekėti sunku. Juos reikia patirti, nusilei-dus septynis tūkstančius metrų į pras-čiausio autorinio kino įdubą. Autorinio, nes Tommy, žmogus su neįmenamu ak-centu bei paslapčių ūkanose skendinčia praeitimi, pats režisavo ir prodiusavo savo magnum opus, pats jam rašė scenarijų ir prisiėmė protagonisto vaidmenį. Visus šiu o s darbus jis atliko išskirtinai siaubin-gai, nuo ko dar linksmiau.Istorija paprasta: gyvena sau normalus vyriokas Džonis, darbštus ir paslaugus. Džonis draugauja su mergina vardu Liza, kurią ruošiasi vesti. Bėda ta, jog Džo-niui už nugaros Liza suka romantinę aferiūkštę su jo geriausiu draugu Marku. Džonis to nežino. Džonis vaikšto į banką, kur smarkiai pluša, kad nupirktų Lizai gėlių iš parduotuvės su ant prekystalio tupinčiu mopsu. Taip pat Džonis globoja našlaitį Denį, kuris irgi įsimylėjęs Lizą, nors pastaruoju atveju jausmas vienpusis. Džonis siekia paaukštinimo pareigose, ir dirba su nauju banko klientu, tačiau šito aš jums negaliu atskleisti: tai – kondencia-lu. Beje, kaip jūsų seksualinis gyvenimas?..Galimas daiktas, viršuje aprašytą situaciją priskirtumėte nykioms buities operetėms, kurias pritiktų gliaudyti daktarui Philui ar Dmitrijui Nagijevui. Galimas daiktas, būtumėte teisūs. Bet tada suprasčiau, kad „The Room“ jūs nesate matę. Nes antraip žinotumėte, jog „Kambario“ šarmas slypi Kadras iš „The room“So bad it‘s good, arba vienuolika tūkstančių metrų po kino srutomis | Dmitrijus Babičius

62 Protagonistas | žiema 2021 ne muilo prisodrintoje fabuloje, bet ku-rioziškose detalėse bei dialoguose. Visi be išimties veikėjai kalba ir elgiasi taip, tarsi būtų nukritę iš kitos planetos ir tik nevėkšliškai bandytų imituoti žmones. Tos pačios dialogo nuotrupos dubliuoja-mos iš pokalbio į pokalbį. Apartamentai dekoruoti įrėmintais šaukštais. Mėgsta-miausias suaugusių vyrų pasilinksminimo būdas – be tikslo mėtyti vienas kitam amerikietiško futbolo kamuolį. Džonio globotinis Denis nesigėdydamas stengia-si įsiprašyti į savo globėjų meilės guolį. Markas papasakoja Džoniui apie kraupų buitinio smurto protrūkį, ir šis nusijuokia lyg išgirdęs šmaikštų bajerį: „What a story Mark!“ „The Room“ esu matęs tuziną kartų, tačiau kaskart išlenda naujų nesąmonių. Norisi atsistojus ploti Tommy Wiseau – išties išskirtinio bei išvirkštinio talento žmogus, sugebėjęs sukurpti tokias nenu-matytai komiškas scenas, jog devynio-liktus metus skaičiuojantis „Kambarys“ reguliariai tebepatenka į kino salių reper-tuarus. Žodžiu, jei susigundėte tapti gero blogo kino gerbėju, patariu pradėti būtent nuo šio lmo. O po to iškart pasižiūrėti James Franco biogranę komediją „The Disaster Artist“, kad sužinotumėte apie ne mažiau kuriozinius „The Room“ lmavi-mo užkulisius. Samurai Cop (Amir Shervan, 1991)Vienas mano bičiulis pastebėjo, jog „The Room“ ir „Samurai Cop“ sudaro savotišką dilogiją. Tai bene vieninteliai so-bad-ist’s-good šedevrai, kuriuos galima ro-dyti ne tik siaubingų lmų mėgėjams, bet ir normalaus skonio žiūrovams. Net statistinis pilietis, paleidus bet kurį iš šių lmų, grei tai persismelkia gero blogo kino nuotaika ir pradeda žvengti iš to, kas vyksta ekrane.Ką gi, panašus lmų statusas leidžia mūsų povandeniniam laivui išlaikyti tą patį gylį. Tik skirtingai nei „The Room“, kuris paperka savo dialogais, Tommy Wiseau vaidyba ir subtiliai absurdiškomis buitinėmis scenomis, „Samurai Cop“ atrodo kaip hormonų apnikto studento už stipendiją nulmuota „Mirtino Ginklo“ versija. Siužetas: Niujorke karaliauja Katanos gauja, vadovaujama Vladimiro Vysockio balsu krenkščiančio gangsterio Fujiya-mos. Pastarasis yra perėmęs prekybos kokainu estafetę ir tiek visiems įkyri, jog su juo susitvarkyti atsiunčiamas Japonijo-je sensėjų grūdintas faras Joe Marshallas. Prie Joe prisidėjus amžinai atsipūtusiam ir žodžio kišenėje neieškančiam partne-riui Frankui, užverda žūtbūtinė kova tarp nuožmiosios jakudzos ir teisės sargų. Maždaug taip lmo aprašymas atrodytų, jei būtų išviešintas kadaise populiarioje „TV Antenoje“. Tai, ką šiuo nepretenzingu anonsu susigundžiusi auditorija gauna iš tiesų, yra nepakartojama kelionė po prasto kino gerbėjų šlapią sapną, kupiną klaikių efektų, nepasotinamų nimfomanių ir vienų juokingiausių mirčių kino istori-joje. Kaip jums tokia scena: nežinia kodėl seksualiai įsiaudrinusi medicinos seselė, išėjusi iš leisgyvės n-tojo laipsnio nude-gimų aukos palatos, čia pat ima minkyti prieš akimirką sutikto pareigūno tarpkojį. Kadras nuolat šokinėja prie šalia ramiai stoviniuojančio antrojo policininko mi-nos, kuri demonstruoja tai nustebimą, tai sąmojį, tai kažkokį nenatūralų vaikišką džiaugsmą, tarsi vyras stebėtų itin įspūdingą treniruotų žvėrių pasirodymą. Arba kita scena: Franko į pilvą pašau-tas banditas užsisvajojęs sukasi ratais, niekaip nesiryždamas nugriūti; gavęs an-trą kulką, jis nusprendžią, jog pats laikas atsišaudyti, ir, demonstruodamas mak-laudišką gyvybingumą, kelia vinčesterį. Tačiau čia Frankas jį kliudo trečiąkart, „Samurai cop“ plakatasSo bad it‘s good, arba vienuolika tūkstančių metrų po kino srutomis | Dmitrijus BabičiusKadras iš „The room“

Protagonistas | žiema 2021 63 ir banditas pagaliau atsargiai, kad nesu-simuštų, prigula ant pievutės. Visas „Samurai Cop“ pritutintas tokių scenų, kurios konvertuojamos į gerą nuotaiką nuo pirmosios nesąmonės iki maždaug dvidešimt keturių valandų po titrų. Kol sunerimę aplinkiniai pagaliau pradeda klausinėti, ko kikenat be priežas-ties, kaip tas bičas iš „Džokerio“. Ir dar: žiūrėdami būtinai stebėkite pro-tagonisto plaukus! Pasibaigus lmavi-mui pagrindinis aktorius Matt Hannon apsikirpo, tačiau režisierius Amir Shervan pareiškė, jog esamos medžiagos nepakan-ka. Todėl vargšui samurajui-policininkui teko užmaukšlinti moterišką peruką ir jį prilaikančią kėpkę, kurie vienose scenose dingsta, o kitose yra akivaizdesni už me-dinę aktorių vaidybą. Filmas, kurio vienas smagiausių veikėjų yra perukas su kėpke, jau savaime vertas dėmesio. Anarchija Žirmūnuose (Saulius Drunga, 2010)Būtų gan nuspėjama antrosios kategori-jos blogų lmų rekomendacijas užbaigti ties „The Room“ ar „Samurai Cop“. Todėl keliaujame į širdžiai brangią Baltijos jūrą, kylame į keturių tūkstančių metrų aukštį ir čia randame „Anarchiją Žirmūnuose“. Sauliaus Drungos režisuota juosta pasa-koja, kaip į Vilnių atvykusi baukšti pro-vincialė Vilė susideda su nagla sostinės pseudoanarchiste Sandra, o tada seka ašaros, šiek tiek kraujo ir daug daug uo-gienės. „Anarchija Žirmūnuose“ yra labai sub-tiliai juokingas lmas. Taip subtiliai, kad jo ranuoto idiotizmo lengva nepastebėti ir palaikyti šį eksponatą eiline apspan-gusia lietuvių drama. Tačiau įsižiūrėjęs supranti, jog kaip ir „The Room“, lmą veikiausiai kūrė ne žmonės, o dimensijos X gyventojai, parsiradę čia pagal mainų programą, paviešėję mėnesį ir turėję pristatyti meninę video ataskaitą apie že-miečių kasdienybę. Gal todėl „Anarchijoje“ pilna scenų, ku-rios, kaip pasakytų anglai, atrodo o. Tarsi formaliai įmanomos, bet išties neįtikėtinos. Vaikinas ir mergina aistrin-gai ir pratisai bučiuojasi parduotuvėje prie kukurūzų lentynos. Forselių būrys, išvydęs, kaip vienas iš sėbrų patiesia-mas spyriu į tarpkojį, ne puola liaunutę agresorę su keiksmais, o mandagiai pa-siteirauja: „Už ką?“. Pagrindinė veikėja sužino, jog jos draugę pykina po apsi-lankymo greito maisto restorane, todėl nusprendžią šį susprogdinti. Ir taip toliau, ir panašiai. Iki visaverčio blogo gero lmo titulo „Anar chijai“ trūksta vos vos daugiau ekstravagantiškumo ir bent vienos iš pagrindinių aktorių prastos vaidybos. Tačiau trasho gurmanų nelaimei, Severi-jos Janušauskaitės talento neužgniaužtų nė „Devintojo plano“ lygio scenarijus, o Toma Vaškevičiūtė atrodo pusėtinai net kvailiausiuose epizoduose. Visgi subtiliai absurdiškų akimirkų gausu, tad paminėjimo lmas vertas. Galime patriotiškai didžiuotis antrąją blogo kino kategoriją nalizuodami tautiečių kūri-niu. Plaukiame tolyn, neriame į šešių tūks tančių metrų gylį ir pro „Nerdtilus‘o“ iliuminatorių stebeilijamės į mums pa-galiau pakliuvusį trečiosios kategorijos atvejį.Troll 2 (Claudio Fragasso, 1990)Garantuoju, kad daugelis „Protagonis-to“ skaitytojų nėra žiūrėję „Troll 2“ nuo pradžios iki galo. Taip pat garantuoju, kad daugelis skaitytojų matė bent vieną jo fragmentą, jei tik „Youtube“ buvo ieškoję kvailiausių visų laikų kino scenų. Ši biudžetinė „Gremlinų“ alternatyva turi mažai ką bendra su originaliuoju 1986-ųjų „Troll“ (pastarasis, beje, yra pirmasis l-mas apie Harį Poterį; jei manimi netikite, google it) ir porina apie tai, kaip atostogų išvykusią šeimyną puldinėja žmogiena mintantys urodai. Filmas išėjo katastro-škai blogas, todėl netruko įgyti kulti-nio statuso ir yra iki šiol fanų mylimas. Tarkime, vienoje scenoje vaikiščias užsili-pa ant valgomojo stalo ir nusičiurškia ant savo šeimos vakarienės, kad niekam nekiltų pagundos ragauti trolių užnuodyto „Anarchija Žirmūnuose“ plakatasSo bad it‘s good, arba vienuolika tūkstančių metrų po kino srutomis | Dmitrijus Babičius

64 Protagonistas | žiema 2021 „Malignant“ PlakatasSo bad it‘s good, arba vienuolika tūkstančių metrų po kino srutomis | Dmitrijus Babičius

Protagonistas | žiema 2021 65 maisto. Berniuko vaidmenį atlikęs akto-rius paaugęs sukūrė dokumentinį lmą „Best Worst Movie“, kuriame pasidalino įspūdžiais iš lmavimo. O štai scena, kur amą praradęs paauglys negalėdamas pa-judėti vėpso, kaip agresyvūs nykštukai ryja jo draugės likučius, apskritai yra mintinai iškalta bet kurio save gerbiančio millennialų kartos memų žinovo. Atrodytų, saldainių saldainis. Bet ne viskas taip paprasta. Prisipažinsiu, jog kaip ir didžiuma internautų, juokingiau-sias „Troll 2“ akimirkas sužiūrėjau dar iki tol, kol pamačiau patį lmą. Dėl to turėjau nemažai lūkesčių, kad ir likusi medžiaga nenuvils. Ar jie pasiteisino? Taip... ir ne. Gausybė mažiau žinomų lmo akimirkų iš tiesų pasiekė analogiškas absurdo aukštumas. O bet tačiau: sužiūrėjęs visą juostą su nusivylimo kartėliu suvokiau, jog reginys veikiausiai iš pat pradžių buvo planuotas kaip nukvakusi siaubo komedi-ja. Kitaip sakant, autoriai puikiai suprato, kokį šlamštą kūrė, ir dėl to sąmoningai prifarširavo savo gaminį kuo daugiau nesąmonių.Todėl „Troll 2“ į mūsų maršrutą įtraukiau visų pirma kaip pavyzdį, paaiškinantį kuo skiriasi antrosios ir trečiosios kategorijos blogi lmai. Taigi reziumė: pirmoji kate-gorija – jei lmas tiesiog niekam tikęs. Antroji kategorija – lmas toks niekam tikęs, jog net geras. Trečioji kategori-ja – lmas niekam tikęs sąmoningai ir tikslin gai, nors tiesiogiai savęs nepozicio-nuoja kaip parodijos. Esama daug gerbtinų šios kategorijos egzempliorių: be „Troll 2“ paminėčiau Lloyd Kaufman pradėtą „The Toxic Avenger“ seriją ir Larry Blamire „The Lost Skeleton of Cadavra“, imituojantį anksčiau aptartą Ed Wood kūrybą. Tačiau, bent man, ūpą labiau kelia antrosios kategorijos blogi lmai, ku-riuos kinema tograniai liapsusai ištinka nuoširdžiai, neįsisąmoninus jų klaikaus poveikio kūrinio kokybei.Na, ir dar, be abejo, yra ketvirtoji kate-gorija. Bet prieš paneriant į visišką gelmę, kur tvyro vien tamsa ir smarsas, rekomenduoju pripildyti plaučius bent kiek gaivesnio deguonies. Prireiks. Todėl kylame į vos tūkstančio metrų gylį. Čia, per plauką netapęs geru lmu, plūduriuoja „Malignant“.Malignant (James Wan, 2021)Pastarąjį Wan darbą norėjau įtraukti į mūsų purvo odisėją dėl dviejų priežasčių. Pirma, ligšiolinio „Nerdtilus‘o“ maršru-to metu keleiviams pristatinėjau vien palyginti pasenusį kiną, todėl ilgainiui pats pradėjau jaustis fosilija. Antra, labai knietėjo aptarti vieną meninį triuką, ku-riuo kartkartėmis pasinaudoja trečiosios kategorijos lmai, idant žiūrovai prarastų budrumą.„Malignant“ – pakankamai neseniai (nebent skaitysite žurnalą ir po daugybės metų) pasirodęs siaubekas. James Wan yra žinomas bei respektabilus šio žanro kūrė-jas, pasauliui dovanojęs tokias franšizes kaip „Saw“, „Insidious“ ir „The Con-juring“. Jo kūriniai prisidėjo formuojant dabartines paranormalaus siaubo lmų konvencijas: griežta, tamsi ir niauri spal-vų gama, santūrus stilius, jokios ironijos, antagonistas – senovinis blogis, savo tai-kiniais pasirinkęs iš esmės gerus žmones. „Malignant“, nepaisant triukšmingo įvado, kurį laiką šių konvencijų paiso.. Pagrindinė veikėja, kūdikio besilau kianti seselė Madison, grįžta namo ir užtinka į televizorių spoksantį savo vyrą Dereką. Derekas, įkūnijantis bjauriausius smur-taujančio sutuoktinio bruožus, įsiunta, nes žmona nori ramybės ir neleidžia žiūrėti imtynių. Atsivedėjęs jis vožia vargšei į galvą ir ši ima kraujuoti iš pa-kaušio. Ką gi: naktį išdygęs tamsus pavi-dalas nusuka Derekui sprandą ir užpuola Madison. Atsipeikėjusi ligoninėje, moteris sužino, jog prarado vaiką. Iki šios akimirkos siužetas pulsuoja tokiu slogumu ir rimtimi, jog nevalio-mis net pamiršti kakofonišką prologą. Tačiau rimtas tonas pradeda kisti, užtikrintai judėdamas link grotesko. Kadre sušmėžuoja geeky policininkė, desperatiškai irtuojanti su detektyvu išmėsinėtų lavonų akivaizdoje. Pagrindinė veikėja jos aplankyti atvykusiai seseriai pažeria šeimos paslapčių, labiau pritin-kančių indiškam serialui, o ne siaubo lmui. Galop mieste ima šeimininkauti ekshibicionisto paltu plevėsuojantis ir „Matricos“ triukus demonstruojantis ma-niakas, kuris savadarbiu peiliu tarkuoja nusipelnusius chirurgus. Su kiekvienu siužeto posūkiu lmas tyčia švysteli dar daugiau kvailysčių į nuožmiu šiupiniu vir-tusį scenarijų, kol ties katarsiu auditorija susivokia vienu metu žiūrinti „Mortal Kombat‘ą“, „John‘ą Wick‘ą“ ir šiek tiek „Harį Poterį“.Mano mėgstami apžvalgininkai iš „Red Letter Media“ teisingai pastebėjo, jog retrospektyviai „Malignant“ atrodo kaip vienas didžiulis prank‘as. Tokia siužeto vystymo strategija – pradėti romiai ir po truputį nuvaryti istoriją iki begėdiško chaoso – labai pritinka trečiosios kate-gorijos, tai yra sąmoningai blogiems, lmams. Aišku, dažnas žiūrovas įsižeis dėl jo lūkesčiams atkištos špygos ar ko bjauresnio, bet, mano požiūriu, kol tokiam tikslui nesuaukojama žymi franšizė, ar tikrai išskirtinai perspektyvus kūrinys, pokštas smagus bei pateisinamas. Tai tiek apie trečiąją kategoriją.Manos: The Hands of Fate (Harold P. Warren, 1966)Brrrr... Kaip sakė mokyklos direktorius McVickeris iš „Beavis and Butthead“, “I‘ve been dreading this day“. Tačiau nieko nepadarysi: tvirtai apsisprendžiau jus supažindinti su ketvirtosios kategorijos blogu kinu. Tad trukteliu svirtį ir jaučiu, kaip smilkinius ima spausti virš galvų besikaupiantis šlamštalmių svoris. Ne, mes nestabtelime nei prie „Batman and Robin“, nei prie „Gigli“, toli virš savęs paliekame vokiečių boksininko Uwe Boll pagal žaidimus kurtus lmus – „House of the Dead“, „Alone in the Dark“, „Dungeon Siege“. Netgi „Son of the Mask“ ir „Cats“ tik blyksteli už povandeninio laivo iliumi-natoriaus. Šie lmai yra paprasčiausiai per geri. Ir tada staigus BUMPT! Vienuolika tūk-stančių metrų po kino srutomis. Atsitren-kėme į dugną. Koks dugno pavadinimas? Teisingai, „Manos: The Hands of Fate“. Leiskite jus patikinti – jei Cthulhu savo senoviniame guolyje sapnuoja košmarus, jis sapnuoja būtent šį lmą. Tai žiūralas, kurį išvydę „Bird Box“ padarai išprotėtų. Tai lmas, kurio nesugebėjo pabaigti Chuckas Norrisas. Prieš tęsdamas savo rant‘ą, noriu šį bei tą paaiškinti apie ketvirtąją kategoriją. Tai – ne šiaip labai blogi lmai ar juok-ingai blogi lmai; tai - rekordiškai blogi lmai. Skirtumas tarp pirmosios (nors So bad it‘s good, arba vienuolika tūkstančių metrų po kino srutomis | Dmitrijus Babičius

66 Protagonistas | žiema 2021 tiesą sakant, ir kitų dviejų) ir ketvirtosios kategorijos yra maždaug toks, koks yra skirtumas tarp žmogaus, sergančio gripu, ir paties gripo viruso. Sakysit, ketvirtąją kategoriją įvedžiau vien hiperbolės dėlei? Prieštarauju: žiūrėdami žinomus kino failus – nelygu, ar tai būtų anksčiau ap-tartas „Mortal Kombat: Annihilation“, ar mūsų kelionės stotele nevirtusį „Disaster Movie“ - intuityviai jaučiate, kad visos jų dėmės yra nusagsčiusios priprastą mini-malios kokybės drobę. Ši drobė - tam tikra techninių, scenarijaus ir kultūrinių komponentų visuma, kuri leidžia supras-ti, jog turime reikalą su gal nevykusiu, bet profesionalių lmmakerių sukurptu dar-bu. Kai nelieka pačios drobės ir negalite spręsti, ar lmas sumanytas kaip visaver-tis industrijos produktas, ar susuktas kelių draugų per savaitgalį, vadinasi, prieš jus – ketvirtosios kategorijos atvejis.Grįžtam prie „Manos“. Kartą trąšų pre-keivis Harold P. Warren susilažino su savo draugu scenaristu Stirling Silliphant, jog siaubo lmą gali sukurti net nieko bendra su kinu neturintis neišmanėlis. Lažybų rezultatu tapo tikras košmaras, bet ne ta prasme, kurios tikiesi iš siaubo kino. Ketvirtajai kategorijai galima nusiteikti iškart, vos supranti, jog kūrėjai pradžioje pamiršo įdėti titrus. Titrų nėra, bet jiems skirti ilgi nuobodūs panoraminiai kadrai, skambant tiką varančiai džiazinei muz-ikėlei, liko. Tuomet esi perkeliamas prie laukų vidury automobilyje besiglamžančios porelės. Spoileris: šita porelė siužetui jokios įtakos neturės, tačiau lmo kūrėjai ją rodys, vėl ir vėl ir vėl. O štai ir pagrindiniai veikėjai: sutuok-ti niai, jų dukra ir šuo nepakenčiamai ilgai važinėjasi kabrioletu šen bei ten, ieškodami vietos nakvynei. Galų gale jie įsiprašo į namus pas akivaizdžiai apdujusį nepažįstamą diedą. Po nesibai-giančių pastarojo stenėjimų, vapėjimų ir užsiciklinusios muzikinės temos dažnas mieliau sutiktų eiti gerti odekolono su Jar Jar Binks, tačiau šeima nusprendžia likti (nors teisybės dėlei sutiksiu, kad Torgo – toks personažo vardas – yra kone vie-nintelis tikrai įsimintinas bei savotiškai smagus „Manos“ elementas). Nelaimei, naktį prabunda juos priglaudusio diedo Šeimininkas - pilietis, kurį gautumėte sulydę Drakulą su Fredžiu Merkuriu – ir nepatenkintas puola visiems karšti kailio.Jei jūs galvojate, jog nupasakota fabula ga-rantuoja so-bad-it‘s-good grynuolį, gal-vokite iš naujo. Žiūrėti „Manos“ yra tarsi stebėti skausmo karštinėje kliedinčio li-gonio sapną. Veiksmas padrikas, bet kartu nenumaldomai lėtas ir kažkoks tąsus. Veikėjai, už kadro, matyt, gavę per galvą virduliu, penkiolika sekundžių muistosi ir mykia prieš atsakydami į anks tesnę dialo-go repliką. Istorija blaškosi kaip stiklinėje įkalintas drugelis. Neurotiškas garso takelis tik pagilina kraupiai siurrealistinę, į bad trip‘ą pereinančią žiūrėjimo patirtį. Užtat iškentėję iki galo pasijusite it kos-minėje stotyje paliktas mokslininkas iš „Interstellar“: lmas trunka vos valandą penkioliką minučių, bet atrodys, jog prie ekrano paaukojote bent pusę paros.Aišku, yra ir daugiau ketvirtosios kate-gorijos pavyzdžių: pavyzdžiui, „Bird-emic“, „The Amazing Bulk“ ir „The Last Vampire on Earth“. Bet palikime juos kitam kartui. Mūsų blogų lmų odisėja artėja prie epilogo. ---Atsisveikindamas su keleiviais tenoriu kukliai priminti, kad blogų lmų katego-rizavimas - didžiai subjektyvus reikalas. Tai, kas man yra geras blogas lmas, kitam žiūrovui pasirodys tiesiog dėmesio nevertas, žiovulį keliantis niekalas. Todėl šiuo straipsniu netaikiau į objektyvumą. Tačiau sekti savo pavyzdžiu ir pasidalinti anti-rekomendacijomis skatinu: kartais apie asmeninį skonį žymiai iškalbingiau byloja ne mėgstamiausi kūriniai, bet tie, kurių negali pakęsti. Arba tokie, kurių nemėgsti su pasimėgavimu. Ir kalbėtis apie juos būna įdomiau.O dabar greičiau kylam į paviršių, apačioje palikdami keturias blogų lmų kategori-jas, ir plaukiam lauk iš šiukšlių jūrų. „Troll 2“ PlakatasSo bad it‘s good, arba vienuolika tūkstančių metrų po kino srutomis | Dmitrijus Babičius

Protagonistas | žiema 2021 67

68 Protagonistas | žiema 2021 Sužinojus, kad po trumpos pertraukos „Protagonistas“ vėl bus leidžiamas, iš karto kilo daugybė minčių, apie ką galima būtų rašyti. Nors COVID-19 viruso sukelta globali pandemija iš tiesų labai stipriai sudrebino populiariosios kultūros pasaulį ir nemažai pokyčių matomi jau dabar, visgi nusprendėme apsistoti prie smarkiai populiarėjančios ir daug diskusijų keliančios animacinės dokumentikos koncepcijos. Dar ne taip seniai ji buvo prilyginama karšto ledo, šaltos ugnies ar minkšto akmens koncepcijai. Kitaip sakant, absoliuti nesąmonė. Tai kas gi pasikeitė?Animacinė dokumentika: objektyvi tiesa subjektyviuvaizduTomas Mitkus ir Vaida Nedzinskaitė-MitkėVGTU lektoriai, animacijos ir komiksų medijos tyrėjai bei praktikai.Animacinė dokumentika: objektyvi tiesa subjektyviu vaizdu | Tomas Mitkus ir Vaida Nedzinskaitė-MitkėReikia pripažinti, kad nebuvo taip, jog vieną dieną kino kritikai, tyrėjai ir kiti indus-trijos atstovai atsibudo ir nusprendė, kad nuo šiandien animacinė dokumentika yra priimtina. Jei reikėtų įvardinti vienus svar-biausių asmenų, kurie padarė ženklų pokytį keičiant požiūrį į animacinę dokumentiką, reikėtų pradėti nuo Anabelės Roe (angl. Annabelle Honess Roe), kuri 2009 metais JAV apsigynė mokslo daktaro disertaciją apie animacinę dokumentiką. Sugebė-jimas įtikinti universitetą rašyti tokia tema (jau neminint apginti disertaciją) jau yra žygdarbis. Keliuose savo moksliniuose straipsniuose Anabelė Roe mini, kad net jos mokslo krypties komisija buvo labai skeptiška (ir jai tą pasakydavo į akis) dėl jos siekio apginti idėją, jog animacija gali būti objektyvi. Visgi jai pavyko!Sistemingai rinkdama istorinius faktus, kruopščiai analizuodama atvejus, kai ani-macija būdavo sėkmingai panaudojama dokumentikoje, ji sugebėjo pateikti logika

Protagonistas | žiema 2021 69 grįstus argumentus, kad tam tikromis sąly-gomis animacija gali būti ne tik objektyvi tiesa, bet netgi žymiai efektyvesnis įrankis už fotoksavimu paremtą metodą. Taigi, jos apginta mokslų daktaro disertacija pa-keitė ne tik dokumentikos apibrėžimą, bet ir sukūrė naują tyrimų lauką. Prieš gilinantis į šią temą vertėtų apsibrėž-ti, kas gi yra dokumentika. Reikia pripažin-ti, kad dokumentikos apibrėžimas buvo labai keblus dar iki animacijos pasirodymo šioje kino rūšyje. Dauguma mokslininkų bei kritikų nurodo, kad dokumentika pasižymi šiomis savybėmis - kūrybinė realybės reprezentacija, stabilus dokumentinis sąly-tis su realybe arba nekcinis audiovizualus naratyvas, sukonstruotas atsižvelgiant į holistinę viziją. Beje, įpilant žibalo į visą dokumen-tikos koncepcijos apibrėžimo diskusiją reikia pastebėti, kad daugelyje mokslinių straipsnių bei monograjų ši kino rūšis yra įvardijama tiek kaip medija, tiek kaip žan-ras. Todėl nenorėdami bereikalingai įsivelti į šią diskusiją šiame straipsnyje santūriai dokumentiką apibūdinsime kaip kino formą arba rūšį, o jos glaustas apibrėžimas - objek tyvus bei holistiškas pasirinktos tema tikos pateikimas. Kitaip sakant, doku-mentika turi gebėti pateikti informaciją konstruktyviai, duodant galimybę pasi-sakyti skirtingą nuomonę turintiems bal-sams ir visa tai turi būti pateikiama pagal aiškią kūrybinę viziją. Dokumentika turi sugebėti aiškiai pateikti informaciją, kurią žiūrovas plačiausia prasme suvoktų kaip tiesą. Kalbant apie animacinę dokumentiką pirmiausiai ją reikia atskirti nuo realybės animacijos (angl. animation of the real). Pastaroji sąvoka yra reliatyviai nauja ir ji buvo suformuota siekiant atskirti anima-cinius nekcinius kūrinius, kurie formaliai negali pretenduoti į teiginį, kad pristato objektyvią tiesą. Dažniausiai šiai kate-gorijai priskiriami biograniai kūriniai, pavyz džiui, „Persepolis“ (2007) ar „Jo-sep“ (2020). Svarbu pabrėžti, kad tai, jog pastarieji lmai formaliai nelaikomi doku-mentika, nereiškia, kad jie nereprezentuoja tiesos. Tiesiog tai subjektyvi, vieno asmens tiesa. Taigi, nors istorija ir nekcinė, tačiau tai automatiškai nereiškia, kad ji yra doku-mentika. Animacinė dokumentika: objektyvi tiesa subjektyviu vaizdu | Tomas Mitkus ir Vaida Nedzinskaitė-Mitkėkadras iš „Tower“

70 Protagonistas | žiema 2021 Animacinė dokumentika, bent jau kriti-k ų, tyrėjų ir žiūrovų akyse, turi gebėti pateikti objektyvią tiesą. Žinoma, kas gali būti laikoma objektyvia tiesa yra atskira losonė diskusija, bet kaip jau minė-jome, minimalūs reikalavimai tokiai tiesai - gebėjimas pateikti bent kelis skirtingas nuomones nagrinėjama tema. Iliustruojant tai pavyzdžiu, jei kas nors imtųsi kurti do-kumentiką apie dabar vykstančią pabėgėlių krizę Lietuvoje, jie privalėtų dokumentikoje parodyti, kaip ši krizė suvokiama visų joje dalyvaujančių grupių. Taigi, dokumentikos forma reikalauja, kad kūrėjai suteiktų balsą Lietuvos valdininkams (kurie atsakingi už šios krizės suvaldymą), paprastiems žmonėms (ypač tiems, kuriuos tiesiogiai liečia pabėgėlių reiškinys), pabėgėliams, Baltarusijos atstovams, ir, teoriškai, ES atstovams, kadangi dabar yra žinoma, jog pabėgėliai nesiekia likti mūsų šalyje, o tiesiog naudojasi ja kaip tuneliu pakliūti į Vakarų Europos šalis. Tik išklausę visų šių grupių nuomones galime tikėtis gauti pakankamai duomenų, kad galėtume susi-daryti savo nuomonę. Ir priešingai, jei is-toriją girdėtume tik iš vienos perspektyvos, negalėtume pagrįstai tikėtis, kad matome „visą vaizdą“. Viena „tiesa“ yra gerokai per mažai dokumentikai. Grįžkime prie animacinės dokumen-tikos. Natūralu, kad vienas iš pagrindinių argumentų, kodėl animacinis kūrinys negali būti dokumentika, yra faktas, kad animacija yra sukuriama, o ne ksuoja-ma, pavyz džiui, garso ir vaizdo interviu, archyvinėmis ištraukomis ar bet kokio ki-tokio pobūdžio užksuota medžiaga. Šis ar-gumentas yra logiškas ir teisingas, kadangi animacija tikrai yra sukuriama ir niekas to pakeisti negali. Priešingu atveju animacija nustotų būti animacija. Tačiau Anabelė Roe iškėlė, o vėliau kiti mokslininkai išplėtojo mintį, jog yra temų, kurios dėl vienokių ar kitokių priežasčių negali naudoti užksuo-tos audiovizualios medžiagos. Jei norima kurti dokumentiką, sakykime, apie Liublino unijos pasirašymo aplinkybes, tai apie bet kokios lmuotos archyvinės medžiagos naudojimą nėra net kalbos. Dar daugiau, net ir šiandien gali nutikti svarbių įvykių, ir nors kiekvienas iš mūsų kišenėje nešiojamės mobilųjį telefoną su kamera, šie įvykiai gali likti neužksuoti. Dažniau-siai naudojami sprendimai - ekspertų šnekančios galvos ir truputis vaidybos (angl. historical reenactment). Ir nors tai ne užksuota tikrovė, o sukurta bei interpre-tuota, dokumentikos puristams tai vis tiek atrodė žymiai geriau nei animacija. Bet šie pamąstymai vis tiek yra labiau apie tai, kodėl animacija taip pat gali būti nau-dojama kaip vienas iš įrankių, o ne kodėl ji gali būti geresnė už ksuotą audiovizualią medžiagą. Dauguma kino tyrėjų, kritikų ir žurnalistų įvardija šias aplinkybes, kada animacija yra geriausias būdas (ar bent jau geresnis už ksuotą audiovizualią medžiagą):• Kai foto pagrindu ksuota medžiaga yra nepasiekiama. Tačiau, kaip jau minėta, tai savaime yra labai silpnas argumentas rinktis animacijos mediją.• Kai yra etinių aspektų. Tai gali būti siekis nuslėpti įvykio liudininkų tapa-tybę arba siekiant apsaugoti asmens psichologinę būklę ir nereikalauti dar kartą papasakoti apie savo patirtą traumą prieš kamerą. • Kai subjekto patirta trauma neleidžia sklandžiai papasakoti apie savo pa-tirtį. • Kai svarbūs naratyvo aspektai yra ypatingai subjektyvūs ir tuomet ani-macija leidžia pavaizduoti metafo-rinę daiktų, situacijų ar prisiminimų reprezentaciją. Arba, kaip pastebėjo viena dokumentikos kūrėja, kai ani-macija leidžia pavaizduoti patirtus dalykus, kurie nutinka emocinėje, Kadras iš „Tower“„Josep“Animacinė dokumentika: objektyvi tiesa subjektyviu vaizdu | Tomas Mitkus ir Vaida Nedzinskaitė-Mitkė

Protagonistas | žiema 2021 71 psichologinėje ar net zinėje plotmėje ir gali neturėti aiškios manifestaci-jos, pavyzdžiui, meilė, depresija ar skausmas. • Kai siurrealistinis priėjimas prie nagrinėjamos tematikos gali leisti sustiprinti žinutę ar koncepciją, kuri būtų lengviau suvokiama auditorijos.• Kai objektyvi informacija yra efek-tyviau suvokiama, kai ji pateikiama animacine forma, o ne, pavyzdžiui, žodine. Tai gali būti karinių pajėgų judėjimas žemėlapyje, diagramos, naujos koncepcijos, faktinis objekto pasikeitimas bėgant laikui ir t.t.Taigi, šiandien dauguma kino tyrėjų sutin-ka, kad animacija iš tiesų turi daugybę tik šiai medijai būdingų panaudojimo galimybių dokumentikoje. Tačiau galimybė vizualiai kitaip papasakoti apie svarbius dalykus nėra vienintelė šios hibridinės for-mos galia. Animacinė dokumentika suge-bėjo patraukti dėmesį kino ir TV žiūrovų, kurie paprastai vengia bet kokios doku-mentikos. Kitaip sakant, animacinės doku-mentikos žymiai lengviau suvilioja žiūrovą - tai didžia dalimi ir lėmė tokį staigų šios hibridinės formos išpopuliarėjimą.Visgi tai yra dviašmenis kalavijas, kuris labai lengvai šiai specinei meno išraiškai gali tapti prakeiksmu. Dokumentikos rūšis labai ilgą laiką buvo produktas, skirtas reliatyviai mažai ir labai specinei audi-torijai. Tai nesunkiai galima pastebėti iš jos portretavimo populiariojoje kultūroje. Pavyzdžiui, bet kokiame ilgiau transliuo-jamame TV komedijos seriale egzistuos tarp populiarių žmonių nepopuliarus personažas, kurio nepopuliarumas bus ilius truojamas siūlymu eiti pažiūrėti „labai įdomią“ dokumentiką. Beje, ji būtinai bus sukurta užsienyje ir portretuos itin nišinę tematiką, pavyzdžiui, vandens elektrin-ių užtvankas Pietų Amerikoje („The Big Bang Theory“). Taigi dokumentika, tik-rai nėra normalių žmonių pomėgis ir visi populiario sios kultūros kino ir TV produktų žiūrovai tai žino, todėl pasiūlymas eiti pažiūrėti dokumentiką komedijoje ir yra juokingas. Tačiau tai yra labai neteisingas portretavi-mas, kadangi pasaulyje yra sukurta nuosta-bių dokumentikų, kurios ne tik supažindina su temomis, kurios, tikėtina, kitu atveju neatsidurtų žiūrovų akiratyje, bet neretai ir sugeba visuomenėje įskelti labai reikalingų diskusijų. Iš kitos pusės, negalima neigti, kad egzistuoja dokumentikų, kurios net pasakodamos pačias įdomiausias temas sugeba sukurti neapsakomai nuobodų kine matogranį potyrį. Animacinė dokumentika sugeba įtaigiai papasakoti apie įvykius, kuriems garsi-niai arba tekstiniai žodžiai paprasčiausiai nesugeba suteikti svorio. Labai įdomus pavyzdys yra 2016-ųjų metų animaci-nės dokumentikos kūrinys „Tower“ (liet. „Bokštas“). Ši dokumentika yra apie 1966-aisiais metais JAV Teksase įvykdytą masinę žmogžudystę, kai į žmones buvo šaudoma iš universiteto bokšto. Ir nors dokumentinio kino kūrėjai turėjo šiek tiek archyvinės medžiagos apie įvykį, jos toli gražu nebūtų užtekę sukurti ilgo metro dokumentikai. Todėl kino kūrėjai siekdami sukurti vientisą istoriją apie dieną, kuri pa-keitė daugelio gyvenimus ir nusinešė šešio-likos žmonių gyvybes, nusprendė panau-doti animaciją. Šis sprendimas pasiteisino - dauguma žiūrovų nurodė, kad stilizuotas įvykių, kurie kitomis sąlygomis potencialiai Kadras iš „Persepolis“Animacinė dokumentika: objektyvi tiesa subjektyviu vaizdu | Tomas Mitkus ir Vaida Nedzinskaitė-Mitkė

72 Protagonistas | žiema 2021 Animacinė dokumentika: objektyvi tiesa subjektyviu vaizdu | Tomas Mitkus ir Vaida Nedzinskaitė-Mitkė

Protagonistas | žiema 2021 73 niui, kuris sugebėjo staigiai išpopuliarėti, didžiau sias pavojus yra klaidingas suvo-kimas, jog animacinės dokumentikos yra patrauklios ir įdomios žiūrovams vien dėl to, kad jos naudoja animaciją, o ne todėl, kad jos naudoja animaciją tikslingai esant jau ir taip labai stipriam naratyvui.Pabaigoje verta pasidalinti dar vienu moks-linėje literatūroje atrastu pastebėjimu - duomenys sueruoja, kad žiūrovams nekliūna pastebimai prastesnė animaci-jos kokybė animacinės dokumentikos kūriniuo se, lyginant su kokybės standartu, kuris taikomas pramoginiams animac-iniams kūriniams. Tačiau ši išimtis ani-macijos kokybei galioja tik tuo atveju, jei žiūrovai priima matomą turinį kaip tiesą. Kitaip sakant, animacinės dokumentikos žiūrovai nereikalauja, kad animacijos lygis būtų toks pats aukštas, kaip pavyzdži-ui, „Disney“, „Pixar“ ar „Studio Ghibli“ kūriniuose, tam kad jie jaustų pasitenkin-imą iš potyrio. Šis faktas yra įdomus ir todėl, kad Lietu-va yra vienintelė Baltijos šalis, kuri nėra sukūrusi savo ilgametražio animacijos kūrinio. Visgi Lietuvoje gausu doku-mentikos kūrėjų, todėl juos suvedus su animacijos kūrėjais (ir su trupučiu sėk-mės) galbūt turėtume pirmą nacionalinį ilgametražį animacinį kūrinį. Žinoma, tai tėra gražios svajos, tačiau populiariosios kultūros istorija ne kartą parodė, kad patys įdomiausi kūriniai bei didžiosios inovaci-jos kultūros srityje buvo pasiektos būtent todėl, kad kažkas turėjo svajonę... būtų galėję sukelti didžiulį stresą ir dis-komfortą kino žiūrovams, sugebėjo sukurti analitinį atstumą nuo siaubingų įvykių, bet neprarado svarbios emocinės žinutės, taip pat būtent animacija leido nenužmoginti šio tragiško įvykio aukų. „Tower“ atvejis nėra vienintelis, kuris įrodo, kaip animacija gali padėti papasa-koti vientisą ir paveikiančią istoriją. Šios dokumentikos režisierius Keith Maitland po sėkmingo lmo pasirodymo festivali-uose prisipažino, kad labai greit sulaukė nemažai skambučių dėl animacijos panau-dojimo kituose dokumentikos projektuose. Tačiau Maitlandas su nusivylimu pastebėjo, kad vos pusė aptartų projektų turi kažkokį loginį pagrindą pasakojant dokumentinę istoriją naudoti animaciją, kita pusė, deja, nori panaudoti animaciją kaip kokį medi-cininį pleistrą siekiant užmaskuoti naraty-vo trūkumus. Vienas iš tokių pavyzdžių yra 2010-ųjų metų animuota dokumentika „The Green Wave“ (liet. „Žalia banga“). Ši dokumen-tika, pasakojanti apie 2010-aisiais metais įvykusią žaliąją Irano revoliuciją, buvo gana griežtai sukritikuota tiek kino kritikų ir tyrėjų, tiek eilinių žiūrovų. Reikia pastebėti, kad ši dokumentika nėra bloga, tačiau ab-soliuti dauguma sutiko, kad joje animacija buvo panaudota nesėkmingai, ar mažų mažiausiai netikslingai. Animacija tebuvo tik gražus blizgutis, kuris, reikia pripažin-ti, padėjo pritraukti auditorijos dėmesį ir sukviesti juos į kino sales, bet niekaip ne-sustiprino kūrinio.Animacija yra brangus žaislas, o dokumen-tikos kino kūriniai retai kada yra kuriami be valstybės nansinės paramos, todėl kiekvieną kartą, kai pasirodo atvejai, kurie pademonstruoja, kad animacija gali būti panaudojama netinkamai, tai padaro įtaką visiems kitiems dokumentikos kūrėjams, kurie bando gauti nansavimą savo projek-tams. Būtina priminti, jog vienos animac-inės dokumentikos kūrimas kainuoja tiek pat, kiek kelios (ar net keliolika) neanimac-inių dokumentikų. Taigi, animacinė dokumentika, kaip reiškinys, yra be galo įdomus, o jo pritai-kymas siekiant parodyti objektyvią tiesą iš tiesų yra įspūdingas. Tačiau animacinei dokumentikai, kaip ir kiekvienam reiški-Keith Maitland, „Tower“ režisierius„grave of the fireflies“Animacinė dokumentika: objektyvi tiesa subjektyviu vaizdu | Tomas Mitkus ir Vaida Nedzinskaitė-Mitkė

74 Protagonistas | žiema 2021 Protagonistas rekomenduoja: Žiemos žaidimaiProtagonistas rekomenduoja:žiemos žaidimaiNuo paskutiniojo karto, kuomet susiskaitėme „Protagonisto“ puslapiuose, nutiko daug gražių ir ne tokių gražių dalykų. Buvo išleista daugybė dėmesio vertų žaidimų, kuriuos rekomenduojame išbandyti, jei dar jų nebandėte, o tam ilgi ir tamsūs žiemos vakarai puikiai tiks. Šį kartą pateikiame ne tik rekomendacijas, ko žaidimų parduotuvių lentynose verta laukti artimiausiu metu, tačiau ir keletą puikių žaidimų rekomendacijų, kurie buvo išleisti mūsų trumpų atostogų metu.Septintoji ilgametės „Resident Evil“ serijos dalis ėmėsi pakankamai drastiškų pokyčių, kurie pasiteisino. Serija ilgai ieškojo savęs ir pradė-jus žaisti „Resident Evil Village“ atsiranda pojūtis, kad šis žaidimas jau puikiai žino, kas jis yra ir kuo jis nori būti. Tai žaidimas, siekiantis prikaustyti prie ekrano kvapą gniaužiančia įtampa, įsimintinais veikėjais ir siurrealistinėmis šiurpą keliančiomis aplinkomis, kuriose pagrindinis veikėjas Ethan kovoja ne tik su zombiais, bet ir su vampyrais bei vilkolakiais. Šis žaidimas išdidžiai gali nešioti gero siaubo žaidimo etiketę, kurios keli kiti serijos žaidimai negerbė ir nenorėjo.Resident Evil Village

Protagonistas | žiema 2021 75 Posakis, kad gerų dalykų neturi būti daug, puikiai tinka apibūdinti „Ratchet and Clank: Rift Apart“. Žaidimas nėra ilgas, tačiau jame pra-leistas laikas gali užgniaužti kvapą. Tai smagus nuotykis su gerai parašytais veikėjais ir akis pakeriančia graka. Tiesą sakant, graka tokia graži, jog žaidimo trukmę galima nepastebimai prailginti keliomis valandomis, nejučiomis užsižiūrėjus į Ratchet‘o arba Rivet ausis. Senieji Lombax‘ų gerbėjai neabejotinai šiame žaidime pasijus lyg grįžę namo, o naujieji tiesiog gerai praleis laiką.Ratchet and Clank: Rift ApartPagrindinis veikėjas grįžta iš darbo namo, pradeda vakarieniauti su savo žmona, kuomet į namus įsibrauna policijos pareigūnas ir ap-kaltina ją žmogžudyste. Ir tuomet prasideda laiko kilpa ir vėl veikėjas įeina į namus. „Twelve Minutes“ privers smegenis rimtai padirbėti sprendžiant galvosūkius, padėsiančius ištrūkti iš dvylikos minučių kilpos ir išsiaiškinti, kas gi čia vyksta. Bet kuri klaida pradės laiko kilpą iš naujo, tad gali klysti, tačiau klaidos taip pat ilgiau įkalins kilpoje. Tai originalus indie žaidimas, įkvėptas Alfred Hitchcock, Stanley Kubrick ir David Fincher lmų, o veikėjus įgarsino James McAvoy, Daisy Ridley ir Willem‘as Dafoe.Twelve MinutesProtagonistas rekomenduoja: Žiemos žaidimai

76 Protagonistas | žiema 2021 Protagonistas rekomenduoja: Žiemos žaidimaiKuomet buvo paskelbta, kad pirmųjų dviejų „Life is Strange“ žaidimų autoriai „Dontnod“ perleis serijos plėtojimą kitiems kūrėjams, daugelis suabejojo serijos ateitimi. Tačiau „Deck Nine“ pavyko nutildyti kritikus. Žaidimas, visai kaip ir pirmtakai, išsiskiria puikia istorija ir įdomiais veikėjais, gerai parinktu garso takeliu bei nauja unikalia supergalia. Kūrėjai atsisakė plano leisti žaidimą epizodais, tad šį 10-15 valandų nuotykį galite išgyventi visai kaip ir dėmesį nuo pirmos serijos prikausčiusį „Netix“ serialą – per vieną savaitgalį. Subalansuotas visiems „Life is Strange“ serijos gerbėjams, bet patiks ir serijos naujokams.Debiutinis indie studijos „Shedworks“ projektas yra daugelio mėgstamo žaidimo „The Legend of Zelda: Breath of the Wild“ ir dailininko Jean Giraud kūrybos įkvėptas RPG žaidimas, kuriame yra lengva pasiklysti. Ir tai sakome gerąja prasme. Tai vizualiai gražus nuotykis, kurį puikiai papildo grupės „Japanese Breakfast“ kurtas garso takelis, nepaklūstantis įprastoms fantastikos taisyklėms. Pagrindinė žaidimo herojė Sable, su kuria nėra sunku susitapatinti, čia nebando išgelbėti pasaulio. Ji tiesiog leidžiasi į kelionę, kurią daugelis iš mūsų norėtų patirti patys.Life is Strange: True ColorsSable

Protagonistas | žiema 2021 77 Žaidimai, kurių laukiame:Protagonistas rekomenduoja: Žiemos žaidimaiKartu su ketvirtąja „Halo“ dalimi pradėta „Reclaimer“ istorijos arka žengia į trečiąjį skyrių. Žaidimo kūrėjai žada, kad „Halo Innite“ pateiks kol kas įdomiausią kovos už žmoniją istoriją serijoje ir labiau žmogišką serijos protagonistą Master Chief. Taip pat tęsinys turės kur kas atviresnį ir didesnį pasaulį nei mes esame įpratę matyti šioje serijoje. Nemažai informacijos yra laikoma po tokiais pat tvirtais, kaip ir Spartano šarvai, užraktais, bet tikime, kad „Innite“ pažymės serijos dvidešimtmetį su trenksmu.HALO INFINITEGruodžio 8 d.„Pokémon Legends: Arceus“ kurį laiką kėlė nemenką šurmulį, nes buvo manoma, kad jis taps pirmuoju atviro pasaulio „Pokémon“ žai-dimu. Nors taip ir nebus ir, kaip jau žinome, neverta jo lyginti su „The Legend of Zelda: Breath of the Wild“, intriguojančiai skamba pačių kūrėjų palyginimas su „Monster Hunter“ serija. Na, dar ir tai, kad šio žaidimo veiksmas vyksta gerokai prieš mūsų mėgstamus „Pokémon“ žaidimus ir jame sukursime pirmąjį Pokédex‘ą Hisui regione.Pokémon Legends: Arceussausio 28 d.

78 Protagonistas | žiema 2021 Protagonistas rekomenduoja: Žiemos žaidimaivasario 22 d. Indie komanda „Sloclap“, sukūrusi originaliai atrodžiusį kovos menų veiksmo žaidimą „Absolver“, pernelyg nenutolsta nuo šios temos ir jau greitai galėsime išbandyti „Sifu“. Šis žaidimas pasakos apie jauną kung fu mokinį, kuris sieks keršto už nužudytus šeimos narius. Įdo-miausiai skamba žaidime naudojama senėjimo mechanika. Suklydę galėsime prikelti valdomą veikėją ir bandyti dar kartą, tačiau kiekvienas prikėlimas jį sendins. O jei valdomas veikėjas bus per senas, jis nebeišgyvens ir turėsime viską pradėti iš naujo.SIFUKuomet „Dark Souls“ kūrėjai naujame savo projekte sujungia jėgas kartu su „Game of Thrones“ autoriumi George R. R. Martin, neabejo-jame, jog gausime tikrai turtingą pasaulį ir visomis prasmėmis kruviną istoriją. Žaidimo siužetas vis dar laikomas paslaptyje, tačiau jau žinome, kad „Elden Ring“ – tai galingos jėgos, nuo kurios priklauso pasaulio likimas, pavadinimas. Ir ji buvo sunaikinta, tad mums teks susidurti su to pasekmėmis ir atkurti buvusią tvarką, jei tai vis dar yra įmanoma padaryti.ELDEN RINGVasario 25 d.

Protagonistas | žiema 2021 79 Battle Royale žaidimų eroje nesunku išsirinkti sau patinkantį žaidimą. Nelly K. Bassas rekomenduoja tokį, kuris privers pajudėti ir mus pačius. „Population: One“ yra Battle Royale žaidimas virtualioje realybėje, kuris mums leidžia ilgiau išgyventi kovos lauke ir judėti visomis įmanomomis kryptimis, tiek horizontaliai, tiek vertikaliai – kovose dėl išgyvenimo galime tiek laipioti, tiek ir sklandyti.Population: OneBONUS: SKAITYTOJų rekomendacijosProtagonistas rekomenduoja: Žiemos žaidimaiJaunoji Nora genties medžiotoja Aloy grįžta ilgai lauktame „Horizon Zero Dawn“ tęsinyje, kuriame aplankysime postapokaliptinę Jungtinių Valstijų vakarų pakrantę. Daugelis pirmosios dalies gerbėjų itin nekantraudami laukia šio nuotykio dėl atsiversiančios galimybės tyrinėti povandeninį pasaulį, saugantį savas paslaptis. „Guerrilla Games“ kuriamas pasaulis taps puikia vieta pabėgti vėsiais vakarais.Horizon Forbidden WestVasario 28 d.

80 Protagonistas | žiema 2021 Katrė Šeduikytė mūsų skaitytojams rekomenduoja išties įdomų vaidmenų žaidimą „Disco Elysium“. Šiame žaidime tradicinė vaid-menų žaidimo formulė pagardinta itin keisto detektyvo prieskoniu. Žaidimą pradėsite girtuoklio rolėje, bet netrukus paaiškės, kad jūsų personažas yra policininkas. Žinoma, amnezija nepadeda atlikti savo pareigų, tad nemenką žaidimo dalį praleisite aiškindamiesi ne tik savo aplinkos subtilybes, tačiau ir kraupaus nusikaltimo priežastis. Jei žaidimuose nebijote teksto ir mėgstate gilintis į kūrinio pasaulį, nevalia praleisti „Disco Elysium“ pro akis.Žaidimai dviems – ypač retas reiškinys šiuolaikinių žaidimų pasaulyje. „It Takes Two“ – puikus pasirinkimas, jei ieškote įdomaus nuoty-kio, kurį galėtumėte patirti dviese. Žaidimas supina gausybę kompiuterinių žaidimų žanrų, o jo istorija pasakoja apie poros santykius. Žaidimo mechanikos dinamiškai sustiprina pasakojimo esmę – pradžioje personažai nuolat pykstasi ir varžosi, tačiau įsivažiavus siužetas skatina bendradarbiavimą bei pateikia daugiau kooperacinių užduočių. Puiki rekomendacija, už kurią dėkojame Reivenui Mankiui.„The Artful Escape“ yra platforminis žaidimas, kuriame valdo-mas veikėjas Francis keliauja po įvairias pasaulio vietas, nau-dojasi švytin čia gitara bei jos suteikiamomis galiomis įveikia sudėtingesnes platformas. Kadaise šiam žaidimui buvo klijuojama gražiausio platforminio žaidimo etiketė, o jį parekomendavęs Do-natas Pocius kūrinį įvardina kaip žaidimą apie progresyvųjį roką, kuriame „Rick and Morty“ susitinka su „Guitar Hero“.Disco ElysiumIt Takes TwoThe Artful EscapeProtagonistas rekomenduoja: Žiemos žaidimai

Protagonistas | žiema 2021 81

82 Protagonistas | žiema 2021 Žaidimų industrija ir žaidėjų psichologija: COVID-19 pasėkmės ir kodėl mes žaidžiame bei kokie žaidėjai esame?Vaidas MikelskasPaviršutiniškas visų dalykų išmanytojas ir profesionalus žaidimų mėgėjasŽaidimų industrija ir žaidėjų psichologija: COVID-19 pasekmės ir kodėl mes žaidžiame bei kokie žaidėjai esame? | Vaidas MikelskasĮsivažiavimui – skaičiaiPasaulinė žaidimų industrija 2020 m. buvo įvertinta €130.71 milijardų. Nuo 2019 metų šis skaičius paaugo 9.3 %. Toks kasmetinis augimas gal ir neatrodo labai didelis, tačiau verta paminėti, kad 2016 metais dvidešimtųjų prognozė buvo vos €73.88 milijardų. Tad per ketverius metus žaidimų industrija prognozuojamą vertę viršijo visais 76.8 procentais. Šiuo metu prognozuojama, kad 2023 metais žaidimų industrija bus verta €164.19 milijardų, tačiau, kaip jau jau įsitikinome anksčiau, šis įvertinimas gali būti ir pakankamai konservatyvus. Greitai perbėkime keletą įdomių faktų, kuriais norėjau pasidalin-ti. Pasaulyje šiuo metu yra 2.2 milijardo žmonių, kurie žaidžia žaidimus vien TIK naudodami savo mobilius įrenginius. „Free to play“ žaidimų gaunamas pelnas Šio straipsnio eigoje norėjau panagrinėti dvi labai svarbias žaidimų industrijos temas. Visų pirma – kokio dydžio yra žaidimų industrija pasauliniu ir vietiniu mastu, palyginti ją su kitu pramogų sferos gigantu kino industrija ir pasidalinti faktų ir įdomybių popuri. Visų antra – pasidalinti įžvalgomis ir tyrimų duomenimis, kurie ieško atsakymų į klausimą, kodėl mes žaidžiame apskritai. Kas mus verčia pramogauti fantastiškuose pasauliuose ir scenarijuose?

Protagonistas | žiema 2021 83 Žaidimų industrija ir žaidėjų psichologija: COVID-19 pasekmės ir kodėl mes žaidžiame bei kokie žaidėjai esame? | Vaidas Mikelskassudaro 85 % visos žaidimų industrijos apyvartos. Vidutinis žaidėjo amžius pa-siekė 35-erius metus, o 18 ar daugiau metų turi beveik 75 % visų žaidėjų. „YouTube“ yra įvardijamas kaip daugiausiai įtakos darantis faktorius renkantis, kurį žaidimą pirkti. Po „YouTube“ eina žaidėjų įvertini-mai interneto bendruomenėse ar žaidimų parduotuvėse. Elektroninio sporto indus-trija kasmet paauga apie 30 %. Neseniai atliktas tyrimas parodė, kad Jungtinės Amerikos Valstijos yra numeris 1 virtua-lios realybės įrenginių pritaikymo srityje; Valstijose virtualios realybės įrenginius turi 8 % žaidėjų. Nors žaidimų industrijos augimo statistika leidžia puikuotis re-kordiniu pelnu, realybėje žaidimo kūrimo išlaidas uždirba vos penktadalis išleistų žaidimų, o pelningais tampa viso labo 5 %. PalyginimuiPalyginimui pažiūrėkime į kitą didžiausią pramogų industrijos milžiną – kino in-dustriją. Nuo 2016 iki 2021 m. kino mėgėjų susidomėjimas kino teatrais didžiojoje dalyje išsivysčiusių šalių liko daugiau mažiau nepakitęs, t. y. į kiną einančių žmonių kiekis nei padidėjo, nei pamažėjo. Taip pat, COVID-19 pandemijos metu, kol kino salių kėdės rinko dulkes, žmonių dėmesys internetinėms lmų ir seria-l ų platformoms žymiai išaugo. Vien 2020-aisiais internetinės kino nuomos ir prenumeratos platformų pelnas padidėjo maždaug 30 %. Pandemija gerokai sujaukė kino industrijos planus ir nansų prog-nozes bei privertė kino industrijos pelną susitraukti 11,7 % iki €95,15 milijardų 2020-aisiais metais. O pramogų ištroškę žmonės sėdėjimą kino salėse pakeitė ne tik streaminimo platformomis, bet ir vaiz-do žaidimais. Savam kaimePasidairę, kiek žolė žalesnė pasauliniu mastu, galime užmesti akį ir į vietinę rinką. Nežinau, ar nustebinsiu, tačiau „Kena: Bridge of Spirits“*Šaltiniai: NewZoo, Statista, RList, Variety, Ibis World.

84 Protagonistas | žiema 2021 Lietuvoje taip pat kuriami vaizdo žaidi-mai. Noriu pasidalinti šiokia tokia statis-tika. Šiuo metu Lietuvoje veikia daugiau kaip 70 įvairiose žaidimų industrijos srityse veikiančių įmonių (nuo VR iki žaidimizuotų patirčių muziejams, nuo telefonų iki konsolėms skirtų žaidimų). Didžioji jų dauguma (apie 90 %) darbina iki 10 darbuotojų, tačiau yra ir virš 50 („SneakyBox“) ar 130 („Nordcurrent“) žmonių darbinančių industrijos gigantų. Šiuo metu Lietuvos žaidimų industrijoje dirba virš 800 specialistų, kurie užima tokias pozicijas, kaip programuotojai, prodiuseriai, žaismo dizaineriai, 3D ir 2D menininkai, animuotojai, garso dizaine-riai ir daugybė kitų. 2020-aisiais Lietuvos žaidimų industrija sugeneravo 150 mili-jonų eurų pelno. Taip pat didžioji dalis įmonių ir atstovų yra susivieniję po Lietu-vos žaidimų kūrėjų asociacijos vėliava. Nors, lyginant su kaimyninėmis šalimis Lenkija ar Ukraina, mes atrodome tik-rai kukliai, tai lėmė socioekonominės ir politologinės priežastys, kurios privertė žaidimų industriją Lietuvoje užgimti gerokai vėliau nei didžiojoje dalyje liku-sio pasaulio. Tačiau vis tiek turime platų spektrą produktų: nuo indie žanro „roko žvaigždžių“ su visame pasaulyje puikiai žinomais žaidimais iki įvairių indus-trijos servisų (žaidimų portinimas į kitas platformas, svetimų produktų kūrimas) ar AR/VR studijos bei milijonus fanų visame pasaulyje sutraukiančių žaidimų mobiliesiems įrenginiams kūrėjų. Verta pabrėžti, kad nors žaidimų industrija Lietuvoje ir gimė per vėlai, per pastaruo-sius šešerius metus ji išaugo dvigubai.Kur toliau?Nors augame tikrai sparčiai, artimoje ateityje galime numatyti prilėtėjimą. Lietuvos žaidimų industrija pasiekė kritinį tašką. Kaip jau minėjau anksčiau, didžioji dalis žaidimų studijų šiuo metu darbina iki dešimties darbuotojų, tačiau norint peržengti 15-20 darbuotojų ribą reikia pradėti samdyti darbuotojus, kurie užtikrina kitų darbuotojų darbą. Augant studijai prisireikia tokių verslo vady-bos pozicijų, kaip produkto savininkai, Scrum metodikos meistrai (produktyvu-mo metodika, naudojama programinės įrangos kūrime) ar projektų vadovai. Prie šio kolektyvo taip pat turi jungtis ir aptarnaujantis personalas, pvz.: osų va-dovai, žmogiškųjų išteklių vadybininkai, infrastruktūros personalas (čia noriu pabrėžti, kad nebūtinai visi žaidimus kuriantys žmonės beria kodo eilutes su itin tarškančiomis klaviatūromis). Au-gant įmonei ir didėjant projektų mastams prireikia ir hiperspecializuotų ekspertų, tokių kaip techniniai menininkai kon-krečiam žaidimų varikliui, lygių dizaine-riai ar kokios nors speciškos technologi-jos animuotojai. Tokio talento Lietuvoje nė su žiburiu nera si, nes čia turime tik ką tik užgimusią ekosistemą žaidimų industrijos profesijų ugdymui, tad apie hiperspecialistus net nėra ką svajoti. Visgi galimi trys būdai išspręsti šią problemą:• Samdyti talentą iš užsienio;• Susigrąžinti industrijos išeivius (specialistus, kuriuos darbas žaidimų industrijoje nuvedė į užsienio šalis – Prancūziją, JAV ar Britaniją);• Mokyti ir ugdyti šiuos žmones studi-jos viduje.COVID-19 ir žaidimų industrija2020-aisiais pandemija dar labiau paspar-tino žaidimų industrijos augimą link pramogų sferos dominavimo. Kol visas pasaulis slėpėsi namuose ir socialiai atsiribojo, ypač išaugo tiesioginio aptar-navimo žaidimų (angl. live service games) populiarumas. Nauji žaidėjai plūste plūdo žaisti tokius žaidimus, kaip „Apex: Le-gends“, „Fortnite“, „Call of Duty: War-zone“ ar panašius. Žaidimai tapo vienu iš pagrindinių būdų socializuotis su draugais ar šeima. Dėl to žaidimų industrija dabar yra didesnė nei bet kada, savo apyvarta viršijanti muzikos Žaidimų industrija ir žaidėjų psichologija: COVID-19 pasekmės ir kodėl mes žaidžiame bei kokie žaidėjai esame? | Vaidas MikelskasAutorius: Justas Gatelis

Protagonistas | žiema 2021 85 industrijos ir kino teatrų rezultatus kartu sudėjus.Nors netrukus paliksime savo namus ir išeisime į postkovidinį pasaulį, šios augi-mo tendencijos ko gero nepasikeis. Ir nors anksčiau nebuvome tokie užtikrinti, dabar galime drąsiai teigti, kad žaidimai yra pramogų (ir nebūtinai tik pramogų) industrijos ateitis.Kodėl mes žaidžiame?Nors pagal išsilavinimą esu viešosios ko-munikacijos specialistas, o pagal profesiją – žaidimų industrijos atstovas, laikau save pakankamai išsilavinusiu bent jau temomis, kurios liečia žaidimus. Todėl, nors atsakymas į klausimą „kodėl mes žaidžiam?“ slypi mūsų psichologijoje ir moksle, kuris ją studijuoja, vis tiek norė-čiau apie tai pakalbėti. Nesvarbu, ar tai gaudynės, kol esame bambliai, ar sudoku autobuso stotelėje, greitas mėgstamo mobiliojo telefono žaidimo lygis ar net tarptautinis esporto turnyras su neįsi-vaizduojamo dydžio priziniu fondu.Motyvacijos žaisti yra pakankamai sudėtingos – žaidimai išpildo keletą rea-laus pasaulio žmogiškųjų poreikių, o tai mes pradėjome suprasti santykinai neseniai. Šio straipsnio eigoje remsiuosi „Immer syve“ tyrimų įmonės duome-nimis, kuri įsteigta išanalizuoti šiuos žmogiškuosius poreikius ir priežastį, kodėl žaidimai yra tokie patrauklūs juos pildyti. Kompanija „Immersyve“, įkurta Scott Rigby, klinikinės ir socialinės psichologi-jos mokslų daktaro (PhD), paskyrė kele-rius metus renkant duomenis šia tema ir jų tyrimai parodė, kad poreikis žaisti gali būti suskirstytas į tris elementus. • Numeris vienas – Kompetencija. Poreikis jaustis lyg kontroliuoji situ-aciją arba esi profesionalas. • Numeris du – Autonomija. Poreikis jaustis nepriklausomam arba turėti tam tikrą savo veiksmų autonomijos lygį.• Numeris trys – Tapatumas. Poreikis jaustis lyg esame svarbūs kitiems ir/arba jaustis, kad suteikiame pa-kankamai svarbią naudą visuomenei. Reikia pabrėžti, kad net ir žaidimų nežaidžiantys žmonės vis tiek sugeba patenkinti šiuos poreikius kitais būdais. Pavyzdžiui, vaikai nori savarankiškai apsirengti ar užsirišti batus, suaugusieji išpildo šiuos poreikius karjeroje ar už-siimdami komandinėmis sporto šakomis. Vaizdo žaidimai nėra vienintelis šių poreikių vaistas, tačiau jie taikosi tiesiai į dešimtuką, o kol mes apie šiuos psi-chologinius poreikius išsiaiškiname vis daugiau ir daugiau, žinios apie juos, į gerą tai ar į blogą, bus naudojamos žaidimų in-dustrijos specialistų. Aptarkime kiekvieną iš šių poreikių šiek tiek plačiau.KompetencijaPradėkime nuo kompetencijos – noro kontroliuoti arba gero jausmo, kad esi situacijos meistras. Žmonėms patinka jaustis sėkmingiems, todėl mes mėg-stame tobulėti ir augti tiek pasiekimais, tiek žiniomis. Realiame pasaulyje žmonės patenkina šį poreikį nusprendę grįžti į universitetus, kai jaučiasi įstrigę, ar keis-dami darbą, kai senasis jiems nebesuteikia iššūkių. Nesunku suprasti, kaip žaidimai gali numalšinti šį kompetencijos poreikį. Didžioji dalis žaidimų nėra lengvi, o kad galėtum žaisti, reikia išmokti. Tačiau įvaldytas žaidimas nėra vienintelis atlygis – žaidimai mus apdovanoja ir mažesniais prizais, tokiais kaip lygiai, bosų kovos, nauji įgūdžiai ar įrankiai žaidime. Žai dimų lietuviškas „Redakcija 2030“bendraautoriai SCOTT RIGBY (kairėje) ir Richard Ryan (dešinėje)Žaidimų industrija ir žaidėjų psichologija: COVID-19 pasekmės ir kodėl mes žaidžiame bei kokie žaidėjai esame? | Vaidas Mikelskas

86 Protagonistas | žiema 2021 pasauliuose kiekvienas prieš akis turi gerokai aiškesnį progreso kelią ir juo eina žymiai greičiau nei realiame gyvenime.AutonomijaKitas poreikis sąraše – Autonomija, psi-chologinis poreikis jaustis nepriklauso-mam ar kontroliuojančiam savo veiksmus. Tikriausiai daug apie tai negalvojate, tačiau šis poreikis ir jo išpildymas vi-suomenėje matomas praktiškai visur. Dėl to mes nemėgstame, kai mums meluoja, dėl to norime išsikraustyti iš savo tėvų namų, o kalėjimą ar palikimą po pamokų suvokiame kaip bausmę. Nors šį poreikį nebūtinai tenkina visi žaidimai, jis geriau siai matomas žaidimuose su dide-liais pasauliais, kuriuose galime daryti ką tik norime. Pavyzdžiui, „The Elder Scrolls V: Skyrim“, „Grand Theft Auto V“ ar plačiajame „World of Warcraft“ pasaulyje.TapatumasTapatumas – poreikis jaustis lyg mes esame svarbūs kitiems socialino rato da-lyviams, noras būti bendruomenės dalimi ir prisidėti prie esamo pasaulio. Lengva suprasti, kaip žaidėjai gali patenkinti šį poreikį žaisdami žaidimus su draugais in-ternetu bei kaip jie sukuria bendruomenę rungtynių (angl. competitive) tipo žaidi-muose. Tarpusavio komunikacija ir kartu siekiamas bendras tikslas yra kertinė žaidimų, kuriuose komandos kovoja viena prieš kitą, dalis. Tačiau keisčiausia, kad „Immersyve“ tyrimų metu paaiškėjo, jog tapatumo poreikis gali būti patenkintas, net kai žaidėjai bendrauja su žaidimų per-sonažais, kurie nėra tikri. Žaidėjai taip pat jaučiasi bendruomenės dalimi, net tada, kai padeda kompiuterio valdomui per-sonažui (angl. Non-Player Character, NPC) rasti trūkstamų resursų ar išgelbėja įsi-vaizduojamą karalystę nuo piktosios im-perijos su būreliu nusmurgusių sukilėlių.EskapizmasEskapizmas arba atitrūkimas nuo realy-bės yra terminai, kuriais yra dažniausiai svaidomasi, kai kalbama apie žaidi-mus kaip hobį, tačiau tai nieko daugiau kaip tušti žodžiai, turintys ir neigiamą konotaciją. Esą tie, kurie žaidžia žaidi-mus, tai daro tam, kad pabėgtų nuo savo realybės. Žinoma, neabejotinai pasitaiko ekstremalių atvejų, tačiau mes tikrai ne visada žaidžiame tam, kad atsikratytume minčių apie savo gyvenimo problemas. „Immersyve“ atlikti tyrimai padeda mums suprasti, kad šios priežastys gali būti gerokai sudėtingesnės nei manėme anksčiau. Žmonijai vystantis ir augant, nuo urvuose gyvenančių skarmalių iki savo Saulės sistemos ribas tiriančios vi-suomenės, mus traukia potyriai, kurie leidžia pasijusti kompetentingiems, labiau autonomiškiems ir labiau susietiems su bendruomene – dėl šių potyrių jaučiamės geriau ir jie prisideda prie mūsų psichinės sveikatos. Keturi žaidėjų tipaiIšsiaiškinus, kodėl žaidžiame, laikas panagrinėti, kaip mes žaidžiame. Jei gal-vojate, kad žaidžiant viskas, ką reikia daryti, yra tik šaudyti ir gaudyti, smarkiai klystate. 1996-aisiais, Richard Allan Bar-tle, rašytojas, profesorius ir žaidimų sri-ties tyrinėtojas, parašė mokslinį tyrimą, kuriame suskaidė žaidėjus į kertinius archetipus. Šio tyrimo metu jis sugalvojo ir atliko testą, kurio rezultatus sukatego-rizavo į keturis žaidėjų tipus. Šie tipai yra „World of warcraft“ žaidėjų susibūrimasŽaidimų industrija ir žaidėjų psichologija: COVID-19 pasekmės ir kodėl mes žaidžiame bei kokie žaidėjai esame? | Vaidas Mikelskas

Protagonistas | žiema 2021 87 Laimėtojas, Tyrinėtojas, Bendraujantysis (arba socialitas) ir Kovotojas (angl. Achie-ver, Explorer, Socializer, Killer).Laimėtojo tipo žaidėjams svarbiausi yra skaičiukai. Jie yra tie žaidėjai, kurie mėgs-ta rinkti trofėjus už pasiekimus žaidi-muose (angl. Trophies arba Achievements) ir jais mėgsta girtis draugams. Jie nori žaidimą patirti visu 100 % ir būti geresni už visus kitus šį žaidimą žaidžiančius žaidėjus. Tyrinėtojai yra žaidėjai, kuriems svar-bu žinoti viską apie žaidimo pasaulį. Šie žaidėjai tikriausiai bus radę visas paslėptas skrynias, išvaikščios kiekvieną kvadratinį žaidimo pasaulio centimetrą ir ras visas žaidime paslėptas paslaptis. Šie žaidėjai nebūtinai norės girtis savo pasiekimais ar žaidimo tyrinėjimo metu gautais trofėjais, nes jiems pats atradimo džiaugsmas yra pakankamas atlygis. Socialitai yra dominuojantis žaidėjų archetipas. Jų pagrindinis tikslas žaid-imuose yra jaustis pasaulio dalimi ir būti žaidėjų bendruomenės dalimi. At-simenate, kai kalbėjau apie tapatumą ir kaip žaidėjams net nėra būtini kiti tikri žaidėjai? Šio archetipo žaidėjai jausis ge-rai, kai galės vystyti santykius su kompiu-terio valdomais ar kitais žaidime esan-čiais žaidėjais. Jie žaidimuose ras tokių draugų, kad šios draugystės truks ištisus dešimtmečius ir padengs kelis žemynus. Bendraujantieji galimai įsijungs žaidimą tik tam, kad galėtų pabendrauti su kitais žaidėjais, užuot aktyviai žaidę žaidimą. Paskutinis žaidėjų archetipas yra Kovo-tojas arba populiariųjų naujienų portalų pamėgtas apibūdinimas baisusis žudikas. Šio tipo žaidėjai siekia tapti geriausiais rungtynių tipo žaidimų dalyviais. Kovoto-jai tam tikra prasme yra panašūs į Laimė-tojus. Būti numeriu 1 irgi yra skaičiukas, bet noras matyti, kaip kiti pralaimi, yra tai, kas atskiria Kovotojus nuo Laimė-tojų. Nors tai ir skamba brutaliai ir net siaubingai, kiekvienas mūsų turime tą dalelę savyje, kuriai patinka matyti kitų nesėkmės. Juk ne veltui turime posakių apie degančius kaimynų tvartus ar karts nuo karto mėgstame pažiūrėti „fail com-pilations“. Džiaugtis, kad kiti susiduria su sunkumais srityse, kuriose jaučiamės kompentetingi, yra tiesiog žmogiška. Nors gali būti baisu pagalvoti, jog ket-virtį žaidėjų motyvuoja piktdžiugos jausmas, užtikrinu, kad šio archetipo yra absoliuti mažuma. Visų pirma, R. Bartle testas nerodo, kokią dalį kurio archetipo kiekvienas atitinkame – archetipui esa-me priskiriami dėl jo dominavimo testo rezultatuose. Visų antra, didžiausia grupė žaidėjų, apie 80 %, atitinka Bendrau-jančiųjų archetipą; Laimėtojai ir Tyrinėto-jai užima po maždaug 10 % pyrago dalies, o Kovotojo archetipui priskiriamas viso labo 1 % žaidėjų. Jeigu norėtumėte sužino-ti, ar esate Žudikas, K. Bartle testą galite pasiekti čia: bit.ly/killerornot.Žaidėjai – gėris prieš blogįPabaigai, norėčiau pasidalinti įdomia statistika iš mokslinės fantastikos vaid-menų žaidimų serijos „Mass Eect“. Šioje žaidimų serijoje bendrauti su kompiuterio valdomais personažais galime pasir-inkdami „Paragon“ (pavyzdingus) ir „Renegade“ (maištingus) dialogo varian-tus. Šie pasirinkimai daro įtaką žaidimo eigai ir atrakina vienos ar kitos pusės turinį žaidi me. Žaidimo kūrėjai, kurdami šią sistemą, abiejoms karmos monetos pusėms skyrė vienodai dėmesio, tačiau, kaip sužinojome iš vieno iš žaidimo kūrėjų įrašo „Twitter“ paskyroje, praktiškai visi žaidėjai (92 %) rinkosi būti pavyzdin-gais galaktikos gelbėtojais, užuot tapę kietašik niais maištininkais (8 %). Jei realiam pasauliui įtakos nedarantys ir visiškai saugioje smėlio dėžėje atliekami žaidėjų sprendimai ir gali kažką atskleisti, tai sako, jog esame gerame kelyje. „Mass effect: Legendary edition“ plakatasŽaidimų industrija ir žaidėjų psichologija: COVID-19 pasekmės ir kodėl mes žaidžiame bei kokie žaidėjai esame? | Vaidas Mikelskas

88 Protagonistas | žiema 2021 Kompiuteriniai žaidimai yra viena paskutiniųjų fronto linijų pramogų industrijoje, sugebėjusių išlaikyti ribą tarp politikos ir meno. Tačiau vis daugiau pavyzdžių rodo, jog tuo džiaugsimės nebeilgai.Sakykit ką norit, tačiau kontroversiškiausių žaidimų lygoje apie karo „linksmybes“ išmokinęs ir su nuo žemės atšokusių gilzių simfonija daugelį mūsų užauginęs „Call of Duty“ yra tikra legenda. Nežinau, kiek tolimi 2009-ieji buvo Jums, tačiau aš papuoliau į tą skandalingąją „Call of Duty: Modern Warfare 2“ žaidėjų demograją – keturiolikmetis, virtualaus superpiktadario su rusišku akcentu (žinoma) paprašytas, kulkosvaidžiu išguldęs visus Maskvos oro uosto civilius bei tiek milicijos, jog pakaktų visą oro uostą užpildyti. Demograją, dėl kurios tiek krikščionės amerikietės mamulės piketus palei „Activision“ langus rengia, tiek kongresas plaukus raunasi...Politiniai žaidimaiIgnas VieversysNuo mažų dienų apsėstas video žaidimais, nuo vidurinės – rašymu apie juos. Nepamainomas kino geek’as, sausų pusryčių entuziastas. Portalo „DFCitas“ autoriusPolitiniai žaidimai | Ignas Vieversys

Protagonistas | žiema 2021 89 Politiniai žaidimai | Ignas VieversysTikriausiai net nereikia primint, jog tragiš-ki 9/11 įvykiai tuomet vis dar linguriavo amerikiečių atminty, o pasitikėjimas oro linijų saugumu vis dar nebuvo iki galo sugrįžęs. Skandalingoji „No Russian“ žai-dimo misija ne tik pasitarnavo kaip lengvas antausis ruskiams nuo jankių, bet ir atvėrė kraterio didumo Pandoros skrynią dis-kusijoje apie terorizmą žaidimuose.Nuo tos dienos, atrodo, jog „Call of Duty“ kūrėjai, įkvėpti „South Park“ autorių p***uizmo, žaidimų industrijoje varžosi tik prieš save. Praėjus keleriems metams po tos oro uosto misijos, „Modern Warfare 3“ perkėlė šešiolikmečius (bei kitų amžiaus grupių COD fanus) į centrinį Londoną, dar vis šviežiai atsigaunantį nuo ne taip se-niai įvykusio teroro akto, kuriame priešais žaidėjo akis maža, miela mergaitė su gėlėta kuprine ant pečių, Big Benui turistiškai lūkuriuojant fone, išlekia į orą. Keli tūk-stančiai į dvylikametę panašių poligonų padaro boom! ir „Activision“ dar kartą sėk-mingai pasodina žaidimus ant karštosios kėdės.Skaitytojau, palauk! Mes tik pradedam. 2015-aisiais „Activision“ chėbra, norėdama pareklamuoti „Black Ops 3“, nusprendė niekam apie tai nepranešusi patweetinti apie išgalvotą teroristinį išpuolį kažkur Singapūre. Nors šalis labai dėl to neįsižeidė, šis leidėjų triukas turėjo tokį pat „pozi-tyvų“ efektą žaidimo pardavimams ir kom-panijos reputacijai, kaip ir 2017-ųjų Kendall Jenner „Pepsi“ reklama ar Elon Musk žy-musis marihuanos dūmas gyvo eterio metu.Bet visa tai nublanksta, prisiminus, kokį šposą 2019-aisiais „Call of Duty“ iškrėtė pastarajame „Modern Warfare“ žaidime. Žaidusieji tikriausiai prisimins karinės šau-dyklės viduryje laukiančią, gan įsimintiną „Highway of Death“ misiją: Vidurio Rytai, kažkur neegzistuojančiame Urzikstane, liepsnojančiu karščiu tvieskia saulė, tavo pašonėje laisvės kovotojai, o tavo rankose, „Farcry 6“

90 Protagonistas | žiema 2021 žinoma, nuostabus, žvilgantis automatinis snaiperis su visą reginčiu optiniu taikikliu, skleidžiantis ausiai malonų click kiekvieną kartą šiam priartinus ar atitolinus link tavęs bėgančius taikinius. Ką „Activision“ moka, tai susukti įtraukiančias snaiperiavi-mo misijas...Viskas būtų gerai, jei ne vienas itin svarbus šios ktyvios, visiškai virtualios misijos prasilenkimas su istorija. Vieną po kito guldydami visus link jūsų lokacijos atpė-dinančius irakiečius bei, žinoma, rusus, mažai kas pirmą kartą žaisdami susimąsto, kad visa tai kažkur jau girdėta...„Jei jie bandys sprukti pro kalnus, – praneša tavo partnerė neapčiuopiamu akcentu, – yra tik vienas kelias [...] Mirties greitkelis. Rusai jį subombardavo invazijos metu, nužudydami visus, kurie bandė pabėgti.“Jei tai, ką perskaitei, nepakėlė nei vieno antakio, štai trumpa istorijos pamokėlė atminčiai atgaivinti: 1991-ieji, Kuveitas, Persijos įlankos karas. Jungtinės Tautos kartu su JAV per dvi paras trukusį šturmą pastato Iraką į savo vietą. Įbauginti, šie sutinka sugrįžti ten, iš kur ir atkeliavę. Greitkelyje, besidriekiančiame nuo Kuveito iki Basros miestelio, susidaro nežmoniškas kamštis, pasidavę irakiečių kariai bei civi-liai bando grįžti namo, bet vietoj to – jie sulaukia netikėtos bombų lavinos iš dan-gaus, 50-ies mylių ruožą paskandinant mirtinoje ugnyje. Ir nors tvirtinama, jog daugelis iš įvykio vietos spėjo pasprukti, Mirties greitkelis yra vienas iš Amerikos pajėgų Viduriniųjų Rytų „netyčiukų“...Žinant tai, darosi smalsu sužinoti, kodėl šiltame JAV kampelyje įsikūrusi studija nusprendė uždangstyti savo vyriausybės kruvinojo epizodo pėdsakus, kaltę per-metant, be abejo, visos amerikietiškos produkcijos, nuo lmų iki žaidimų, blogio įsikūnijimo idealui, mūsų problematiškai kaimynei – Rusijai.Pasak žaidimo naratyvo režisieriaus Tay-lor Kurosaki, „jie niekuomet neperteikia nei vienos opozicijos pusės kaip geros ar blogos“. O misijos pavadinimas ir jos siu-žetinis panašumas su 1991-ųjų įvykiais yra „tik nekaltas atsitiktinumas“. Deja, tokių atsitiktinumų papildomu žaidimo atnau-jinimu ar nemokamu skin’u daugelio žaidė-jų režime nepataisysi.Žinoma, tai nėra pirmas kartas, kuomet žaidėjai yra „maitinami“ absurdiška, vos pastebimai propagandiška istorija, dėl preteksto n-tąjį kartą virtualiuose karo laukuose papyškinti į nacius ar komunistus, jaučiantis lyg būtumėte teisingoje barikadų pusėje. Net kai tai yra bandoma daryti sti-lingai, be jokių paslėptų intencijų, lengva sulaukti neigiamos reakcijos, kaip tą įrodo 2013-aisiais pasirodęs „Battleeld 4“, kai komunistinė Kinija liko ne itin patenkinta savo šalies atvaizdavimu žaidime.„Kai Vakarų šalys praeityje kūrė karinius žaidimus, prireikus blogiuko, jie visuo-met taikėsi į rusus. Pastaraisiais metais, stiprėjant mūsų šalies pozicijai, Vakarų kompanijos vis daugiau ir pastebimiau taikosi į mus,“ – tuomet rašė viena Kinijos publikacija, kaltinanti vakarietiškus žaidi-mus, neva šie naudojasi savo kultūrine įta-ka smegenų plovimui bei Kinijos įvaizdžio teršimui. Tame yra tiesos: niekam juk nepatiks, kai į jų daržą nei iš šio, nei iš to kažkas pradės mėtyti akmenis, tiesa?Bet kai šie priekaištai atkeliauja iš valsty-bės, kuri 2019-aisiais Honkongo protesto įkarštyje pradeda platinti ir kišti civiliams mobilųjį žaidimą „Everyone Hit Trai-tors“, skatinantį rinkti taškus trankant ir supuvusiais kiaušiniais apmėtant laisvą demokratiją apginti bandančius protesto dalyvius bei akivaizdžiai atpažįstamus šalies politinius veikėjus – „Battleeld 4” žaidime egzistuojanti „propaganda“ tampa „Call of Duty: Modern Warfare 2“Politiniai žaidimai | Ignas Vieversys

Protagonistas | žiema 2021 91 nekaltu bei palyginti skoningu kumštelė-jimu per komunisto petį.Vis dėlto, ką „Modern Warfare“ auto-riai padarė šį kartą yra aukščiau visko. Nevyniojant žodžių į vatą, detaliau susi-pažinus su ankščiau aprašytos „Highway of Death“ misijos realiais įvykiais bei visai nesikuklinančia žaidimo siužetine linija, šešioliktasis multimilijardinės franšizės pasispardymas realiai paverčia Putiną šių laikų Hitlerio analogu.Tad net ir pasikliaujant žaidimo autorių žodžiu, jog tai tik nekaltas atsitiktinumas, žinojimas, kuo karo istorijoje (dažniau-siai) baigiasi tokie vienetiniai numojimai ranka, išties neramina... Ypač laikais, kai viskas persmelkta įelektrintu politišku-mu. Prisimenat tą gėdingai užbaigtą, du dešimtmečius trukusį, bergždžią koniktą tarp jankių ir Talibano? Na, pasak „Call of Duty: Modern Warfare Extreme“ (2026), atsitraukus amerikiečių pajėgoms, už borto likimui palikti Afganistano piliečiai high-ve’ina vieni kitus, o tuometinis Amerikos prezidentas, Kanye Westas, save už diplo-matinius nuopelnus apdovanoja Nobelio taikos premija.Kad ir kaip įtikinamai skamba ši siužetinė linija, esmę pagaunate: kai tavo žaidimą supa per daug į smulkmenas nesigilinanti auditorija, kuriai terūpi virtualių ginklų virtualiai realistiškas svoris bei vis didė-jantis poligonų skaičius vešliuose kapitono Price’o ūsuose – gali ir istoriją bandyti perrašyti.Tai, jog žaidimų industrijos santykiai su realaus pasaulio politinėmis sąsajomis ir jų tyčiniu ar atsitiktiniu atvaizdavimu ekrane pamažu kinta, atsispindi ir pastaruosiuose „Ubisoft“ įvykiuose. Kompanija pristatė jau šeštąjį „Far Cry“ serijos žaidimą, šį kartą nukeliantį mus, jaunuosius anarchistus, į kubietiškais cigarais ir namų gamybos na-palmu atsiduodančią Kubą.Kaip visuomet, paklausus autorių, ar žaid-ime vykstantys įvykiai yra susiję su tuomet Kuboje vykusiais bandymais nuversti 62 metus trunkantį komunistinį režimą, šie atsakė lyg į jų smilkinį būtų įstatytas autentiškas Fidelio Kastro kalašnikovas. „Tai komplikuota sala ir mes nenorime, jog mūsų žaidimas būtų politinis pasisakymas apie pastaruosius Kubos įvykius,“ – alka-niems žurnalistams atrėžė žaidimo siuže-tinės linijos režisierius Navid Khavar.Bet kaipgi pasakojimas gali būti įkvėptas realių laisvės kovotojų dramatiškomis istorijomis, bet neturėti nieko bendra su siunčiama politine žinute? Ši „Ubisoft“ vengiama atsakomybė ir atsitraukimas nuo bet ko, kas galėtų pakenkti potencialiems „Far Cry 6“ pardavimams, žaidimo ger-bėjams pasirodė kaip idiotiškas ir bailus elgesys, tad netrukus išleistas pakoreguo-tas pasisakymas.Po ilgai trukusio laužymosi, autoriai pri-pažino, kad žaidimas vis dėl to techniškai yra politiškas. Bet – taip, o kaipgi kitaip – žaidėjai čia neras tiesioginių sąsajų su šių dienų Kubos chronikomis ar bet kokio politinio pasisakymo prieš diktatorišką bei velniškai korumpuotą salos valdžią. Na, bent į ktyvius komunistus (vėl) galėsite pašaudyti!Matant, kiek spaudimo „Ubisoft“ turėjo patirti prieš pripažįstant, jog jų žaidimai vis dėlto yra gan tampriai susiję su mūsų dienų politika, nors ir netiesiogiai, mintys iškart nukrypsta prie vieno keisčiausių distopinės ateities kurjerio simuliatoriaus – „Death Stranding“, puikiai aprašyto ketvirtajame „Protagonisto“ numeryje. Net jei ir norė-čiau apibūdinti, koks keistas ir postmoder-niai genialus yra pastarasis Hideo Kojimos projektas, siekdamas išvengti redaktorių rūstybės dėl pernelyg ilgo teksto, nukreip-siu į kolegos straipsnį.Daugelio žaidėjų nuostabai, po fotorealis-tišku reljefu, verkiančiais creepy kūdikiais, energetinio gėrimo reklama bei „Shen-mue“ žaidimus primenančiu tempu – iš visų įmanomų virtualių pasaulių – net ir čia yra pasislėpusi šokia tokia politinė žinutė.„Šiuo metu prezidentas Trumpas stato sieną. Tuo pačiu metu Anglija stengiasi atsiskirti nuo Europos. Toks jausmas, jog sienų vis daugėja ir visi pasaulyje tegalvoja apie save,“ – Kojima žėrė politinės kritikos ir losojos galva linksinčiam, studijoje viešinčiam BBC žurnalistui. „Death Strand-ing“ tiltai simbolizuoja sąjungas. Nugriauk vieną ir šis greitai pavirs į sieną.“Tik pagalvok: tai pasakė autorius, atsakin-gas už nuraučiausios, pusiau logiškos, dvi žaidimų kūrėjų kartas užauginusios video žaidimų franšizės egzistenciją. Niekas Kojimai neįrėmė kalašnikovo į smilkinį. Niekas neprievartavo. Žinant, kokia forma išreikštos politinės žinutės praėjusiuose šio japonų autoriaus antikariniuose šedevruo-se, niekas nesitikėjo iš jo nieko daugiau nei pilnai užbaigto, pilnai nesuprantamo žaid-imo su bent 10 valandų kolektyviai trunk-ančiais cutscene’ais.Net jei ir būtume iš „Death Stranding“ tikėjęsi kažko daugiau, nei tik kvazimeta-foriškos analogijos apie dabartinį pasaulio susiskaldymą mechaninių tiltų forma (tarkime, ateityje pasitvirtinsiančios antivyriausybinės megakonspiracijos) – visa tai priimtumėme taip pat rimtai, „Death Stranding“Politiniai žaidimai | Ignas Vieversys

92 Protagonistas | žiema 2021 kaip ir sveikos gyvensenos patarimus ant „Nesquik“ sausų pusryčių dėžutės nu-garėlės.Žinoma, „Death Stranding“ atvejis yra kiek kitoks, nei viena koja politiško „Far Cry 6“: pirmasis yra įkvėptas Kobo Abės prozos ir beprotiško kino juostų kiekio, kuriomis Kojima mito visais tais produkcijos metais; anas – kaimyninės, koniktinės, komu-nistinės valstybės bei prieš ją ėjusių laisvės kovotojų pasakojimais.Taigi, kur reikia brėžti liniją žaidimuose tarp meno ir politikos? Na, pasak vieno ciniško, barzdoto kareivėlio „Modern War-fare“ (2019) žaidime: „Brėži liniją tada, kada reikia“. Aš galiu suprasti, kodėl per pastaruosius kelerius metus nekokią repu-taciją užsitarnavusi bei kosmiškai turtinga megakorporacija „Blizzard“ „Blitzchung“ skandalo metu brėžė liniją, laikydamasi savo priimto sprendimo – kurį laiką ne-leisti priziniuose turnyruose dalyvauti Honkongo žaidėjui, nusprendusiam gyvai transliuojamo „Hearthstone“ turnyro metu pasisakyti už tuometinę savo šalies krizę. Kai kurie iš jūsų su manimi galbūt nesu tiks, tačiau „Blizzard“ žaidimai su politika yra tiek pat susiję, kiek ir J. R. R. Tolkien „Žiedų valdovas“.Žinoma, ir „Warcraft“ visatoje netiesiogiai užkabinamos jautresnės temos – rasizmas, fašizmas ar tos pačios žmogaus (bei visų kitų 13 rasių) teisės. Norime to ar ne, (beveik) visa mokslinė fantastika, kurioje kažkas dėl kažko pešasi, yra šių ar anų die-nų politikos atspindys. Tačiau nepamenu, jog kuris „Blizzard“ žaidimas būtų mane kada raginęs Šeremetjevo tarptautinį oro uostą paversti karo lauku. Ar pastarąjį Aze-roto mūšį (tarp eilučių) suversti rusams. Todėl kompanijos pasirinkimas ir toliau laikytis status quo šiuo atveju yra supran-tamas.Turbūt geriausias proporcingą balansą tarp meno ir politikos išlaikančių žaidimų pavyzdys yra Lucas Pope 2013-ųjų hitas „Papers, Please“. 1982-ieji, išgalvotoje, ultrafašistinėje, kažkur po Geležine uždan-ga egzistuojančioje Arstotzkoje (geriau įsiklausius išgirsi naujienas ir iš to paties, kaimynystėje bombarduojamo Urzikstano) esi pasodinamas į komunistinėje spal-vų paletėje paskendusį pasienio patikros punktą. Sprendi, kas praeis, kas ne. Kažkas ateina su suklastotu pasu ir tai pastebėjęs pasiunti atėjūną velniop. Kartais ir vieną kitą šūvį fone išgirsti. Kartais ir babuška gailiomis, pikseliuotomis akimis su cholera sergančiu anūku maldaus pasigailėjimo. Dirbsi savo darbą, ar pasigailėsi ir pralei-si vargdienius emigrantus – čia jau tavo sąžinės reikalas. Visgi, didžiausia „Papers, Please“ pergalė yra gebėjimas vos keliais pelės paspaudi-mais panarplioti painią moralės ir progreso sankirtą, kuri, kaip ir gyvenime anapus ekrano, dažnai erzina. Žaidimas primygti-nai skatina rinktis tiek vieną, tiek kitą kelią. Bet ar tu pasirinksi nepaklusti šios pikseli-uotos mikrovisatos režimui, ar sąžiningai, kaip koks komradas, atgal deportuosi visus nelegalus — vis vien būsi nubaustas. Pir-muoju atveju neišvengiamu „Game Over“ ekranu, tavo šeimai galimai atsidūrus lageryje. Antruoju – saldžiai karčia, per nekaltų pabėgėlių gyvenimus pasiekta žaidimo pabaiga, kuri teiks tiek pat laimės, kiek ir bandymas perbristi per upelį Koji-mos „Death Stranding“.Istorija kartojasi, niekas to nepaneigs – pa-kanka susipažinti su neramia, amžiname déjà vu užstrigusio Afganistano praeitimi. Vieni žaidimai („Disco Elysium“, „This War of Mine“ ar „The Westport Indepen-dent“) renkasi tai atspindėti nesibadant pirštais. Kiti – ją perrašinėti savaip. Kad ir kur liniją tarp meno ir politikos brėžti rekomenduos kapitonas Price kitą kartą, prisimink, jog ta pati kultūrinio karo linija egzistuoja ir gretimame fronte – už mūsų ekrano ribų.„Disco elysium“ Konceptinis piešinysPolitiniai žaidimai | Ignas Vieversys

Protagonistas | žiema 2021 93 www.gamedev.ltTavo vartai į Lietuvos žaidimų industriją

94 Protagonistas | žiema 2021 Hakatonų erai atmintiDmitrijus BabičiusNaudodamasis proga, pasireklamuosiu: visi žaiskite PyroMind!Tai buvo šauniausi laikai, tai buvo beprotiškiausi laikai. Tai buvo per 48 valandas sukurptų žaidimų epocha, tai buvo nemigos, prakaito kvapo ir paskutinę minutę atsisakančio veikti programinio kodo amžius. Sunku tiksliai pasakyti, kada Lietuvoje surengtas pirmasis hakatonas, tačiau pilnu pajėgumu hakatonų, startuolių konkursų ir kūrybinių IT dirbtuvių isterija į tautiečių kolektyvinę sąmonę įsiveržė 2013 metais. Čia ji šešerius metus kurstė aistras bei didingus lūkesčius, kad štai jau greitai, galbūt šį savaitgalį, viename tokių renginių užgims lietuviškas Facebook’as, Minecraft’as arba bent Flappy Bird’as. Galop, pakursčiusi ir apvylusi, hakatonų manija nuščiuvo 2018 metų pabaigoje, iš kassavaitgalinių programavimo bakchanalijų peraugusi į pavienius renginius. Parašiau šį straipsnį, nes noriu pagerbti tą crazy epochą, kuomet ir aš ten buvau, žaidimus su Game Maker’iu programavau, kavą arbatą gėriau, o savojo Minecraft’o sukurt nesugebėjau.Hakatonų erai atminti | Dmitrijus babičius

Protagonistas | žiema 2021 95 Hackathonheadai: šaknysKas yra hakatonas? Kalbant sausai ir nuobodžiai, tai yra renginys, kuriame susirinkę įvairių sričių specialistai – programuotojai, grakos dizaineriai, iliustratoriai bei vadybininkai – buriasi į komandas ir stengiasi per itin trumpą laiką, paprastai savaitgalį, sukurti tam tikro produkto prototipą. Šis produktas iš esmės priklauso nuo hakatono pobūdžio bei tematikos: tai gali būti žaidimas, mo-bilioji aplikacija, robotas arba, jei pritrūko laiko bei nagingų bendražygių, iš saldžių pažadų supinta paprasčiausia Powerpoint’o prezentacija, palyginus su kuria net Osta-po Benderio propaguotas Naujųjų Vasiukų atnaujinimo planas atrodo nepriekaištin-gai realistinis.Tai štai netikėtai, pradedant 2013 me-tais, tokių hakatonų Lietuvoje ėmė rastis kaip žiurkių mutančių po branduolinės žiemos. Kodėl būtent 2013-ieji? Nepai-sant to, kad hakatonai buvo rengiami ir anksčiau (pavyzdžiui, pirmasis „Game Jam“ – vienas iš svarbiausių žaidimų kūrimo konkursų – Lietuvoje pirmąsyk organizuotas jau tolimais 2002-aisiais), 2013-aisiais mūsų krašte driokstelėjo įvykis, dėl kurio ankstesnė retų hakatonų seka išaugo kone iki subkultūros kalibro. Be abejo, kalbu apie tais metais Vilniuje organizuotą ketvirtąjį„App Camp“ – žai-dimų bei mobiliųjų programėlių dirbtuves, tituluotas didžiausiu tokio tipo projektu Baltijos šalyse.Vienas „App Camp 2013“ pretekstų buvo tai, jog anuomet „Microsoft“ dar svajojo atrasti nišą dabar jau užmarštin nugrimz-dusiai „Windows Phone“ operacinei sistemai – sėkmingai įbrukti ją į amžiną „iOS“ ir „Android“ dvikovą, kaip savo laiku „Westwood Studios“ įbruko Ordo-sus į iki tol dvišalį Harkonenų ir Atreidų koniktą. Tam, kad „Windows Phone“ taptų pilnaverte trečiąja jėga, „Microsoft“ buvo pasiruošę švaistytis pinigais į kairę ir į dešinę, visame pasaulyje organizavo įvairias iniciatyvas jauniems kūrėjams Hakatonų erai atminti | Dmitrijus babičius„Watchdogs 2“

96 Protagonistas | žiema 2021 pritraukti. Geri dėdės ir tetos iš Bill Gates įkurtos imperijos bei kitų, kuklesnių karalysčių užtikrino, kad aidas apie „App Camp“ nugriaudėtų per visą Lietuvą dar iki paties renginio iki paties renginio, kuris ir taip stiebėsi ant puikios savo pirmtakų reputacijos pečių. Už savaitgalį trukusį „Windows Phone“ programėlių kūrimo maratoną dalyviams buvo žadėti nuostabūs priziniai telefonai, nemokamos vaišės, mentorių dėmesys bei modernios VU Mokslinės komunikacijos ir infor-macijos centro erdvės. Todėl nenuostabu, jog „App Camp 2013“ visiems labai patiko. Organizatorių svetingumas, ilga bei prakilni apdova-nojimų ceremonija, paskaitos, kuriose šnekėjo specialistai iš „King“ („Candy Crush“ kūrėjai), „Barclays“ ir „Microsoft“ – visa tai sudarė įspūdį, jog hakatonai yra real deal. Įkvėpimas sklandė ore. Dažnas išėjo iš renginio nuoširdžiai tikėdamas, jog prizais apdovanoti žaidimai ir pro-gramėlės greitai užkariaus aplikacijų parduotuves, sukraudami kūrėjams pla-tinos kalnus. Na, o jei nesukūrei nieko įdomesnio šio hakatono metu, kitąkart tau tikrai pasiseks. Sakyčiau, jog būtent po ketvirtojo „App Camp“ Lietuvoje užgimė tai, ką asmeniškai įvardinčiau kaip hack-athonheadų subkultūrą – visumą patra-kusių žmonių, jaučiančių nenumaldomą potraukį keliauti iš renginio į renginį, per naktis kurti žai dimus, robotus bei pro-gramas, ir varžytis dėl prizų.„Hacker Games“ ir Co.Kas būna, kai pirmąjį franšizės lmą vainikuoja sėkmė? Teisingai. 2014 su-laukėme „App Camp“ tęsinio. Gal ir ne toks grandiozinis, kaip originalas, vis dėlto ir jis nenuvylė. Deja, turint omeny blėstantį „Windows Phone“ populiarumą, tolesnių dublių nebuvo. Tačiau hakatonų manijos garvežys buvo paleistas, ir anglis į pečių svaidė, kas netingėjo.2014 metais startavo „Hacker Games“ – ambicinga „App Camp“ alternatyva, kuri kėlė pagarbą jau vien dėl to, jog organiza-toriai užsibrėžė tikslą rengti po tris-ke-turis hakatonus per metus, ir kilnoti sėk-mės ištroškusių hackathonheadų batalijų lauką iš miesto į miestą. Vilnius, Kaunas, Klaipėda ir vėl Vilnius. Puikiai atsimenu savaip svajingus ir jaukius pasivažinė-jimus iš sostinės į Ovidijaus Vyšniausko apdainuotą Lietuvos širdį, o kartais ir į uostamiestį: iš telefono sklisdavo šiurpios „Reddit“ istorijos, o bagažinėje ridinėda-vosi į kūgį susuktas miegmaišis, kuris pa-prastai taip ir likdavo nepanaudotas (ma-tyt, vienas neatsakingiausių poelgių mano gyvenime buvo grįžti iš Klaipėdoje pasi-baigusių hakerių žaidynių po 60 nemigos valandų – bet ei, buvau išpešęs prizą!). Kone kiekvienas „Hacker Games“ rengi-nys turėjo dvi pagrindines kategorijas, arba trekus – žaidimų ir programėlių. Dar kartais prisidėdavo trečiasis hardware trekas, o kartais renginį paįvairindavo rėmėjų sugalvotos užduotys.Iš viso per 2013–2018 metus įvyko virš tuzino „Hacker Games“ ir du „App Camp“ renginiai. Tačiau net jei dėl kažkokių priežasčių nė viename iš tų renginių neno rėjote dalyvauti – pavyzdžiui, jie jums atrodė nepakankamai koncentruoti į žaidimus – turėjote galimybę pasirinkti kitą reguliarų hakatoną. Sakykime, „Game Jam“, kurį dar antrajame „Protagonisto“ žurnale puikiai aprašė Mingailė Striau-kaitė. Tai globalus renginys, vykstantis sinchroniškai visame pasaulyje. Maždaug vienu metu dalyviams yra atskleidžia-ma tema – paprastai, vienas žodis ar Hakatonų erai atminti | Dmitrijus babičius

Protagonistas | žiema 2021 97 trumpa frazė – kurią reikia kūrybiškai interpretuoti ir sukurti žaidimą. Nors formaliai renginys nereikalauja kolek-tyvinio susitelkimo, skirtingose šalyse hackathonheadai yra linkę burtis į iš anks-to numatytas vietas ir kurti žaidimus lokalaus hakatono atmosferoje. Natūralu, jog per 2013–2018 karštinę „Game Jam“ populiarumas stabiliai augo: sakykime, 2014-aisiais „Game Jam“ vyko Kaune ir Vilniuje, sutraukdamas 180 dalyvių, o 2016-aisiais jau Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, dalyvių skaičiui pašokant iki 640.Tačiau kas, jei manote, kad „Game Jam“ – pernelyg kičinis bei triukšmingas, ir norėtųsi kažko labiau kamerinio? Irgi ne problema: maždaug tuo laikotarpiu pora metų iš eilės žaidimų dirbtuves rengė ir VU Matematikos ir informatikos fakulte-tas. Tiesa, čia laikas labiau spaudė – žai-dimui sukurti būdavo atseikėta vos para, o ne visas savaitgalis. Vieną tokį hakatoną atsimenu labai ryškiai: rengėjai be per-stojo leido smagius gabalus iš MIDI roko operų ir dalino nemokamus raudonuosius bulius, kurių rizikuodamas iškliaukiau bent septynetą skardinių.Ir galop: jei hakatonų karštinės metu staiga būtumėte užsigeidę visiškos, ties absurdo riba balansuojančios egzotikos, galėjote susirasti ir tokių konkursų. O ką? Kaip minėjau, hakatonus tais laikais rengė visi, kam užeidavo ūpas. Tarkime, esu dalyvavęs Kauno piliai skirtame haka-tone, kur bandžiau programuoti kažkokį pokemonų ir trivia žaidimų hibridą: kaip ir dauguma renginyje kurtų programėlių, jis turėjo garsinti tą konkretų laikinosios sostinės architektūrinį objektą. Po kurio laiko pralėkė ir Klaipėdos Balthanonas – Lietuvos jūrų muziejaus organizuotos varžybos, kurių metu kelias dienas iš eilės mus, programuojančius, geriančius kavą ir snūduriuojančius, stebėjo anapus aukštų stiklų plaukiojantys delnai. Tačiau visiš-ka ekstravagantiškumo viršūne man as-meniškai pasirodė internetinio balsavimo hakatonas, kurio tikslas buvo populiarinti online balsavimo paradigmą Lietuvoje. Sakau „ekstravagantiška“, nes tema bei užduotys pasirodė tokios nepaprastai tikslios, siauros ir nepaliekančios laisvės kūrybingumui, jog į renginį susirinko viso labo viena entuziastų komanda – matyt, kitiems hackathonheadams rinkimų bei balsų skaičiavimo problematika atrodė tolima ir vargiai įdomi.Be abejo, dar nepaminėjau nuolatos vykusių mažųjų hakatonų versijų – star-tuolių pitch’ų konkursų, verslo idėjų pristatymų vakarų bei trumpalaikių IT dirbtuvių. Tokie renginiai irgi pritrauk-davo ne vieną hakatonų subkultūros senbuvį, "galbūt dėl prizų, nemokamos kavos, ar naivios svajonės verslo rykliams prastumti visiškai nurautą out-of-the-box idėją..Hackathonheado dienoraštis su gonzo padažu Labiausiai tikėtina standartinio hakatono lokacija – kolegija, coworkingo erdvė arba dosnios įmonės biuras. Pirmasis vakaras yra visiška butaforija: žmonės susirenka užsiregistruoti, pašlamšti užkandžių, pasiklausyti paskaitų ir, žinoma, gauti nemokamų marškinėlių (XL dydis papras-tai graibstyte išgraibstomas ir vėluojan-tiems platesnio formato dalyviams tenka guostis, jog gautą mažoką dydį galės įteikti draugams ar gimdytojams). Apie šeštą valandą pasibaigiu darbus ir leidžiuosi į nuotykį. Apie dvidešimt po šešių aikštelėje randu paskutinį siaurą plyšį mašinai įsprausti. Paskubomis už-siregistravęs prie nenuilstamai pozityvių savanorių stendo, nuskubu į nurodytą auditoriją. Šįvakar čia tiek žmonių, jog kovidinėje ateityje būtent šias akimirkas atsiminsiu kaip nerūpestingą idilę. Jauni, nekantraujantys, laptopuoti, jie spaudžiasi auditorijos eilėse, sausakimšai tupi ant laiptų. Pasirenku vietą kažkur pačiam gale: iš čia ne itin gerai matyti scena, užtat randu laisvą kėdę.Pirmiausia prakalbą skelia į hakatoną pa-kviestas savivaldybės narys. Kalba, koks svarbus šis renginys, kokie visi jauni ir gražūs, ir kaip savivaldybė pasirūpins, kad ateityje visi būtų dar jaunesni ir gražesni. Pristato viešojo sektoriaus parūpintą prizą. Visų akys geidulingai nukrypsta į gigantišką kartoninį diplomą ir ant jo išspausdintą apvalią sumą. Bet tuomet sa-vivaldybės narys pristato savivaldybės te-mas, ir salėje juntamas entuziazmas tarsi nuslopsta: sunku sumąstyti įtikinamus IT sprendimus su IT tarsi mažai ką bendra turinčioms problemoms, tarkime, šiukš-linimui mieste.Dabar eilė antrajam vakaro svečiui, kuris paprastai yra arba pagrindinio rėmėjo atstovas, arba startuolių rockstaras, arba tiesiog žinomas savo srities supersajanas. Šįsyk vienos sėkmingos žaidimų studijos co-founderis dalinasi patarimais, kaip ne-perdegti per 48 valandas plušos. Hakatonų pasaulio naujokus ir senbuvius galima atskirti pagal tai, kaip įdėmiai jie klau-sosi šitų kalbų. Pirmieji klausosi ir dedasi į galvą, antrieji šiam reikalui dedikuoja galbūt kairiosios ausies spenelį, o patys ruošiasi pristatyti idėjas: žino, kad nieko naujo, išskyrus naudingus, bet gana stan-dartinius patarimus, jie neišgirs.Paskui prasideda žaidimų ir programų idėjų pristatymai bei komandų būrimas. Link scenos nusidriekia ilga dalyvių Hakatonų erai atminti | Dmitrijus babičius„LT game jam 2019 plakatas“

98 Protagonistas | žiema 2021 virtinė, kiekvienas turi apie trisdešimt sekundžių paporinti, ką tokio sugalvo-jęs ir kokios specializacijos bendražygių ieškąs. Į laiką netilpusieji vedėjų yra nutraukiami ir paprašomi atlaisvinti sceną. Po paskutiniosios idėjos pitch’o įsivyrauja šurmulys. Hackathonheadai skuba susipažinti, įsiprašyti kits kitam į komandą, ieškosi darbo stalų, spiečia-si aplink kūginius kavos termosus, kad galėtų eksproprijuoti iš plastikinių puo-delių styran čius „Nescafe Three-in-One“ maišelius. Aš pats nugvelbiu vieną kitą ir susiradęs atokesnį kampelį traukiuosi senutėlį „Asus“ iš kuprinės. Žinau, kad šį-vakar dirbs retas: dauguma išsilakstys po namus ir susitiks tik ryt ryte, tad pradėjęs plušti iš anksto laimėsiu laiko. Šio pra-našumo prireiks, nes dirbsiu vienas – kaip sakė Šišijo Makoto, visus žmones galima suskirstyti į vadovaujančius, vadovau-jamus ir vienišius. Esu iš trečiųjų.Taip ir praleidžiu naktį – vienas triūs-damas prie vos dūzgiančio laptopo tylioje universiteto salėje, į kurią smengantys tamsūs, retų lempų properšų nukloti kori-doriai ima priminti siaubo lmą. Pirmieji žmonės sugrįžta apie devintą ryte. Pasirodo organizatoriai, maisto tiekėjai atveža bandelių, kvepiančių cina-monu ir mokykla, pripildo milžiniškus termosus kavos. Netrukus pasirodo ir dalyviai – išsimiegoję, žvalūs ir pasiryžę per likusias trisdešimt valandų sukurti svajonių programėlę. Užverda darbas.Antrą hakatono dieną maždaug apie pie-tus aplink komandų stalus ima suktis respektabilios personos, nuoširdžiai arba apsimestinai susidomėjusios komandų progresu. Tai – mentoriai ir būsimieji teisėjai, atvykę susipažinti su idėjomis ir jų autoriais. Įvairių sričių specialistai bei verslininkai. Prisidėti prie hakatono pa-tarimu ar kritika jiems – tai keistas deri-nys tarp duoklės socialinei atsakomybei, apsilankymo muziejuje ir brunch’o.Po kurio laiko komandos viena po kitos pradedamos kviesti savotiškam Gom Džabarui: mums reikia keliauti į mentorių kabinetą pristatyti savo projektų, nuveik-to progreso ir atsakyti į dažnai aštrius klausimus. Kokia jūsų žaidimo tikslinė auditorija? Ar atsižvelgėte, jog panašių produktų jau išleista? Ar jūsų komanda ne per maža tokiam ambicingam projektui? Pažeriama kritikos ir patarimų, į kuriuos per likusį hakatono laiką galima atsižvel-gti arba neatsižvelgti. Šis audiencijos pas mentorius ritualas – tai tarsi generalinė repeticija prieš galutinius pristatymus ir pasibandymas, ar idėja apskritai įmanoma sudominti. Jam pasibaigus, lieka dar apie para laiko suprogramuoti prototipams. Šią parą mūsų laukia darbas, darbas, va-karienė, darbas, pora valandų snūduriavi-mo miegmaišyje, ir darsyk darbas.Trečia diena. Visi išvargę. Pusė mūsų ne-miegojo, kita pusė miegojo ant suglaustų kėdžių arba tiesiai ant žemės. Naktį ke-liaudamas pas nykštukus vos neprimy-niau vienam tokiam miegančiam galvos. Be penkiolikos dvylika. Organizatoriai praneša, jog per valandą iki pristatymo reikės įkelti paruoštus žaidimų bei pro-gramėlių prototipus, trailerius, prezen-tacijas ar dar-kažką-ką-turite į prie pro-jektoriaus prijungtą bendrą kompiuterį. Iki galutinių pristatymų lieka vos keturios valandos, o visi esam virtę nervų kamuo-liukais.Laikas išsenka pernelyg greitai. Įkeliu prototipo failą likus penkiolikai minučių iki pristatymo. Didžiulėje auditorijoje įjungiamas projektorius. Ant sienos ima šviesti iki gigantiškų proporcijų išaugusi tradicinė „Windows“ užsklanda – žalios kalvelės, mėlynas dangus. Teisėjai (iš kurių tik dalis sutampa su mentoriais) sėdi Hakatonų erai atminti | Dmitrijus babičius

Protagonistas | žiema 2021 99 pirmojoje eilėje, už jų – įsitempusių daly-vių kupinas auditorijos slėnis. Pirmiausia kviečiamos programėles kūrusios ko-mandos. Pristatymui tris minutės, teisėjų klausimams – dvi. Vidury programėlių treko nekantraudamas išslenku iš salės ir vaikštinėju sau pirmyn atgal koridoriumi. Mintyse repetuojuosi pristatymą. Detaliai apmąstau kiekvieną sakinį, kuriuo pasa-kosiu apie savo žaidimą – Arkanoido ir RTS hibridą. Džiaugiuosi sugalvojęs, kaip per tris minutes spėti ir skaidres parodyti, ir žaidimo prototipą pademonstruoti.Nepaisant to, per nalinį pristatymą vis vien susimaunu. Balsas dreba, „Windows“ stringa, pamirštu paminėti kelis svarbius žaidimo privalumus ir galop tampu vienas tų, kuriuos vedėjas nutraukia vidury sa-kinio dėl per ilgos prezentacijos. Į teisėjų klausimus atsakau vidutiniškai, kaip pasakytų draugas Diatlovas, not great not terrible. Netrukus pristatymai užsibaigia ir teisėjai pasišalina į atskirą kambariuką ginčy-tis dėl verdikto. Liaudis nekantraudama laukia apdovanojimų ceremonijos. Pats jaučiuosi susitaikęs, kad šįsyk nieko ne-pešiu. Buvo, oi buvo geresnių žaidimų. Tačiau kartu juntu bundantį alkį kitam hakatonui: veikiausiai iš šio grįšiu tuščio-mis, bet va po dviejų mėnesių, Kaune – va ten tai nušluostysiu nosis!.. Apsižvalgęs pamatau gausybę vilties ir laukimo kupinų veidų, ir suprantu, jog jų raumenis judina panašios mintys.You will carry that weightMenu šaltą 2018-ųjų gruodžio vakarą. Iš Saulėtekyje įsikūrusio VU Ekonomikos fakulteto Antrųjų rūmų išėjau į naktį, žibintų šviesą ir po kojomis girgždantį sniegą. Po pažastimi nešiausi kartoninį diplomą – įprastą hakatonų atributą, įrodymą, jog tavo bemiegis darbas buvo įvertintas teisėjų ir laimėjo prizą.Šalia žingsniavo vienas iš mentorių, pažįstamas tiek iš ankstesnių „Hacker Games“, tiek iš gausybės kitų hakatonų. Šnekučiavomės apie tai, kaip realizuo-siu laimėjimą. Išsiskyrėm prie mašinų aikštelės.Tai buvo reguliariųjų „Hacker Games“ baigiamojo sezono nalinis renginys. Įsiminiau jį, kaip įsimenamas paskutinis skambutis ar paskutinė arbata nugyven-tame bute, iš kurio išsikraustai. Ne, nesu-praskit manęs klaidingai – hakatonai kaip reiškinys išliko, tačiau jų karštinę išsinešė šalčiu glostantis gruodžio vėjas. Era pasi-baigė. Vienišas „Hacker Games“ dar sykį įvyks 2020-aisiais, tačiau pakeistu for-matu. Netrukus aprims karštligiškas IT ir ne IT įmonių polėkis organizuoti po savo atskirą hakatoną, iniciatyvos praretės, ir atvėsusi priges ta viltinga azarto liepsna hakatono vilkų akyse.Kas gi atsitiko? Matyt, keli dalykai. Su paskutiniu reguliariųjų „Hacker Games“ atodūsiu baigė išsivadėti ir gausybės hack-athonheadų iliuzija, jog šie nuotykiai yra geriausias tramplinas sukurti pasaulį nu-kariausiantį žaidimą ar programėlę. Nes profesiškai augdamas suvoki, jog sėkmin-gi produktai gali būti inicijuoti savaitgalį, tačiau sukuriami ilgu ir nuosekliu darbu, o prastą bei skubotą kodą tenka perrašy-ti. Suvoki, jog per dvi dienas vargu ar sužavėsi mentorių kolegiją taip, kad vie-nas iš jų pirmadienį tau paskambins piršti milijoninio kontrakto. Suvoki, jog spon-taniškai susikūrusių komandų nariai gali kiek nori vienas kitą drąsinti pažadais apie po konkurso tęsiamus darbus; dauguma jų (pastebėkit, nesakau, kad visi) vis tiek jau kitą dieną išsilakstys ir nebesusiburs.Kartu pamažu sumenko ir įmonių, rėmėjų bei hakatonų organizatorių tikėjimas, jog tokios avantiūros jiems atneš kokybiškų problemų sprendimų, suteiks gausybę įvaizdžio taškų arba paprasčiausiai atsi-pirks. Keturių „Hacker Games“ serija buvo paskutiniai galingi būgno dūžiai jaunat-viškam ir smagiam roko gabalui pabaigti. Po to sekė tik į begalybę rimstantys akor-dai; ir šiuos netrukus užgožė atkeliavęs kovidas.Ir vis dėlto! Pasikartosiu, kad hakatonai toli gražu neišnyko. Kiekvienoje tauto-je galima atrasti ištisą lobyną patarlių apie tai, jog viskas baigiasi. Tačiau jos ne visai teisingos: kai kurie dalykai nu-trūksta staiga, kiti aprimę įauga į mūsų protą, jusles, iki pat kaulų smegenų. Tiek, jog tampa įprasti, tradiciniai. „Game Jam“ sėkmingai laikosi iki šiol, jau ke-linti metai rengiamas „Hack4Vilnius“ miesto hakatonas, o kur dar tarptautinė „BioHakathon“ iniciatyva. Tad teigiu, kad hakatonų era pasibaigė ne tik todėl, jog ji išsikvėpė, bet iš dalies ir todėl, kad jos turinys jau nieko nebestebina, niek-ieno nebelaikomas užtikrintu visrakčiu į sėkmę. Ir tokia – ramesne, retesne – for-ma šis puikus geekų bei nerdų kultūros fenomenas tikrai išliks. Ir todėl: tegyvuoja hakatonai, tegyvuoja hackathonheadai! Hakatonų erai atminti | Dmitrijus babičius

100 Protagonistas | žiema 2021 INTERVIu:Povilas Vincentas Jankūnas - neseniai mokslus baigęs architektas, kuris mato save kaip tarpdisciplininį kūrėją, naviguojantį tarp įvairių šiuolaikinių medijų. Jo darbų sąraše ne tik įvairūs architektūriniai sprendimai integruoti meno parodose Lietuvoje, bet ir įvairūs kiti kūrybiniai projektai. Jis iliustruoja plakatus, knygas ir komiksus, veda kūrybines dirbtuves bei su draugais kuria stalo ir vaizdo žaidimus. Prieš keletą metų Povilas Vincentas Jankūnas kartu su muziką kuriančiu kurso draugu Ignu Čeponiu ir programuotojais Mykolu Krupausku bei Aleksandru Traku susibūrė į nepriklausomų kūrėjų kolektyvą „Weekend Warriors“.Naujausias „Weekend Warriors“ komandos darbas „Utility for the Soul“ („Įrengimai sielai“) iškart atkreipė internautų dėmesį bei sulaukė pripažinimo kitų žaidimų kūrėjų tarpe. Minimalistinio dizaino interaktyvus meditacinis galvosūkių žaidimas pelnė geriausio meninio stiliaus apdovanojimą 2020-ųjų metų Lietuvos žaidimų apdovanojimuose, o Povilas Vincentas Jankūnas mielai sutiko papasakoti apie projektą, kūrybos procesą ir „Weekend Warriors“ ateities planus plačiau.Interviu: Povilas Vincentas Jankūnas – „Į žaidimus žvelgiu ne tik kaip į pramogos žanrą, bet ir kaip į pilnavertę meno rūšį“ | mangirdas beniušisMangirdas BeniušisDaugybės išgalvotų pasaulių kūrėjas, pilietis bei kritikas„Į žaidimus žvelgiu ne tik kaipį pramogos žanrą, bet ir kaip į pilnavertę meno rūšį“Povilas Vincentas Jankūnas

Protagonistas | žiema 2021 101 Tai kas tie „Įrengimai sielai“? Kaip apibūdintum šį žaidimą nieko apie jį negir-dėjusiems skaitytojams?Tai gana netradicinis modernaus meno ir interaktyviosios medi-jos mišinys, kurį galima vadinti ne tiek žaidimu, kiek patirtimi. Šių apibrėžimų ribos ištirpsta, nes bandome galvosūkių žaidimo forma adaptuoti gana abstrakčią Lietuvos-JAV aplinkos me-nininkės Aleksandros Fledžinskaitės-Kašubienės, Kasubos (1923–2019) „Įrengimų sielai“ viziją, gimusią dar 1970 metais. Tai net ir šiomis dienomis vis dar aktualus, utopinis aplinkos formavimo pasiūlymas, kuriame aprašoma ir vizualizuojama „Atsiskyrimo namų“ idėja. Į šiuos namus lankytojai vyksta patirti teigiamą, sielą apvalantį zinės aplinkos poveikį. Žaidėjas tampa šių namų prižiūrėtoju, valdančiu įvairius, akiai nematomus, mechanizmus, transformuojančius aplinką ir taip veikiančius šių namų lanky-tojus. Skamba painiai. Gal gali plačiau paaiškinti, kas tie „Atsiskyrimo namai“?„Atsiskyrimo namai“ - tai tolima vieta dykumoje, į kurią įvairios korporacijos prolaktiškai siunčia savo darbuotojus, pailsin-ti persidirbusius protus bei sielas. Šiuose namuose lankytojai patenka į minimalistinę, tačiau aktyviai į juos reaguojančią, įvairiomis stichijomis prisodrintą aplinką, kurią valdo akiai nematomi įrengimai. Vandens lašėjimas, žemių byrėjimas ir kitos simuliacijos, anot Kasubos, turėtų „atkreipti dėmesį į paprastus tikrovės reiškinius, su kuriais ryšį esame beveik pamiršę.“ Šis sumanymas, kurtas menininkei atsiliepiant į JAV 7 deš. pabaigoje sąjudžio „Eksperimentai mene ir technologijoje“ (Experiments in Art and Technology, E.A.T.) paskelbtą svarbų „Projects Outside Art“ konkursą-kvietimą, niekuomet nebuvo realizuotas ziniu pavi-dalu, bet mūsų dienas pasiekė nedidelės knygelės formatu. Interviu: Povilas Vincentas Jankūnas – „Į žaidimus žvelgiu ne tik kaip į pramogos žanrą, bet ir kaip į pilnavertę meno rūšį“ | mangirdas beniušisPovilo Vincento Jankūno archyvo nuotr.

102 Protagonistas | žiema 2021 Įsivaizduoju, kad kuriant projektą, kuris turi papildyti kitus meno kūrinius, pats kūrybos procesas atrodo kitaip. Kaip tokia kūryba skiriasi nuo „kūry-bos sau“?Dažniausiai mūsų idėjos ir projektai prasideda nuo tuščio lapo. Tačiau, kai Nacionalinė dailės galerija, Lietuvos nacionali nio dailės muziejaus padalinys, mūsų komandai pasiūlė sukurti kompiuterinį žaidimą, susijusį su A. Kasubos kūryba, iškart turė-jome begalę medžiagos. Autorės kūryba yra be galo įvairi ir kupi-na tiek vizualių, tiek idėjinių projektų. Tarp maketų, struktūrų iš įtemptų audinių bei plytinių bareljefų mūsų akis galų gale pa-traukė mažytė, bet idėjiškai be galo plati „Įrengimai sielai“ (1975) knygelė. Joje utopinis pasiūlymas buvo ne tik paslaptingai vizua-lizuotas unikaliu menininkės stiliumi, bet ir išreikštas poetišku tekstu bei aprašytas iki smulkiausių techninių detalių, tokių kaip garsai, kurie turėtų groti atitinkamose aplinkose ar įvairiausių mechanizmų veikimo principai.Į šį dokumentą mes pažiūrėjome kaip į instrukciją, kuri pagaliau turi būti realizuota. Jis mums suteikė griaučius, bet kartu ir įpa-reigojo. Turėjome išlaikyti autorės sukurtą vizualinį stilių, tačiau galėjome jam suteikti gyvybės pasitelkiant animaciją. Naudojome originalią istoriją bei tekstą, bet galvosūkių mechanikas kūrėme patys. Kartais susimąstydavome, ką gi apie vieną ar kitą pa-keitimą būtų pasakiusi autorė? Taip gimė viena papildoma žaidi-mo dalis - galimybė peržvelgti abstrakčius „Atsiskyrimo namų“ architektūrinius planus. Šiame projekte dažnai teko ieškoti kompromisų tarp tinkamo autoriaus atvaizdavimo ir asmeninės išraiškos. Balansą palaikyti padėjo konsultacijos su parodos kuratore ir NDG darbuotojais, gerai išmanančiais autorės kūry-bą. Manau, kad remdamiesi autorės medžiaga mes pakankamai skrupulingai atkūrėme vizijoje apibūdinamą vietą ir realizavome Kasubos idėją virtualioje erdvėje. „Įrengimai sielai“ buvo nominuoti ir Lietuvos žaidimų apdovanojimuose, kaip žaidimas su geriausiu garso dizainu, bei pelnė geriausio meninio stiliaus ap-dovanojimą. Kaip manai, kas lėmė, kad toks, iš pirmo žvilgsnio minimalistinis projektas, atkreipė komisijos narių dėmesį?Asmeniškai, į žaidimus žvelgiu ne tik kaip į pramogos žanrą, bet ir kaip į pilnavertę meno rūšį. Ji suteikia unikalią galimy-bę vizualiai patirti kūrinį veikiant jame pagal savo nuožiūrą. Stebėtojas šiuo atveju tampa aktyviu dalyviu, turinčiu visai kitą santykį su kūriniu. Žaidėjas kurį laiką „gyvena“ žaidime. Manau, kad tai yra labai ypatingas pokytis mūsų medijoje, kuri beveik visais kitais atvejais yra vienpusė ir nesuteikia galimybės veikti. Gaila, kad šios savybės dažnai pasimiršta po gana aiškias anotacijas sueruojančiu „žaidimo“ terminu. „Įrengimai sielai” stengiasi panaudoti šią interaktyvią žaidimų prigimtį ir pritaikyti ją meniniam objektui. Tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje žaismingoji žaidimų pusė gerokai nustelbia gilesnį meninį potencialą. Galbūt toks netradicinis ir netgi, sakyčiau, nišinis mūsų projekto judė-jimas prieš srovę kaip tik ir galėjo atkreipti dėmesį.Įsivaizduoju, kad karantino metu parodas lankė gerokai mažiau žmonių nei planuota anksčiau. Ar dabar, kai muziejai ir galerijos atveria duris platesniam lankytojų ratui, turite planą kur dar bus galima išvysti jūsų kūrinį?Išties, paroda, kuriai ir kūrėme žaidimą, dėl viruso buvo nukelta keletą kartų. Ši įvykių seka ne tik pavėlino žaidimo paleidimą, bet ir iškėlė nemažą problemą. Karantino metu, galų gale atsidar-kadras iš „Utility for the soul“ žaidimoInterviu: Povilas Vincentas Jankūnas – „Į žaidimus žvelgiu ne tik kaip į pramogos žanrą, bet ir kaip į pilnavertę meno rūšį“ | mangirdas beniušis

Protagonistas | žiema 2021 103 Gal turi gerų ir įdomių žaidimų rekomendacijų mūsų skaitytojams?Gyvename ekstremalaus informacijos pertekliaus metu, tad iš itin plačios ir pastaruoju metu nuolat eksponentiškai augančios žaidimų minios pasirinkti tik keletą yra nemažas iššūkis. Skirti savo laiką kūriniui tampa privilegija, tačiau „Kentucky Route Zero“ žaidimas to vertas. Tai itin vizuali magiško realizmo istorija, persmelkta JAV centrinių valstijų, greitkelių, pakelės motelių kultūros. Šis žaidimas lyg interaktyvi „Twin Peaks“ se-rialo versija, lygintina net su „didžiojo amerikietiškojo romano“ sąvoka - istorija, pasakojančia apie amerikietiškosios kultūros esybę, esmę, tapatybę. Žaidime jungiamos labai įvairios ir net-radicinės situacijos, judama pirmyn bei atgal laike ir erdvėje. Ši makabriška, mistinė, bet itin įdomi istorija sukurta pasitelkiant teatro scenograjos ir alternatyvaus video meno subtilybes, im-ponuoja savo sunkiai nusakoma jausena, kurią ji kelia. Atrodo, kad už užuolaidų yra kažkas daugiau, ką labai sunku apčiuopti, bet lengva pajusti. Kitas žaidimas, kurio negaliu nepaminėti yra „Night in the Woods“. Tai istorija, pasakojanti apie antropomornius jaunuo-lius, nerandančius vietos žlungančiame kalnakasių miestelyje Pensilvanijoje, perteikta per labai spalvotą ir šarmingą vizualą. Žaidimas nagrinėja sudėtingas temas, tokias kaip nedarbas, de-presija, gyvenimo prasmės paieškos ar draugystė, ir kuria itin gyvą pasaulį, kuris, atrodo, kad egzistuoja net ir be žaidėjo prisi-lietimo. Veiksmas, vykstantis rudeniop, prie minėtų temų prideda dramatiškumo, fatalumo ir mistikos, kuomet šalia miestelio es-ančiame miške pradeda dėtis keisti dalykai.Galų gale, pastaruoju metu į akį krito išskirtinis estų kūrėjų RPG tipo žaidimas „Disco Elysium“, unikaliai perpinantis tamsiausias žmogaus psichikos kerteles su įvairių ideologijų, kultūros ir poli-tikos kritika.Ar „Savaitgalio kovotojai“ jau turi idėjų naujiems žaidimams? Ko iš jūsų ko-mandos galime tikėtis ateityje?Idėjos nuolatos knibžda galvoje ir laukia kol jas įgyvendinsime. Kažkur girdėjau, kad mintys, kurios po kiek laiko pasimeta ar pasimiršta, nėra vertos būti įgyvendintos, tačiau tos, kurios ir po eilės metų vis dar neduoda ramybės, turi realizuotis. Keletas tokių minčių kaip tik nuo seno sukasi mūsų galvose. Šiuo metu įrenginėjame naują dirbtuvę ir laukiame momento, kada pagaliau galėsime susirinkti ir kibti prie darbo. Tai, ką sukursime, anksči-au ar vėliau nuguls mūsų puslapyje ir kituose tinkluose. www.weekendwarriors.lt @weekend.warriors.studio @WeekendWarriorsStudio @W_W_Studioiusiems muziejams tapo aišku, kad negalima liesti interakcijai pritaikytų eksponatų. Mūsų žaidimas atrodė pasmerktas. Tačiau versdamiesi iš šios padėties, sumanėme parodos metu pristatyti žaidimo įrašą animacinio lmo principu, šalia suteikiant parsi-siuntimo nuorodą. Pradžioje žvelgėme į tai, kaip į minusą, tačiau pavasarį, parodai palikus Nacionalinę Dailės Galeriją, o šį rudenį ir Šiaulių „Aušros“ muziejaus erdves, manome, kad laisvai in-ternete (www.utilityforthesoul.com) prieinamas, žaidimas turi unikalią galimybę pratęsti parodos dalį bei susipažinimą su A. Kasuba neribotam laikui. Tai jau šeštasis „Weekend Warriors“ žaidimas. Papasakok, kaip jūsų koman-dos praeities projektai padėjo komandai tobulėti? Kuris „Weekend Warriors“ žaidimas tau pačiam patinka labiausiai?Mūsų kūrėjų komanda susibūrė greitųjų žaidimų dirbtuvių, vadi-namų „Game Jam“, metu. Visuomet mačiau šiuos renginius kaip puikų būdą su gana nedidele laiko investicija išbandyti turimų idėjų veiksmingumą. Didžioji dalis mūsų žaidimų ir buvo pradėti kurti būtent šiuose renginiuose. Įmesti į laike apribotą ir ekspe-rimentavimą skatinančią aplinką, mes augome su kiekvienu nau-ju projektu. Tačiau, matyt, didžiausią patirtį įgavome tęsdami šiuo s projektus laisvu nuo mokslų bei darbų metu. Šios aplinky-bės kartu nulėmė ir mūsų grupės pavadinimą, lietuviškai reiški-antį „Savaitgalio kovotojai“.Asmeniškai, labai daug savęs įdedu į kiekvieną mūsų kūrinį, tačiau galėčiau išskirti „Mushrooming“ žaidimą, kaip vieną iš projektų, kuris labiausiai prisidėjo prie mūsų komandos susi-formavimo. Tai buvo pirmasis iki galo išbaigtas žaidimas, kurį ocialiai patalpinome į internetinę žaidimų parduotuvę. Taip pat šio projekto dėka netikėtai laimėjome kelionę visai komandai į vieną didžiausių pasaulyje, Vokietijoje vykstantį, „Gamescom“ žaidimų industrijos renginį. Šios patirtys padėjo mūsų komandai stipriai sulipti tarpusavyje, praplėtė akiratį ir pastūmėjo siekti dar didesnių tikslų.O ką žaidžiate patys? Kokie žaidimai tau pačiam patinka labiausiai? Kodėl?Mūsų komandos nariai yra labai skirtingos asmenybės, tad ir žanrai kuriuos aprėpiame yra gana platūs. Dalis mėgsta semtis įkvėpimo iš klasikos, tokios kaip „Half Life“ ar „Grim Fandango“, kitus įtraukia beveik neribotas galimybes suteikiantys atviro pasaulio žaidimai kaip „The Legend of Zelda: Breath of the Wild“ ar „Red Dead Redemption 2“. Aš asmeniškai daugiausia dėmesio skiriu nepriklausomų kūrėjų žaidimams. Mano akimis didžioji industrija dažnai kepa žaidimus pagal gerai visiems žinomus receptus ir prisibijo eksperimentuoti. Iš AAA, arba aukščiausio lygio kūrėjų, netikėtų patirčių sulaukiame gana retai. Tačiau iš nedidelių, niekam nežinomų ir savo vardu bei šimtais darbuo-tojų algų nerizikuojančių kūrėjų, galime sulaukti kažko visai kitoniško ir nematyto. Galų gale, visuose žaidimuose ieškau sim-biozės tarp vizualios išraiškos, pasakojamos istorijos, sukurto pasaulio atmosferos, žaidimo mechanikų ir muzikos. Ypač sunku sujungti tiek skirtingų elementų į vieną gerai veikiantį mecha-nizmą. Tie kūriniai, kuriuose visos dalys dera tarpusavyje, lyg gerai suteptame variklyje, ir yra perliukai, kurių nuolatos ieškau.Interviu: Povilas Vincentas Jankūnas – „Į žaidimus žvelgiu ne tik kaip į pramogos žanrą, bet ir kaip į pilnavertę meno rūšį“ | mangirdas beniušis

104 Protagonistas | žiema 2021 Kiek žinote žaidimų kūrėjų, kurie net nenorėjo jais tapti? „Metal Gear Solid“ franšizės autorius Hideo Kojima (svajojo apie kino režisūrą - paaiškina 2 valandų trukmės intarpus), Daisuke Amaya (paprastas, niekuo neišsiskiriantis programų inžinierius savo malonumui naktimis, po darbo ir vaikų suguldymo, praleido septynerius metus savo jėgomis lipdant visų indie žaidimų tėvą „Cave Story“); „Katamari Damacy“ Keita Takahashi svajojo apie Mikelandželo skulptūravimo aukštumas, kol išliaupsintojo „Disco Elysium“ žaidimo autorius, Robert Kurvitz, apie muzikanto ir novelisto.Tuomet, kiek pažįstate žaidimų kūrėjų, kurie ne tik kad per klaidą atsidūrė legendinių žaidimų kūrėjų Olimpe, bet ir neturi žalio suvokimo, kas per vienas yra John Romero, kompiuterinių žaidimų Siksto koplyčios atitikmens „Doom 2“ autorius. Galit nuleist rankas. Yra tik vienas toks žmogus — Osamu Sato.„John Romero? Neturiu žalio suvokimo, kas jis toks.“ | Ignas Vieversys„John Romero? Neturiu žaliosuvokimo, kas jis toks.“Ekskliuzyvinis pokalbis su paslaptingiausiu žaidimų kūrėjuJaponijoje - Osamu Sato. Ignas VieversysNuo mažų dienų apsėstas video žaidimais, nuo vidurinės – rašymu apie juos. Nepa-mainomas kino geek’as, sausų pusryčių entuziastas. Portalo „DFCitas“ autoriusVertimas: Gytis Mockus

Protagonistas | žiema 2021 105 Prieš pradedant kamantinėti šio auto riaus smegeninę, archeologiškai eiti per jo žai-dimograją taip kaip žmonės žygiuoja per duris, vedančias tiesiai į John Malkovich smegenų pusrutulius, svarbu paminėti, jog Sato nemėgsta, kai jį vadina tikžaid-imų kūrėju ar apskritai juo laiko. Ši veikla yra paskutinis dalykas, apie ką jis galvoja. Jis nežaidžia kompiuterinių žaidimų - užklaustas apie favoritą, Osamu lakoniškai atrėžė: „Neturiu nei vieno.“Galiausiai: be kasmėnesinio apsireiškimo „Twitter“ paskyroje, Sato neegzistuoja. Prieš porą metų jam kurį laiką atsiribojus nuo socialinių tinklų, nedavus jokių ženklų, leidžiančių suprasti, kad jis vis dar yra gy-vas ir sveikas, Osamu gerbėjai nusprendė, jog kultinio žaidimo autorius numirė (apie tai galiausiai sužinojęs, Sato paprasčiausiai pasijuokė). Pagal paskutinį skaičiavimą šiuo metu internete egzistuoja šeši žaidimų tematikos interviu su Osamu — du iš jų yra japonų kalba, o dar vienas darytas 1994-ai-siais. Viename iš interviu perskaičius, jog autorius atsako tik į japonų kalba rašytus laiškus, ir tai ne visada, iki šio vienetinio interviu atsiradimo šiuose puslapiuose vyko kelių mėnesių trukmės pirmyn-atgal derybos, įtemptos vertėjo paieškos, verti-mas (anglų-japonų-lietuvių) ir rašymas.Tai, kad šis straipsnis dabar yra jūsų ran-kose, kad ir kokiam pasaulio kampelyje bebūtumėte, yra toks pat stebuklas, kaip ir bet kokio pilnai funkcionuojančio žaidimo sukūrimas.Jei krapštot galvas ir svarstot, kodėl šiame žurnale kalbiname žmogų, kuris nėra žaidęs nei girdėjęs apie „Doom“, FPS žai-dimų alfa ir omega, leiskit jūsų abejones panaikinti supažindinant su „LSD: Dream Emulator“ — kultinio susidomėjimo va-karuose susilaukusio 1998-ųjų „PlaySta-tion“ žaidimo, dėl kurio tiek žurnalistai, tiek gerbėjai iki šiol kamantinėja Osamu, kada gi šis sugrįš prie žaidimų kūrimo „John Romero? Neturiu žalio suvokimo, kas jis toks.“ | Ignas VieversysAsama sato archyvo nuotr.

106 Protagonistas | žiema 2021 („Jei kažkas duotų akinančią sumą pinigų ir visus pasaulio genijus vienoje vietoje — tuomet sutikčiau... Galbūt,“ - to paties pasiteiravus man atsakė Sato).Panašiai kaip ir su John Carpenter kultine klasika „The Thing“, J. R. R. Tolkien „Žiedų valdovu“ ar vis dar žaidžiamu „Among Us“, „LSD: Dream Emulator“ (toliau LSD) nesulaukė momentinio pripažinimo — tam prireikė viso dešimtmečio. Ir kaip žaidimui su tokiu enigmatišku, skambiu pavadin-imu, kuris nereiškia tai apie ką galvojat (pats autorius iki šiol stebisi, kaip jam tuo-met pavyko išleisti linksmojo psichodeliko vardu tituluotą, „Sony” patvirtintą žaidimą „nesulaukus nei vieno priekaišto“), 10+ metų yra pernelyg ilgai.Geriau pagalvojus, gal ir ne taip nuos-tabu. LSD, arba „In Linking, the Sapient Dream“, kaip pats Osamu mėgsta teigti, net nėra žaidimas. „Jis turi nulį žaidybinių elementų,“ - 2017-aisiais Sato pasakojo interviu su „Red Bull Music Academy“. Žinoma, kol „vaikščiojimo simuliatoriai“ išsikovojo savo vietą po saule, užaugti spėjo dvi konsolių kartos. Bet tai nekeičia fakto, jog autorius nebuvo susidomėjęs žaidimais, kaip virtualiomis žaidimų aikštelėmis: ši medijos rūšis jam tebuvo meninės išraiškos priemonė, kuria bandant pasimėgauti jį „atstumdavo“ bet kuris žaidimas.„Tuomet „Sega Saturn“ ir „PlayStation“ konsolėms buvo leidžiama daug lenktynių žaidimų. Bandžiau vieną iš jų pažaisti - iki tol nieko panašaus nebuvau žaidęs - bet paprasčiausiai knisau. Trankiausi tai į kairę, tai į dešinę, o į ką nors atsitrenkus tu pralaimi (ir viskas kartojasi),“ - pasakoja Sato. „Kadangi man tai pasirodė nuobodu, nusprendžiau sukurti kažką, kuo galėtų pa-sidžiaugti ir žaidimuose knisantys žmonės. Todėl įsirėžus į sieną LSD, tu esi perkelia-mas į sekantį pasaulį.“Gal tai ir nėra labiausiai susidomėjimą kurstantis žaidimo apibūdinimas, bet patikėkit manimi — LSD yra tiek pat nuo-bodus, kiek „Dark Souls“ yra lengvas. Įdo-miausia jo savybė, iki šiol viliojanti žaidė-jus, kaip tas pats ergolino darinys, arba lizergo-rūgšties-dietilamidas, arba tiesiog LSD 60-aisiais traukė hipius ir bohemikus, yra žaidimo kriptiškumas bei gebėjimas beveik visuomet nustebinti (berašant šiuos žodžius pradedu manyti, jog visgi vienas ne tiek ir daug skiriasi nuo pastarojo). Todėl visai nenuostabu, jog internautų pasakoji-mai iš Sato žaidimo atrodo, lyg ištraukos iš sapnų dienoraščio — kartais kaip iš Salva-doro Dali, o kartais kaip iš Kafkos.Kad geriau suprastumėte, ką turiu omenyje, pabandysiu atpasakoti, kaip atrodė pasku-tinis mano kartas žaidžiant LSD. Panašiai kaip „Švilpiko dienoje“ su Bill Murray, kiekvieną kartą įsijungus žaidimą ar prisi-lietus prie bet kurio ne po kojomis esančio paviršiaus, atsikeli tradicinės japonų ar-chitektūros, triaukščiame name (日本建築). Tau tiesiai į ausį (vieną) čiulba paukštis, o fone groja kažkas panašaus į labiau funkygabalą iš „Streets of Rage“ garso takelio (pasak legendų, LSD yra virš 500 skirtingų melodijų, kurios veikia panašiu principu, kaip ir 1 milijardas procedūriškai, lyg iš „LEGO“ kaladėlių sumiksuojamų ginklų „Borderlands 3“ žaidime). Jokio instruktažo apie valdymą, (neegzistuo-jantį) naratyvą, tikslą ar auksiniu kontūru blizgančius, ore levituojančius objektus, kurių žaidėjas turėtų siekti. Jei kažkas ir parašyta ekrane, nemokant skaityti kanji, visi tie simboliai reikš ne ką daugiau nei pats žaidimas. Tuomet tu arba prisilieti prie bet kokio į sieną panašaus paviršiaus, arba į tavo veidą, lyg į kokį smiginio centrą staiga įsirėžia nežinomos kilmės paukštis. Kaip kokiam „Bioshock Innite“, ekranas trumpam paskęsta baltoje šviesoje ir ne-trukus atsirandi kambaryje, kurio centre ant pakylos kaunasi du sumo imtynininkų trafaretai, lyg kokiam „kamizumo“ žaidime (pasirodo, tam tikrais atvejais vietoj sumo imtynininkų gali susidurti su tų pačių ga-baritų šamais... umm?). Prasliūkinus pro juos atsidūriau labirinte, pagal kurio tek-stūrų spalvą galėjai pagalvoti, jog esi ten pat, iš kur „Death Stranding“ kūdikis tau parodo liuksą — tiesiojoje žarnoje arba įsčiose.Kaip ir visuose sapnuose, taip ir čia, bandžiau prisivyti tunelio gale mirguliuo-jančią grėsmingo atspalvio raudoną šviesą. Kartais pasukus ne ten esi atiteleportuo-jamas kelis žingsnius atgal. Kartais sulėtė-ja vaizdas. Penkias minutes praleidus klaidžiojant po šį labirintą, aname gale išvydau link šviesos 15 kadrų per sekundę greičiu judantį nuogutėlį storuliuką. Gal tai buvo vienas iš sumo kovotojų? Sunku pasakyt. Bet kuriuo atveju, apvali gūra paskendo raudonoje šviesoje ir aš vėl likau vienas. Pasinaudojus tuo pačiu telefono triu ku, kuriuo Keanu Reeves „Matricoje“ prireikus grįžta į realybę, taip ir aš pris-ilietęs prie artimiausio vertikalaus pavir-šiaus akimirksniu atsidūriau tam pačiam bambukiniam kambary, kuriame buvau pa-sitiktas, sapnas po sapno, po sapno, vis dar taip pat įkyriai čirškančio paukščio.Kartais atsiduri lygyje, kuris tarsi išklo-tas LSD skiautelėmis. Arba kurio centre gūruoja milžiniškos galvos, už tuometinių konsolių spektro egzistuojančiomis spal-vomis apsijuosusios budistinės skulptūros; „Doom“, 1993„John Romero? Neturiu žalio suvokimo, kas jis toks.“ | Ignas Vieversys

Protagonistas | žiema 2021 107 danguje besipliuškenantys banginiai, į dar vieną miražą panašus kupranugarių kara vanas ar kaip koks „Half Life“ G-Man kartais apsireiškiantis, paslaptingasis „Šešėlinis žmogus“, pasak legendos, gyvenantis už žaidimo kodo ribų... Okay, paskutinį dalyką sugalvojau pats. Bet tai nekeičia fakto, jog „LSD: Dream Emulator“ yra visiški bananai.Kad ir kaip tuo sunku patikėti, žaidimo produkcijos metu Sato nei karto į veną nesileido kaleidoskopo turinį sudarančios ektoplazmos ar nenaudojo jokių dvigubai metiliuotų, smegenis aktyvinančių, nele-galių medžiagų. Visas žaidimą sudarantis elementų kratinys tėra šio vieno žmogaus gąsdinančiai lakios vaizduotės, antikor-poracinė, autorinio stiliaus vizualų bei muzikos darbų kolekcija, apsivyniojusi aplink dešimtį metų, diena iš dienos jo ko-legės Hiroko Nishikawa sapnų dienoraštyje aprašytas naktines fantazijas.Taigi kaip čia taip nutiko, jog žaidimui pasirodžius 1998-aisiais LSD pardavė vos kelias kopijas? Geriau susipažinusiems su Vakarų-Rytų žaidimų industrijomis bei vi-sais importinių žaidimų niuansais tikriau-siai nebus paslaptis, jog daugelis nuostabių projektų — „Mother 3“, Hideo Kojimos debiutinis „Policenauts“ ar „Tokimeki Memorial“ serijos žaidimai — iki mūsų sunkiai atkeliauja.Vietoj to, tokie japoniški „smaragdai“, kaip Kenichi Nishi 1997-ųjų RPG „Moon“, yra po kurio laiko atrandami keistenybių ieškančių vakariečių. Po ilgo, kolektyvaus zyzimo, nutaikyto į tik Japonijoje išleistų žaidimų leidėjus, paraginimo iš paties „Undertale“ autoriaus bei širdį pama-loninančio vertimo iš didžiausio japoniškų žaidimų entuziasto, ex-„Kotaku“ žurnal-isto Tim Rogers — pastarasis šiaip ne taip buvo atgabentas čionais (kad jau esam čia, rekomenduoju išbandyti „Moon: Remix RPG Adventure“). Tačiau didžioji dalis jų galiau siai lieka gerbėjų rankose.Panašus likimas ištiko ir LSD: žmonės pradėjo knaisiotis po Japonijoje išleistų žaidimų archyvus ir forumuose pradėjo sklis ti kalbos apie psichodeliškai para-normalaus, keisto, galbūt išvis neegzis-tuojančio, seno PS1 žaidimo egzistenciją. „Mistiška žaidimo reputacija paragino susidomėjusius susisiekti su „Sony“. Normaliomis aplinkybėmis tik sėkmingai parduoti žaidimai yra įtraukiami į „Play-Station“ archyvus,“ - „Protagonistui“ pasakoja Osamu. „Kadangi vis daugiau ir daugiau žmonių pradėjo teirautis apie LSD, „Sony“ nusprendė sugrąžinti žaidimą į (internetinės parduotuvės) lentynas Ja-ponijoje.“Visai neužilgo, 2010-aisiais, 12 metų po originalios žaidimo išleidimo datos, auto-riui apskritai pamiršus apie žaidimą ar jo turinį, į šias kalbas „įsikibo“ įvairūs žaid-imų tinklaraščiai, nuo „Hardcore Gaming 101“ iki „Kotaku“. Pastarojo dėka, rene-sansą patiriantis Osamu šedevras greitai tapo žinomas, kaip tas „keistas sapnas, kurio niekuomet negausi pažaisti“.Kaip ir su visais praėjusiame „Protago-nisto“ numeryje minimais creepy žaid-imais, egzistuojančiais tik prie laužo pasakojamose vietinėse siaubo istorijose — „Petscop“, „Sad Satan“ ar „Evil Farm-ing Game“ — prie jo prisilietus tokioms internetinėms gūroms kaip PewDiePie (seniausiai ištrintame klipe), LSD greitai atsidūrė „labiausiai ieškomų“ žaidimų sąraše. Tad jei per penktadienio LAN Par-ty norėjai sutemus pagąsdinti savo čipsų trupiniais aplipusius, apie šešioliktą „Bleach“ anime sezoną bepliur piančius kaimynus, tu jiems pajungei ne „Slender-men“, o „LSD: Dream Emulator“.Bėgant metams, Osamu Sato ramus, į platesnius vandenis prasimušti bandančio muzikanto-fotografo-granio dizai-neri o gyvenimas apsivertė aukštyn kojom. Panašiai kaip ir su komiksų autoriaus Matt Furie stratosferiškai išpopuliarėjusiu „Pepe the Frog“ komiksu pavirtusiu antisemitine „LSD: Dream emulator“, fano kompozicijaSega saturn konsolė„John Romero? Neturiu žalio suvokimo, kas jis toks.“ | Ignas Vieversys

108 Protagonistas | žiema 2021 meme, Sato LSD anapus Atlanto „gyveno“ visiškai nuo kūrėjo atsiribojusį gyvenimėlį: žaidimo kaina internetinėse parduotuvėse, „Ebay“ ir „Amazon“, staigiai šoktelėjo — norint turėti originalią, pusiau apibraižytą žaidimo kopiją pasiruošk pakloti dviejų naujutėlių „PlayStation 5“ konsolių kainą. Atrodo, jog pasakočiau apie kokį tai Raud-onojoje knygoje įrašytą, itin retą, Wuhano Juodojoje rinkoje skanaujamą pangoliną.Kol vakarų žaidėjai nelegaliai („PlayStation 1“ emuliatoriai, baby! Ir ne — Osamu dėl to niekam negrūmojo pirštu) chirurgiškai analizavo „tikriausiai apgliučinantį“, o gal ir iš to paties haliucinogeno kristalizavusį žaidimą, anam pasaulio gale, 2017-aisiais, Japonijoje, Sato rengė savo granių darbų parodą. „Panašiu metu, po ilgo tarpo bu-vau ką tik išleidęs naują albumą „Mono“, – pasakoja jis. „Susirinkusieji buvo daug jaunesni nei tikėjausi - kažkur 20-ies bei paaugliai. Pasiteiravus, kaip jie sužinojo apie mano kūrybą, jie man papasakojo apie LSD ir jį supančią sensaciją internete... Albumui pasirodžius „Amazon“, tą pačią dieną jis buvo išparduotas.“ Po šiai dienai Osamu yra išleidęs šešis naujus EP (iš kurių pora yra Kanye West stiliaus perleidimai), o kartais jį ir pabrūžinant plokštelę gyvoje transliacijoje galima užtikti.Tikriausiai didžiausias testamentas, liu-dijantis tiesioginę LSD įtaką Osamu Sato reputacijai kaip artistui yra Britų elektro-ninės grupės „Alt-J“, žinomos dėl tos vie-nos „Breezeblocks“ dainos, susisiekimas su Sato. Savo trečiojo albumo „Relaxer“ debiutui jie paprašė, kad šis pagal grupės sumanymą perkonstruotų vieną LSD lygmenį ir paverstų jį į mini naršyklė-je žaidžiamą demo (kuris vis dar kažkur egzistuoja). Žaidimo vizualai, labiau epi-leptinės ištraukos taip pat puošia „3WW“ dainos muzikinį video.Apie tai užklaustas, Sato neskambėjo labai entuziastingai: „Verčiau apie tai pasiteirauk jų.“ Tačiau artimiau susipaži-nus su jo gyvenimo būdu bei sensėjišku lakoniškumu, tokie tiesmukiški atsakymai ne itin stebino („Sudėtingiausias projektas, prie kurio per savo karjerą teko darbuo-tis?“ – „Santuoka.“). Galėčiau dar po kelis papildomus paragrafus skirti šio žmogaus atsidavimui „The Beatles“ ar Oskar Fisch-inger animacijai; epilepsija apdovanojančią žaidimo pabaigą, kuri atsirakina po 365 (žaidimo) naktų trippinant sapnuose; ar du pirmuosius Sato žaidimus, „Tong-Nou“ (čia ir su milžinišku bei radioktyviai žaliu autoriaus veidu susidursi — panašiai kaip ir tais pa čiais 1994-aisiais pasirodžiusiame „Doom 2“ su kažkur paslėpta John Romero makaule) bei „Chu-Teng“, kuriems dera-mai aprašyti prireiktų atskiros „Protago-nisto“ rubrikos.Ir taip, Osamu nusispjaut ant kompiuteri-nių žaidimų — vienintelė priežastis, kodėl jis išvis pradėjo juos kurti, slypi legen-diniame 1993-ųjų „Myst“. „Tais laikais buvo priimtina, jog žaidimus kuria tik moksliukai. Bet pasirodė CD-ROM’as ir Amerikoje atsirado menininkų, kurie kūrė tokius projektus, kaip „Myst“, – prisimena Sato. „Išvydus tai, man toptelėjo idėja, jog jei man pasiseks išleisti kažką panašaus Amerikoje, galbūt mane tai išgarsins kaip muzikantą.“ Nors planas sėkmingai buvo įgyvendintas - „Tong-Nou“, mūsų Žemės pusrutulyje dar žinomas „Eastern Mind: The Lost Souls of Tong Nou“ vardu - Sato netapo naujuoju Japonijos Jun Seba (a.k.a. Nujabes).Visgi, tai privedė Osamu prie lemtingo, visą gyvenimą keičiančio momento — „Macintosh II“ įsigijimo. Tik paklausykit: „Tuomet antras Macintosh’as kainavo apie 4 milijonus jenų (arba 31 tūkst. eurų). Aš daug dirbau ir buvau nemažai susitaupęs, tačiau turėjau kažkur perpus mažiau nei reikia. Svarsčiau įsigyti naują automobilį, bet pamačius, kaip sparčiai kompiuteriai keitė dizaino (256 spalvos! Vektoriai!!) bei muzikos industrijas — nusprendžiau in-vestuoti visus turimus ir neturimus (2 mil. jenų paskola) pinigus į „Mac II“.“Jei ne šis lengvai beprotiškas Sato spren-dimas investuoti visas turimas santaupas į „Apple“ kompiuterį, kuris galėjo sulaukti tokio paties likimo, kaip, tarkim, „Ouya“ konsolė ar Steve Jobs „NeXT“ kompiuteris, mieli skaitytojai, šiuo metu neskaitytumėte šių žodžių. Dar baisiau: pasaulyje būtų vi-enu, tik tais laikais įmanomu, (atsitiktinai) kultinį susidomėjimą pelniusiu žaidimu mažiau. To vieno „Alt-J“ muzikinio klipo nepuoštų keisti vizualai. „Sony“ išleistas „Dreams“ būtų vienintelis žaidimas, aso-cijuojamas su sapnais. Galiausiai niekas kitas nebūtų sugalvojęs į žaidimą įkišti savo galvos ir po 27-erių metų teigti, jog pirmą kartą girdi apie „Doom“ žaidimus...Tad šokit į pižamas, pakelkit taures už nak-tines fantazijas, įkvėpusias Bitlų „Let it Be“, Albert Hofmann chemiškai susintetin-tus sapnus ir to paties pavadinimo „LSD: Dream Emulator“, ir susitinkam kitą kartą. Kitame „Protagonisto“ numeryje: „Gabe Newell? Kas jis toks per vienas?“.„John Romero? Neturiu žalio suvokimo, kas jis toks.“ | Ignas Vieversys„LSD: Dream emulator“

Protagonistas | žiema 2021 109 EI, bičiuli! Parduotuvėse: Internetu:Taip, tu! Jei skaitai šį žurnalą skaitmeniniu formatu, labai kviečiame pasvarstyti galimybę įsigyti žurnalą popieriniu formatu. Mūsų spausdintas žodis, nesikuklindami pasigirsime, gyvai atrodo tikrai įspūdingai ir yra šiokia tokia kolekcinė vertybė. Mūsų bendros meilės vaisius (ne tik šį, bet ir kitus, senesnius numerius) galite įsigyti vienoje iš šių parduotuvių:Kuroneko Vytauto g. 8, Vilnius | Vilniaus g. 14, Kaunas | Tiltų g. 19, KlaipėdaRikis Šv. Stepono g. 5, vilniusSpacebar Verkių g. 29, VilniusWorld of games Šv. gertrūdos g. 42, KaunasKuroneko.lt rikis.ltherolab.ltkamehame.ltbaltic.spacebar.ggP. S. Jei šiuos žodžius skaitai ant ypač seksualaus 100 gsm ofsetinio popieriaus, o rankas sveria 12mm storio nugarėle besidižiuojantis ketvirtasis Protagonistas, nuoširdžiai tau sakome ačiū!

110 Protagonistas | žiema 2021 Kaip gimė stalo žaidimas „PEREKUPAI“ | Simonas jatkonisKaip gimė stalo žaidimas„PEREKUPAI“ Žaidimo vieta ir laikas – naudotų automobilių turgus devyniasdešimtaisiais. Žaidėjai žaidžia perekupus, o daugiausiai baksų užkalęs perekupas laimi. Žaidimo esencija yra senas geras posakis: „Nesisuksi – negyvensi“. Tad siekiant pergalės – visos priemonės geros ir kenkti kolegai perekupui yra ne galimybė, o būtinybė. Žaidimo idėja gimė žaidimų kūrimo festivalyje „Game Jam 2020“. Per metus jis buvo išvystytas, paruoštas gamybai, išleistas ir pasiekė pirmuosius žaidėjus. Pats žaidimo kūrimo procesas nebuvo kažkuo ypatingas. Pirmas žingsnis – idėja, tada žaidimo mechanika, stilius, dizainas ir t. t. Čia nėra jokių paslapčių, tiesiog darbas. Man, kaip kūrėjui, įdomiausia dalis yra žaidimo siela, ašis, kuri apjungia mechaniką, iliustracijas, tekstus ir dizainą. Ta siela yra devyniasdešimtieji, taip kaip juos pamename patys ir iš pasakojimų.Simonas JatkonisMokantis suktis perekupas

Protagonistas | žiema 2021 111 Autorė: eglė ziomaDoleriai, mafijozai ir „American dream“ Laukiniai devyniasdešimtieji buvo ypa-tingas laikotarpis. Ką tik gimusios laisvės, nežabotų ambicijų, vilčių ir negailestingo godumo kokteilis. Viltis ir siaubas žengė koja kojon. Knygynai prisipildė keisčiau-sios ezoterinės literatūros, policininkai dirbdavo už penkis dolerius per mėnesį ir keletą metų atrodė, kad Vilniaus brigada išties yra tikrieji valstybės šeimininkai. Tai buvo laikai, kurie išmokė einant gatve skenuoti aplinką ir iš kelių šimtų metrų atpažinti girto žmogaus eiseną. Nes jei girtas, tai gali būti, kad pavojingas. O pamačius priešpriešiais einančią grupelę vyrukų, geras tonas diktavo, kad verta mikliai pereiti į kitą gatvės pusę ir pa-siruošti bėgti. Tai buvo laisvos nuo kasos aparatų preky-bos laikai. Kioskeliai ir parduotuvėlės tūnojo ant kiekvieno kampo. Ir nė vienos didelės parduotuvės. Prekybos centro idėja tautinėje sąmonėje net neegzistavo. Tačiau jei turėjai pinigų, galėjai nusipirkti viską. Doleris tapo raktu nuo visų prob-lemų. Daug dolerių buvo raktas į dide-les problemas, nes iš karto atsirasdavo tikinčių, kad turintys dolerių turėtų pasi-dalinti su turinčiais pistoletą. Negali sakyti, kad žmogaus gyvybė buvo bevertė. Tačiau iniacija tikrai padarė jai įtaką. Sproginėjo automobiliai, degė namai, kioskai ir parduotuvės. Lygintu-vai dažnai lygindavo marškinius, vis dar dengiančius nenorinčio dalintis nugarą, o miškai bei pelkės tapo populiariomis laidojimo vietomis. Smurtas buvo įprasta kasdienybė, jo beveik nepastebėdavome ir tikrai juo nesistebėdavome. Tačiau atsirado ir didesnis dalykas už smurtą, tai – „American dream“. Kapitalizmas ką tik nugalėjo komunizmą ir atrodė, kad kiekvienas turi šansą tapti milijonieriumi. Reikia tik noro ir gebėti suktis. Kaip gimė stalo žaidimas „PEREKUPAI“ | Simonas jatkonis

112 Protagonistas | žiema 2021 Kažkaip visoje toje beprotybėje žmonės tiesiog gyveno, mylėjo, dirbo ir daug juo-kavo. Žvelgiant iš saugesnių laikų galima spėti, kad humoras, ypač tamsesnės spal-vos, atstojo gynybinę psichikos reakciją. Kaip Balio Sruogos „Dievų miške“, kai taip baisu, jog belieka tik juoktis ir apsi-mesti, kad viskas yra normaliai. Noriu jus patikinti, kad normaliai nebuvo. Bet mes išgyvenome daugmaž pilno proto (žino-ma, ne visi, prisiminkime tuos miškus ir pelkes) ir dabar galime žvelgti į praeitį ne tik su humoru, bet ir simpatija. Nesisuksi – negyvensi Stalo žaidimas „PEREKUPAI“ yra graniona stiklinė devyniasdešimtųjų esencijos. Po mechanika, iliustracijomis ir tekstais, šis žaidimas yra apie to laikmečio makabriš-kumą, negailestingą savanaudiškumą ir nenumaldomą troškimą pasiekti „Ameri-can dream“. Bet juokingai ir saugiai draugų rate. Geriausiai devyniasdešimtuosius apibū-dina legendinis posakis: „Nesisuksi – negyvensi“. Šio posakio šaknys sie-kia tuščias sovietmečio parduotuves ir Kašpirovskio hipnozės seansus eina-miausiu laiku per nacionalinę televiziją. Net Gorbačiovui, matančiam, kad Sąjunga pradeda byrėti, teko kažkaip suktis. Suk-tis iki tokio lygio, kad mokslinio ateizmo laikais valdžia hipnotizuotojo pagalba bandė suvaldyti kylančią revoliuciją. O iškovojus nepriklausomybę suktis teko visiems. Po penkiasdešimties metų pla-no ekonomikos ir įstatymu baudžiamos bedarbystės, atėjo nekontroliuojamas kapitalizmas. Iš sistemos, kur kiekvienoje studentų grupėje buvo bent po vieną KGB informatorių, mes perėjome į sistemą, kurioje kiekviename policijos komisariate dalis pareigūnų gaudavo antrą algą. Iš majos. Iš sistemos, kurios parduotuvėse nebuvo nieko, į sistemą, kurioje gauti galėjai visko, išskyrus saugų gyvenimą. „PEREKUPAI“ yra žaidimas, kuriame reikia suktis. Ir norint laimėti reikia kalti babkes be jokių sąžinės skrupulų. Tai žaidimas norintiems paragauti devynias-dešimtųjų arba juos prisiminti. Smagiai kartu pasijuokti, kai apgauni pirkėją, ir dar smagiau pasijuokti, kai apgauni ko-legą perekupą. Devyniasdešimtieji yra žaidimo siela. O jo kūnas yra geriausias žmogaus draugas – naudotas automobilis. Nuo Lanzberginio merso iki raudonos šviesos nepažįstančios Kregždės. Nuo šlifuotos variklio galvos iki parėjusios stojkės. Nuo Tautovėžio, kurį tikrai tikrai vairavo kunigas, iki kinie-tiško Šrotlex Deliuks, padedančio sukurti sėkmingo ir patikimo biznieriaus įvaizdį. Man asmeniškai, šis žaidimas yra galimybė pasidalinti savo vaikyste ir paauglyste. Taip kaip aš ją mačiau tada ir kaip matau dabar. Visiškai atvirai ir tik su vienu lt ru – humoru. Tikiuosi, kad smagiai pasijuoksite. „Perekupų“ personažas gromkopirdova, Autorė: eglė ziomapersonažai Tvirkutė ir dyguolis, Autorė: eglė ziomaKaip gimė stalo žaidimas „PEREKUPAI“ | Simonas jatkonis

Protagonistas | žiema 2021 113 Miniatiūrų, kortų, stalo žaidimų vakarai ir turnyrai, žaidimų naktys ir geras laikas su draugais geek'ais!worldofgameslt Šv. Gertrūdos g. 42, Kaunas

114 Protagonistas | žiema 2021 Tyruose šaukiančio balsas sako: nustokime žaisti „Dungeons and Dragons 5E“! Tai yra žinomiausia stalo vaidmenų žaidimų sistema (tabletop RPG - TTRPG), turinti iš esmės nepajudinamą poziciją popkultūroje - net nepaisant to, kad nei vienas šio leidimas nebuvo geras. Šis tekstas skirtas visiems šio žaidimo fanams - metas nusimesti D20 kauliukų grandines, nes priežasčių tam padaryti yra daugybė. Diskleimeriukas: Jei pažiūrėsime į pagrindinės virtualios TTRPG platformos „Roll20“ statistiką, DnD5E kampanijos ir žaidėjai užėmė daugiau nei pusę visos platformos žaidžiamumo. Antroje vietoje yra kompanijos be kategorijos, užimančios 14%, o trečioje (10.95%) - bet kuris „Call of Cthulhu“ leidimas. Ką tai reiškia? O tai, kad jei Viešpaties valia šis mano straipsnis pasiektų kiekvieno DnD5E žaidėjo smegenis ir pusė jų nuspręstų daugiau nebežaisti DnD5E, likusių žaidėjų vis tiek būtų dvigubai daugiau nei antro populiariausio TTRPG.Krūva priežasčių baigti žaisti „Dungeons & Dragons“ 5E | Martynas KlimasKrūva priežasčių baigti žaisti„Dungeons & Dragons“ 5EMartynas KlimasRašo apie žaidimus lietuviškai ir angliškai, bet dažniausiai ne tame pačiame straipsnyje.Pagal leidėjo „Wizards of the Coast“ (to-liau WotC) pranešimus, pasaulyje yra 50 milijonų DnD žaidėjų, o žaidimo parda-vimų augimas 2020-iais siekė 33% (beje, augimas ksuojamas jau 7 metus iš eilės). Turint tai galvoje, nereikia panikuoti, kad aš puolu vargšą nediduką žaidimą ir bandau nuskandinti mažutėlaitį hobį. Jei never-kiate, kai stalo žaidimų ekspertai pasiūlo žaisti ką nors daugiau nei „Monopoly“ ar nemanote, kad kompiuteriniai žaidimai apsiriboja kasmetiniais „Call of Duty“ star-tais, tai ir čia galite pataupyti kūno drėgmę bei druskas. „Dungeons and Dragons 5E“ nėra geras žaidimas naujokams Taigi, kadangi jau nustatėme, kad vienas nemokamo skaitmeninio lietuviško žurnalo straipsnis nekelia egzistencinės grėsmės „Dungeons & Dragons“, kurį popkultūra

Protagonistas | žiema 2021 115 tapatina su pačiu stalo vaidmenų žaidimų hobiu, galime pradėti kalbėti apie esmines penktojo leidimo ydas.Pradėsime nuo melagingo teiginio, jog tai yra geras žaidimas TTRPGG naujokams. DnD5E prieinamumas stovi ant dviejų kojų: žinomumo ir rinkos dalies. Tad jei atsibudai ryte nieko nežinodamas apie stalo vaidmenų žaidimų hobį, bet nori jį patirti, pirmiausia išgirsi apie „Dungeons & Dragons“ ir pakankamai lengvai susirasi šį žaidimą žaidžiančią grupę. Ir viskas. Tai yra bene visi DnD5E kaip įžanginio žaidimo privalumai. Nes kalbant mechaniškai, žai-dimo sistema nėra nei intuityvi, nei gerai veikianti. Pradėkime nuo pirmo dalyko, kuris nuo-lat nustebina naujus žaidimo žaidėjus: ability scores nieko nereiškia. Atlikdamas testą DnD, tu rideni dvidešimtainį kauliu-ką - D20. Laikydamas rankoje D20 ir savo veikėjo lentelėje matydamas, kad tavo barbaras turi 15 jėgos taškų, galvotum, kad reikės išridenti daugiau arba mažiau nei 15, kad kažkam užvožtum. Ne! Pasak storos taisyklių knygos, 15 jėgos reiškia tik tai, kad tavo barbaras turi +2 prie jėgos testo kauliuko rezultato. Jei turėtų 16 ar 17, tai būtų +3. Tai reiškia, kad ability scores nėra ypač svarbūs, svarbūs tik jų modikaci-niai taškai (modier). Su gynyba panašiai. Tarkim, kad tavo barbaras įkirto kam nors į galvą arba į kaulus gavo pats. Ar aukšta Ar-mor Class reiškia, kad jis gaus mažiau žalos? Ne, šarvų klasė lemia tai, kaip sunku į tave pataikyti. Ją pakelia tiek storesni šarvai, tiek veikėjo miklumas. Gali būt užsidėjęs odinius marškinėlius (tokie pat realybės įkvėpti šarvai, kaip DnD pamėgtas ir niekad neegzistavęs studded leather) ar pilną riterio ekipiruotę - gausi lygiai vienodai žalos. Galbūt tavęs visai nevilioja mintis, kad reikės kapotis ar būti kapojamam. Gal tu nori būti burtininku? Tai va, sveikas at-vykęs į Vancian casting pasaulį, kuris buvo įkvėptas 1950-siais išleistos fantastinės novelės, nors iš tikro turi nelabai daug ryšio su ja. Štai kaip tai veikia: • Jeronimas Pavyzdauskis, 3 lygio bur-tininkas (kalbame konkrečiai apie wizard klasę, bet kritika jiems ben-drais bruožais tinka bet kuriai magija besiverčiančiai žaidimo klasei) turi keturis 1 lygio ir du 2 lygio spell slots. • Tai leidžia Jeronimui tarp poguliukų pasinaudoti burtais šešis kartus. • 3 lygio burtininkas su 16 Intelligence (+3 modier, kaip pamenate) gali būti įsiminęs šešis burtus vienu metu (nes yra 3 lygio ir turi +3 Intelligence modier). • Jeronimas gali keturis kartus paleisti magic missile (tris magiškas strėlytes) ir dar du kartus pirstelt kokį nors 2 lygio burtą, arba... Krūva priežasčių baigti žaisti „Dungeons & Dragons“ 5E | Martynas KlimasNasa nuotrauka

116 Protagonistas | žiema 2021 • Keturis kartus paleisti magic missile ir tada dar du kartus driogstelt tą patį magic missile, bet šį kartą kaip 2 lygio burtą, nes naudojant didesnio lygio spell slot mesti magic missile šis fokusas marokusas gauna papildomą strėlytę už kiekvieną papildomą lygį. • Tos spell slots tada skaitomos išleis-tomis. • Atlikęs trumpą poguliuką (valandos trukmės short rest), gerb. Pavyz-dauskas gali atgauti pusę savo lygio (apvalinant į viršų) slots. Vadinasi, jis galės atgauti arba vieną antro lygio slot, arba dvi pirmo. • Jei Jeronimas Pavyzdauskas atliks aštuonių valandų long rest, jis atgaus visas slots.Jei pažvelgsime į netobulą, bet vis tiek geresnį konkurentą „Warhammer Fan-tasy Roleplay” (WFRP), jame burtininkas Johanas Pavyzdhausenas turėtų išridenti mažiau nei jo Language (Magik) įgūdis (dėl to visad aišku, kad didesnis rodiklis = geriau). Joahanas turi 69 Language (Magik) ir išridena 41. Tada 6 (rodiklio dešimčių skaičiaus) atimtų 4 (kauliuko rezultato dešimčių skaičių), kad išsiaiškintų ar jam pavyko (taip, su 2 sėkmės laipsniais). Taip veikia visi to žaidimo testai, kuriuose rūpi išsiaiškinti ne vien tai, ar testas pavyko, bet ir kaip gerai tai pavyko padaryti. Tuo tarpu vienas iš kertinių DnD5E burtininko dien-otvarkės punktų nėra intuityvus ar lengvai perprantamas naujiems žaidėjams (čia dar net nekalbam apie išsipūtusius burtų sąrašus - jų eilė dar ateis). Bet kadangi DnD5E grupę rasti lengviau nei jos nerasti, tai taip naujokai ir bus įmesti į šitą kebeknę. Ai, ir tie patys naujokai galės, priklauso-mai nuo savo noro, pakloti €45 už jiems labai reikalingą „Player’s Handbook”. O jei juos dar trenks žaibas ir jie patys kada norės vesti žaidimą, tai „Dungeon Master’s Guide” ir „Monster Manual” irgi kainuoja tiek pat. Palyginimui, jau minėto WFRP naujausia versija kainuoja €49 ir vienoje knygoje pateikia viską, ko reikia - veikėjų klases, informaciją apie pasaulį ir krūvą tipinių oponentų bei monstrų prolių. Aišku, tiek vienam, tiek kitam žaidimui reikės kauliukų ir gal net miniatūrų, bet čia jau kitas klausimas. „Dungeons and Dragons 5E“ nėra gera sistemaMes jau užsiminėme, kad tik modiers yra svarbūs, o abilities niekam nerūpi. Tačiau kūrėjai yra nelinkę to atsisakyti, nes „Dun-geons and Dragons” per savo 47 egzistavi-mo metus prikaupė krūvas „šventų karvių”. Ability score ir modiers koegzistavimas yra tik viena jų. Kita karvutė - dvejetainės testų išeigos: sėkmė arba nesėkmė. Tu arba pataikei į priešą, arba ne. Tu atrakinai duris arba ne. Išridenti 1 ar 20 svarbu tik kovoje - taip, visos tos memes apie „natūralų 20“ yra laužtos iš ko tik nori, bet ne žaidimo taisyklių. Vadinasi, DnD žaismas gali užstrigti vien dėl to, kad veikėjai tiesiog negali atidaryti durų. Ar modulio kūrėjas apsvarstė alter-natyvius kelius? Ar GM turės dabar kažkaip vietoje suktis ir galvoti kitokį žaidimo scenarijų? Vietoje to, kad turėtume tokias modernias alternatyvas kaip dalinė sėkmė („taip, tu atidarei duris, bet sulūžo visrak-tis“) ar nesėkmė („ne, bet…“), tu lieki prie problemos kaip diedukas prie suskilusios geldos. „Dungeons and Dragons 5E“ myli burtininkus ir tik burtininkusMinėtas pavyzdys nėra vienintelis žaismo komponentas, kurio pečius spaudžia dve-jetainiai pančiai. Vienas keikiamiausių DnD elementų (nuo kurio kenčia ir kiti fantasy žaidimai) yra tai, kad magijos neragavę veikėjai - tarp jų ir ikoniškasis Fighter - kovoje sulaukę savo eilės turi iš esmės du pasirinkimus: trenkti arba netrenkti. Pa-siekę antrą lygį, jie gali trenkti arba netren-kti du kartus. Tuo tarpu pirmo lygio burti-ninkas gali pasirinkti iš trijų cantrips (mažų burtelių, kuriuos gali mėtyti tol, kol pečiai sudils ir rankos nukris) ir dviejų burtų (kuriuos tai dienai įsiminė iš šešių žinomų). Pasiekęs 2-ą lygį burtininkas išmoks dar du burtus ir galės paleisti tris. O kol didžiausią pasaulyje TTRPG ginantys princai ant balto žirgo iš arsenalo temps senuosius „taigi spell slots baigsis” ir „bur-tams reikia materialinių komponentų” (taisyklė, kurią visi, net DnD žodį masėms nešantis „Critical Role”, dažniausia pamiršta), tai nepamirškime, kad 1-o lygio burtininkas turi tris cantrips, kurių gretas galėjo užpildyti pasirinkdamas iš: • Acid Splash - šiek tiek žalos dviems petis į petį stojusiems priešininkams; • Chill Touch - daugiau žalos ir dvigu-bai didesniu atstumu nei Acid Splash su priešams gyvenimą apsunkinančiu efektu; • Fire Bolt - beveik dvigubai daugiau žalos bei beveik dvigubai didesniu atstumu nei Acid Splash ir dar gali pa-degt dalykus; • Poison Spray - trumpo atstumo, bet Krūva priežasčių baigti žaisti „Dungeons & Dragons“ 5E | Martynas Klimas

Protagonistas | žiema 2021 117 daro žalos kaip geriausi Fighter gink-lai; • Ray of Frost - siekia tiek pat, kiek Acid Splash, bet daugiau žalos ir sulėtina taikinio judėjimą; • Shocking Grasp - kitaip nei Chill Touch, šis burtas reikalauja paliesti priešininką, daro žalos kaip Ray of Frost, leidžia ridenti du kauliukus ir rinktis geresnį, jei priešininkas dėvi metalinius šarvus, ir atima iš jo galimybę reaguoti ne savo ėjimo metu. Čia, beje, paminėjau tik atakų cantrips - yra ir skirtų buičiai. Fighter, tuo tarpu, gali trenkti arba netrenk ti. Pasiekęs 3 lygį burtininkas galės naudoti 2 lygio burtus, tarp kurių vis dar yra Knock, kuris automatiškai atrakina spynas ir taip priverčia Rogue žaidėjus jaustis neypa-tingai reikalingais. Ką gali padaryti 3 lygio Fighter? Na, 2 lygyje jis gavo Action Surge, kuris kartą per dieną leidžia savo ėjimo metu atlikti dar vieną veiksmą. „Bet pala,” jūs sakote. „3-e lygyje jis gali tapti Battle-master!” Kas tiesa, tas ne melas. Kiekviena klasė anksčiau ar vėliau gauna specializaci-ją. Viena iš trijų Fighter specializacijų yra Battlemaster, kurie gali panaudoti kovos triukus, vadinamus Maneuvers. Tam jis kiekvieno savo ėjimo metu gauna po Supe-riority kauliuką. Manevrai leidžia apsunkin-ti priešo gyvenimą jį pargriaunant ar pas-tumiant, pozicionuoti draugus ir panašiai. Septintame lygyje Fighter išmoks dar du ir t.t. Tačiau svarbu paminėti, kad manevrų „Player’s Handbook” yra šiek tiek mažiau nei puslapis. Burtų yra 70 puslapių.Taip, šios problemos kartais egzistuoja ir kituose žaidimuose, kaip kad ir „Shadow of the Demon Lord” ar „Warhammer Fan-tasy Roleplay”. Bet žinai koks skirtumas yra tarp jų ir DnD? Magija neveikia au-tomatiškai. DnD karys turi trenkti priešui ir tik pataikęs gali padaryti žalos; magija, tuo tarpu, beveik visad veikia automatiškai arba, jei taikiniui leidžiama bandyti atspirti ir jam pavyksta, daro tik pusę žalos. Mano minėtuose žaidimuose viskas yra daug tolygiau: tiek kariai, tiek magai pirmiau turi sėkmingai atlikti testą ir tik tada gali džiaug tis savo darbo vaisiais. Ir žinote ką? Ši problema buvo iš es-mės išspręsta „Dungeons and Dragons” 4-ajame leidime. Ten visos klasės turėjo įvairiausių galių (burtų, kovinių manevrų ir panašiai), bet seni krienai užputojo taip, kad nauja kompanija „Paizo” pastatė savo verslą vien ant „Pathnder” - žaidimo, skirto nukopijuoti DnD 3.5E nepatenkant teisinėn atsakomybėn. WotC negalėjo palikt tų pinigų ant stalo, todėl atsirado DnD 5E ir žmonės, norintys žaisti mojuojančius kalavijais kovotojus, turėjo grįžti tik prie mojavimo kalavijais ir nieko daugiau. Pagal ankstyvus DnD5E testavimo fazės paketus, originaliai visi Fighters būtų turėję Supremacy kauliukus ir manevrus, bet 3.5E marazmatikų įtaka buvo per didelė. Tad jei žaidžiantys už kovotojus nori padaryti užsiimti dinamiškomis kovomis su švy-tavimu nuo šviestuvų, koju pakišinėjimu, čiuožimu ant skydo ar dulkių mėtymu į akis, jam reikia atsiklausti savo GM - o toks „mama, ar galėčiau...” dizainas niekad nėra sveikintinas. „Dungeons and Dragons 5E“ nėra žaidimo už kovos laukoBet kiek galima apie kovas, reikia pakalbė-ti ir apie kitas žaidimo siste... ai, pala, jų nėra. Nepaisant to, kiek norėtum teigti, kad „Dungeons and Dragons“ yra žaidimas, galintis daryti bet ką, jame labai mažai dėmesio kreipiama į viską, kas vyksta už kovos lauko ribų. Ar yra išsami sistema, kuria apsprendžia-mi socialiniai koniktai? Ne, čia tau ne „Myriad Song“, kuriame yra taisyklės, kad ir dešimtmečius trunkančioms machi-5e drakonaiKrūva priežasčių baigti žaisti „Dungeons & Dragons“ 5E | Martynas Klimas

118 Protagonistas | žiema 2021 „Curse of strahd“ 5e modulisKrūva priežasčių baigti žaisti „Dungeons & Dragons“ 5E | Martynas Klimas

Protagonistas | žiema 2021 119 nacijoms. Ridenk kažką iš Charisma skills ir jau tada žiūrėsim (jei burtininkas netyčia neįsidėjo burto, kuris apžavi žmogų). Ar yra sistema, pagal kurią sekama laiko tėkmė: kaip eina diena, pavargsta veikėjai ir panašiai? Ne, mes ne „Fate” ar „Blades in the Dark“, ar „Patrol“ žaidžiam. Vienin-telis skirtumas yra kuomet tu atliksi Short Rest (valandos trukmės) ar Long Rest (6-8 valandų trukmės). Be to, jei pradėjai Long Rest ir tave po pusantros valandos poilsio užpuolė goblinai, nesiskaitys, kad atlikai Short Rest, nes juk tu ruošeis Long Rest - tą patys kūrėjai patvirtino „Twitter”. Ar mano veikėjui ne dzin, kad jis miega griovyje, o ne lovoje? Ne, su tuo nėra susiję jokie mechaniniai svertai. Taip pat nėra nieko mechaniškai lemiamo tame, kokį maistą valgai. Todėl, kai žaidžiant „Storm King’s Thunder“, mano 3 lygio pusorkis Cleric išmoko burtą, sukuriantį maistą ir vandenį, niekam nebereikėjo pirkti atsargų. Mano išburiamas maistas galbūt yra prės-kokas, bet mechaniškai niekuo nesiskiria nuo žąsų kepenėlių paštetu kimštų ir vakuumuotų rabarbarų. „Dungeons and Dragons 5E“ nėra tikrų pasirinkimųKaip jau turbūt aišku, DnD buvo visiškai nepasirūpinta, kad būtų koks nors balansas tarp klasių ar net žaidimo segmentų (tiek jau tų „The Three Pillars of Adventure“), jo nėra ir pačiose pačios klasės viduje esančių pasirinkimų. Pavyzdžiui, mūsų vargšas Fighter iš esmės neturi jokių priežasčių žaidimo pradžioje negriebti ne pačio matematiškai geriausio ginklo. Jei reikia rinktis tarp 2D6 žalos darančio Greatsword ir 1D12 žalos darančio Greataxe, tai žvilg-telėjus į matematiką, galima pamatyti, kad Greatsword visada padarys bent du žalos ir dvigubai dažniau išmes septynis žalos. Matematiką sutraukus kartu paaiškėja, kad kalavijas daro puse taško daugiau žalos nei kirvis. Tačiau jis gali rinktis tarp Glaive ir Halbert kurie yra… identiški. Ir čia ne vieninteliai visiškai vienodi ginklai gin-klų sąraše! Tame pačiame sąraše War Pick (1D8 žalos) varžosi su Warhammer (1D8 žalos, bet laikant su abiem rankom išauga iki 1D10). Kaina mums nerūpi, nes čia - nemokamas pradinis inventorius. Panašiai yra ir su šarvais - Fighter su pradiniu Chain Mail (sviestas sviestuotas, bet toks jau įsi-galėjęs pavadinimas) neturi jokio poreikio imti kokius kitus šarvus. Tiesa, galbūt jis kada nors turės pakankamai pinigų, kad nusipirktų Plate, brangiausius ne magiškus šarvus žaidime, kurie kažkodėl yra 20 kartų brangesni nei Chain Mail, o už tai jis gaus du papildomus AC taškus. Klasių specialybės irgi neturi jokio vidinio balanso. Mes jau aptarėme Fighter Battle-master. Bet jis turi dar du kitus pasirinki-mus. Champion jam leis… gauti kritinius pataikymus išridenus ne tik 20, bet ir 19. Kitas Fighter pasirinkimas yra Eldritch Knight, kas leidžia jam būti prastu magu, bet su kardu. Šalia abejonių, kodėl nepa-sirinko teoriškai identiškos, bet praktiškai geresnės klasės, kaip Cleric ar Paladin, Eldritch Knight taip pat kenčia nuo MAD - Multiple Ability Dependance. Jei burtininkas sukišo geriausius ability scores į Intelligence, kuriuo ir duoną pjausto, ir katiną sušukuo-ja, Eldritch Knight, tuo tarpu, reikia Strength kardui nulaikyti, Constitution, kad turėtų pakankamai sveikatos priešo smūgiui at-laikyti ir dar Intelligence savo magiškiems efektams. Tačiau gali būti ir blogiau. Gali būti, kad tu žaidi Monk, kuris kiekviename leidime visuomet buvo prasčiausiu pasi-rinkimu...Klasės yra nesubalansuotos ir lygių kilimo etape. Pradžiai matome tai, kad kai kurios klasės savo specializaciją gauna 2, kitos - 3 lygyje. Tad net negali sakyti, kad pradėk žaidimą 3 lygyje ir viskas bus tvarkoje. Ne, šalia to egzistuoja negyvų lygių prob-lema - lygiai, kai veikėjai negauna nieko įdomaus. Tai neretai yra magų problema, nes manoma, kad jiems užteks to, kad gaus papildomą spell slot ir, aišku, išmoks naujų burtų. Bet kai burtus gali rinktis pats IR iš karto imti geriausius burtus (senesniuose leidimuose juos gaudavai atsitiktinai), tad galiausiai gali mokytis tik šlamšto.O Fighters gali daug dažniau pakelti savo ability… kas nieko neduoda, jei nepakyla modier, o jei pakyla modier, tai tie-siog gali trenkti šiek tiek geriau. Aišku, tu gali rinktis vietoje Ability prigriebti Feat (kurie buvo nesibaigiančiu kančių šaltiniu praeituose leidimuose), tačiau iškyla dvi problemos: savo pirminio Ability kėlimas iš esmės yra svarbiau (tad atkrenta visi Feats, kurie prie to neprisideda), o ir Feats yra labai nevienodos naudos. Heavy Weapons Master pakelia Strength vienu ir sumažina gaunamą nemagišką žalą trimis taškais. O jei rinktumeis Skilled, galėtum šiek tiek pa-gerinti tris Skills. Pameni, kaip sakiau, kad sistemų už kovos ribų iš esmės nėra? Ai, ir dar apie balansą: viena iš šventesnių karvaičių yra tai, kad veikėjai techniškai gali pasiekti 20 lygį. Dėl to klasės turi prizą siurprizą 20 lygyje - burtininkas, pavyz-džiui, gali pasirinkti du 3 lygio burtus, kuriuos galės naudoti iš esmės kaip cantrips (aš net nesileisiu į kalbas apie 20 lygio prizų balansą). 2019 išplatintais „D&D Beyond“ duomenimis, 90% kampanijų ir veikėjų nepasiekia 10 lygio. Vadinasi, absoliučiai daugumai žaidėjų tie žaidimo pabaigos saldainiai yra visiškai nepasiekiami ir nes-varbūs. O ir tiems, kas pasiekia jau turbūt nelabai svarbu, nes 20 lygis, senelyzai, kur judėt toliau? „Wizards of the Coast“ nėra gera kompanijaTaip, there’s no ethical consumption under capitalism, pusė hobio kompanijų pilnos seksistų ir rasistų. Bet „Wizards of the Coast“ yra didžiausia TTRPG kontora pa-saulyje ir nė kiek nemažesnė lipimo ant grėblio fanė. Pažiūrėkime, kad ir į rasizmą. Per 47 savo egzistencijos metus DnD sulaukė kritikos iš esmės visoms žaidime esančioms rasėms ir dar pačiam termino „rasė“ (vietoje „rūšis“ kaip daro tokie žaidimai kaip WHRP) nau-dojimui. Bet nebūtina straipsnio ilgint pri-simenant kiekvieną problemą - pavyzdžiui, tai, kaip Garry Gygax, žaidimo kūrėjas, 2005-iais aiškindamas kodėl gėrio viršūnė-je esantys paladinai gali žudyti kalinius, citavo JAV čiabuvių genodicą vykdžiusį karininką, prilyginusį vaikus utėlių ki-aušiniams - nes yra ir naujesnių pavyzdžių. Pavyzdžiui, papildymas „Orien tal Ad-ventures“, leidžiantis žaidėjams perkelti nuotykius į fantasy Azijos versiją. Pirmąjį leidimą autoriavo pats Gygax. Žymus apie azijiečių problemas vakarų kultūroje kalbantis podkestas „Asians Represents“ neseniai darė jo skaitymą ir vien įžanga truko dvi valandas. „Bet tai gi čia senas produktas,“ - sakysite. Jo, tai senas pro-duktas, bet jei norite nusipirkti jį „Drive-thruRPG“ platformoje, WotC paprašys iš jūsų 15 dolerių. Bet viskas tvarkoje! Jie pridėjo įspėjimą, kad knygoje išreikštos mintys neatspindi dabartinių kompanijos vertybių - bet ne tiek, kad patrauktų pro-duktą iš pardavimo. Be to, 5E „Dungeon Krūva priežasčių baigti žaisti „Dungeons & Dragons“ 5E | Martynas Klimas

120 Protagonistas | žiema 2021 Master’s Manual“ vis dar tūno pasiūlymas, kad galima pridėti garbę kaip papildomą ability score, ir kad tai yra labai tinkamas dalykas nuotykiams Kuan-Ti ir kituose Azijos įkvėptuose nuotykiuose (*koja mina spyglius, grėblio kotas greitai lekia link veido*).Iki 2020-ųjų, WotC neturėjo problemų su Vistani pavaizdavimu. O kas jie? Na, tai tiesiog pervadinti fantasy romų tautybės žmonės, kuriuos tikrai sutiksi žaisdamas „Curse of Strahd“ kampaniją. Taip, ameri-kiečiai turi problemų su požiūriu į romų problemas - net ir nepalyginamai progre-syvesnis „Blue Rose“ antrasis leidimas abie m kojom šoko ant to ūkio darbų padargo. Bet nieko baisaus. Pernai kūrėjai pažadėjo, kad pagaliau pasamdys sensitivity readers, kurie padės išvengti šių problemų. O jei driogsteltume apie seksizmą, tai nušautume du zuikius vienu šūviu. Zak Smith yra stalo žaidimų industrijos… veikėjas. Jo vienintelės kontribucijos yra tokie nežaistini dalykai kaip „Maze of the Blue Medusa“ modulis (labiau mišrainė nei modulis), „Red And Pleasant Land“ (prastas „Alisos stebuklų šalyje“ įkvėp-tas modulis prastam žaidimui „Legend of the Flame Princess“) ir dar pora dalykų, kuriuose „stilius“ ir edžlordizmas svarbiau nei bet kas, kas būtų naudinga žaidėjams. Zak S. taip pat yra serijinis seksualinis grobuonis, nuo kurio nukentėjo daugybė moterų. Jis naudojasi savo prestižu tikslinio persekiojimo tikslais, kad nutildytų aukas, o su teismais yra pasiryžęs nutildyti ir kri-tikus, kurie paprastai yra nepriklausomi kūrėjai ar kiti žmonės, kurie neturi tam nei laiko, nei pinigų. Bendruomenė tą jau žinojo gerokai anks-čiau, nei kai penktąjame „Dungeons and Dragons” leidime Zak S. buvo pažymėtas kaip konsultantas. 2019 metais vienas iš žaidimo kūrėjų Mike Mearls nusprendė at-sižvelgti į šią kontraversiją ir patvytino, kad Zak S. buvo tik vienas iš ankstyvų žaidimo testuotojų 2014 metais... nepaisant to, kad knygoje jis minimas prie konsultavusių as-menų, o ne atskirai surašytų testuotojų. Ai, o dar seniau, kai šis skandalėlis dar po stalu lakstė, Mike Mearls apsiemė būti žmogum, kuris ištirs šią problemą. Jis ir paskatino Zak S. aukas jam atsiųsti savo pasakojimus. Tada Mike tuos pasakojimus persiuntė Zak S. Šis, šalia įprastų savo veiklų (aukų tildymo), pasakė „ne, aš to nedariau,“ Mike juo patikėjo ir taip viskas baigės. Vienu metu Mike buvo pašalintas iš darbo prie DnD, bet kompanija pasto-viai testavo publikos reakciją į galimą jo sugrįžimą. Kadangi cancel culture yra tik fantomas, kurio gąsdinasi nieko geriau nesugalvojantys reakcionieriai, galiausiai Mike vėl grįžo dirbti prie DnD. Niekas taip ir nepaaiškino, kodėl jo talentas yra toks būtinas kompanijai. O jei jau minėjome žaidimo testavimą, tai yra istorijų ir iš DnD 5E testavimo dienų, kai jis dar labai gražiai ir korporatyviai va-dinosi „DnD Next“. Buvo išdalinta keletas paketų su skirtingomis žaidimo versijomis. „Something Awful“ forumo vartotojai, tarp kurių yra ir nemažai stalo vaidmenų žaidimų žaidėjų (neveltui svetainė pagimdė „FATAL and Friends“ apžvalgų fenomeną), pradėjo aptarinėti savo patirtis. Vienas iš dalykų, kuriuos jie atrado, tai viena kova su 20 žiurkių. Jos nebuvo skaitomos kaip spiečius (kaip dažnai būna žaidimuose), o kaip 20 individualių priešų. Taip pat kiek-viena žiurkė gauna kovos advantage - vadi-nasi, kertama ridena du dvidešimtainius kauliukus ir renkasi geriausią - jei yra arti kitos žiurkės. Vadinasi, žaidėjas vien žiurkėms turės ridenti 40 kauliukų. WotC šis atradimas taip nepatiko, kad jie iš karto ėmėsi veiksmų taisyti situacijai: žaidėjams buvo uždrausta aptarinėti testavimo rezul-tatus forumuose. „Dungeons and Dragons“ smaugia visą sferąArtėjant prie pabaigos paminėsiu dar vieną fenomeną, dėl kurio atsakingas galbūt ne tiek pats žaidimas, bet žmogiška prigim-tis: savo dydžiu „Dungeons & Dragons“ smaugia visos stalo vaidmenų žaidimų industrijos kūrybingumą. Tai jau yra senas sferos anekdotas, kad labai sunku įkalbėti žmones išbandyti kažką naujo. Didžiausia problema yra tame, kad didžiosios dalies žmonių pirmasis žaidimas bus „Dungeons & Dragons“, dėl ko jie nenorės bandyti kitų sistemų. Jie jau moka vieną taisyklių rinkinį (kurį turbūt nebuvo labai lengva ir smagu išmokti, kaip jau aptarėm), jis jiems teikia džiaugsmą (ne dėl to, kad žaidi DnD, o dėl to, kad žaidi su draugais), tai kam moky-tis kažką naujo? Tą patvirtino net mano gyvenimo meilė, kuri prisipažino tingėjusi su mumis išbandyti kosminio cyberpunk „Innity” TTRPG taisykles, nes jau mokėjo DnD, tai kam mokytis kažką naujo? Žaidimų kūrėjai puikiai tai žino. Visi nori DnD, nors nei jie, nei pats DnD nesupranta, kas tai tiksliai yra. Pelėsiais ir kerpėmis apaugę industrijos veteranai pradeda dėti savo pinigus į OSR - Old School Revival - kuris žada prikelti DnD iš tų laikų, kai 3 lei-dimas tebuvo tik labai žiopla svajonė kūrėjų pirmas požemio lygis?Krūva priežasčių baigti žaisti „Dungeons & Dragons“ 5E | Martynas Klimas

Protagonistas | žiema 2021 121 galvoje (yra priežastis, kodėl „Pathnder“ užgimė iš 3.5E, ne 3E.). Bet naujesni kūrėjai - pasiskolinant anglų kalbos metaforą - yra labiau linkę paimt kvadratinę savo idėją ir spausti ją į apskritą DnD nišą. Ar „Dungeons & Dragons“ yra tas taisyklių rinkinys, kuriame būtų galima žaisti Odisėjos lygio herojus, kurie kausis su pačiais dievais? Ne visai, bet visi žaidžia DnD, dėl to mūsų kampanijos modulis bus išleistas DnD ir dėl to tu net graikų mitų įkvėptame pasaulyje galėsi žaisti kaip elfas ar nykštukas. Ar „Dungeons and Drag-ons“ yra mechaniškai tinkamas žaidimas perteikti komiksų veiksmui? Irgi ne, bet tai nesustabdė „Hellboy“ adaptacijos. O ką jau kalbėti apie krūvas bandymų DnD pritempti iki cyberpunk, šių dienų veiksmo ar kos-minių nuotykių. Ne veltui net 2019 „Ennie“ apdovanojimui nominuotas ir pagal DnD visatos „Dark Sun“ gyventojus pavadintas blogas „Can-nibal Haling“ rašo, kad nors DnD5E yra geriausias DnD taisyklių rinkinys ir puikus žaidimas, mums, kaip bendruomenei, reik-tų pabandyti ką kitą. O ir didesni portalai su reikalais nepadeda - aš mačiau redaktorius skelbiant, kad mielai priims straipsnius speciškai DnD5E tema. Egzistuoja gyvenimas po „Dungeons and Dragons“Aš manau, kad mano pareiga liaudžiai nebūtų atlikta, jei palikčiau jus tuščiomis rankomis, taip ir nepasiūlęs, ką išbandyti vietoje „Dungeons and Dragons“:Krūva priežasčių baigti žaisti „Dungeons & Dragons“ 5E | Martynas Klimas„Gubat Banwa“ - „Final Fantasy Tactics“ et al paremtos kovos, artimieji ir mylimieji, žudantys vienas kitą, nes to reikalauja jų sultono garbė, ir pasaulis, įkvėptas ikiko-linijinių Filipinų. „Lancer“ - indie žvaigždutė, kurios dėmesys sufokusuotas į vieną dalyką: milžiniškų robotų kovas. Visi sutaria, kad jam tai nuostabiai pavyko.

122 Protagonistas | žiema 2021 Krūva priežasčių baigti žaisti „Dungeons & Dragons“ 5E | Martynas Klimas„Jared Sinclair's 6E“ - mažytis „Powered by the Apocalypse“ žaidimas, kurio taisyklės sutelpa į veikėjų lapus.„Warhammer Fantasy Roleplay 4E“ - jei nori nutolti nuo DnD, bet ne per daug. Visai normalus taisyklių rinkinys ir mūsų širdis seniausiai pavergęs „Warhammer Fantasy“ pasaulis. „Blades in the Dark“ - mechaniškai inova-tyvus, neypatingai lengvas perprasti, bet labai aukštai vertinamas žaidimas apie „Thief“ ir „Dishonored“ tipo nuotykius. „Heart: the city beneath“ - „Spire“ tęsinys apie keliones į miesto širdį, kurioje ištir-psta realybė. Nemažai fanų laiko dar ge-resniu žaidimu nei „Spire“ ir reikalauja, kad naujosios mechanikos būtų pritaiky-tos ir senajam žaidimui.

Protagonistas | žiema 2021 123 Krūva priežasčių baigti žaisti „Dungeons & Dragons“ 5E | Martynas Klimas„Hard Wired Island“ - cyberpunk, kuris prisi-mena, kodėl pavadinime yra punk dalis. „Kriegsmesse“ - tamsūs WFRP tipo nuotykiai iš Slovėnijos.„Fellowship“ - fantasy, kelionės ir nuotykiai. Tai, ko norėjai iš DnD tik su taisyklėmis, kurios buvo parašytos su tuo tikslu. „Flying Circus“ - indie žaidimas, kuriame apokalipsė atsitiko maždaug Pirmojo pa-saulinio karo metu. Jūs esate samdiniai pilotai, skraidantys detaliai modeliuotais lėktuvais ir kenčiantys nuo smurtiško gyvenimo keliamų stresų. Kas nugalės: jauna queer meilė ar tai, kad tavo lėktuvo sukamasis variklis leidžia lengviau atlikti posvyrį kairėn?

124 Protagonistas | žiema 2021 Krūva priežasčių baigti žaisti „Dungeons & Dragons“ 5E | Martynas Klimas„Spire“ - jūs esate tamsieji elfai, gyvenantys nežinia kieno pastatytoje „Spire“, varo-moje technologijos iš už realybės ribų. Jus spaudžia aukštieji elfai. Kilk į kovą kaip vorė-pribuvėja, revoliucionierius, galintis atgimti vien iš savo vardo, ar riteris-gang-steris, kuris ras tikrąją kilnumo esmę. „REIGN“ - legendinis kūrėjas Greg Stolze sako, kad tikroji galia yra ne tapti pusdie-viu, o vesti imperiją į priekį. „REIGN” yra žaidimas kaip tik tam. „Age of Sigmar: Soulbound“ - aš esu didelis AoS heiteris dėl to, kad jo kaip stalo miniatiūrų karo žaidimo taisyklės nedaro nieko, ko aš norėčiau, o ir pats pasaulis egzistuoja tik dėl to, kad užmušė „Warhammer Fantasy“. Bet aš žaisčiau „Soulbound“ dėl jo mod-ernesnio požiūrio į taisykles ir dėl to, kad galėčiau būti Molotovo kokteiliais ginkluo-tu besiteleportuojančiu driežažmogiu.

Protagonistas | žiema 2021 125 Tai nėra jūsų dorybinio pamato pasmerkimasKažkada ir aš galvojau, kad DnD yra geriau-sias dalykas nuo „Sostinės“ batono laikų, o DnD4E jį suteršė „World of Warcraft“ elementais. Aš taip pat mėgau „Monopoly“, maniau, kad nėra reikalo žaisti istorinius stalo miniatiūrų karo žaidimus, kai yra „Warhammer 40,000“. Nei vienas iš mūsų negimstame su skoniu. Ne, mes augame vis sutikdami naują informaciją, ją pa-gromuliuodami, priimdami išvadas ir pagal tai koreguodami (arba ne) savo elgesį. Iš tiesų sakau jums: atverkit savo sąmonės duris žaidimams už „Dungeons & Dragons“ 5-osios edicijos ribų ir atrasite nuotykius, apie kuriuos net negalėjote pasvajoti. Ypač, jei teks pabandyti „Unknown Armies”...„Strike!“ - generic taisyklių rinkinys, smarkiai įkvėptas DnD4E. „GURPS“ - generic taisyklių rinkinys su pa-pildymu kiekvienam žanrui, bet tikras meistras neleis žaidėjams pradėti nardyti po visą papildymų biblioteką, nes iš tokios kūrybinės laisvės kyla visi negatyvus ste-reotipai apie „GURPS“.Krūva priežasčių baigti žaisti „Dungeons & Dragons“ 5E | Martynas Klimas„Infinity RPG“ - Jei „Rikyje“ ar „World of Games“ matei žaidžiant stalo žaidimą, tai čia yra jo RPG versiją. Kitaip tariant, is-paniškų weebs kosminis cyberpunk.

126 Protagonistas | žiema 2021 Protagonistas rekomenduoja:mokslinės fantastikos muzikaRush — 2112 (1976)Kanados roko grupė „Rush“, išleidusi trečiąjį albumą „Caress of Steel“ patyrė didžiulę nesėkmę – albumas buvo sutiktas nepalankiai, buvo prastai parduodamas, o ir į grupės koncertus ateidavo vis mažiau klausytojų. Dar vieną šansą grupei suteikusi leidybinė norė-jom komercinės kūrybos, kurią būtų lengva parduoti, bet grupė tęsė eksperimentus ir išlei-do albumą „2112“. Pirmoji albumo pusė šiandien dažnai yra laikoma koncepcinio albumo pavyzdžiu. Joje yra pasakojama septynių dalių sci- istorija apie distopinį pasaulį, valdomą kunigų iš Syrinx šventyklos, kurių galingi kompiuteriai yra užpildę „šventas menes“. Šių kunigų simbolis yra albumo viršelį papuošusi raudona žvaigždė, kuri, po „2112“ sėkmės tapo ir vėlesnės grupės kūrybos simboliu.Protagonistas rekomenduoja: mokslinės fantastikos muzikaKuomet paskutinį kartą klausėme muzikos, nusikėlėme į fantasy pasaulius, kuriuose žvangėjo suremiami kalavijai, buvo pasakojamos istorijos apie dievus, o virš galvos skraidė dūmus ir liepsnas leidžiantys drakonai. Todėl šį kartą nusprendėme pasidalinti „kita puse“ – mokslinės fantastikos muzika.Metams besibaigiant vakarai vis ilgesni, tad vis ilgiau gatvėse švies įvairūs šviesos šaltiniai ir vis ilgiau galėsime danguje matyti žibančias žvaigždes. Kas pasakys kad tai nėra kiekvieno mokslinės fantastikos kūrinio bruožai? O į tai įsijausti tikrai padės šie penki albumai, kurių kūrėjai išreiškė savo meilę mokslinei fantastikai.

Protagonistas | žiema 2021 127 Protagonistas rekomenduoja: mokslinės fantastikos muzikaDaft Punk - Discovery (2001)Apie antrąjį prancūzų elektroninės muzikos dueto „Daft Punk“ albumą yra kalbama, jog kiekvienas šiame albume esantis kūrinys yra pakankamai stiprus, kad galėtų būti singlu. Bet sudėjus visus kūrinius kartu tai yra valanda blizgios ir kosmiškos disco kelionės. Tho-mas Bangalter ir Guy-Manuel de Homem-Christ šiame albume tampa kosminio naktinio klubo didžėjais, kurių (iš dalies keistas) pasikartojančių ritmų ir kosmoso garsų derinys prikausto taip pat, kaip prikaustytų žvilgsnį dabar danguje virš galvos pakibęs kosminis laivas. Ir jau nuo pirmųjų „Aerodynamic“ akordų mes iššaunami į galaktiką, pilną robotų balsų ir tarpdimensinių synth‘ų.Kool Keith – Black Elvis/Lost in Space (1999)Įvairius alter ego išbandęs amerikiečių reperis Kool Keith nuo pirmojo solinio albumo stengėsi kiekvienam jų suteikti kokią nors temą. Ketvirtajame albume jis pasirinko naują alter ego ir naują temą bei pagal tai pavadinęs albumą „Black Elvis/Lost in Space“ leidosi į naują muzikinę kelionę. Šiame Kool Keith naudoja sudėtingas rimavimo schemas tam, kad nupasakotų savo kelionę kosmose ir leistų mums įsivaizduoti ne tik tai, bet ir kaip galima pasiklysti atviroje erdvėje. Tačiau kartu, savo sukurto „Black Elvis“ personažo vardu jis kalba ir apie to meto, kuomet buvo išleistas albumas temas. Dėl šios priežasties šis albumas sukelia tokius pačius jausmus, kaip ir XX amžiaus pabaigos mokslinės fantastikos lmai.Logic – The Incredible True Story (2015)2023-ieji metai. Japonija ir Jungtinės Valstijos susijungia į vieną supervalstybę tam, kad galėtų lengviau kovoti su badu, išeikvotais resursais ir sustabdytų vis augantį gyvūnų ny-kimą dėl padidėjusios taršos. Taip prasideda antrasis amerikiečių reperio Logic albumas „The Incredible True Story“. Šis atlikėjas, leidžiantis dainų rinkinius ir albumus nuo 2010 metų, ne kartą savo kūryboje jau buvo parodęs meilę populiariajai kultūrai, įskaitant lmus, komiksus ir kompiuterinius žaidimus. Metais anksčiau išleidęs pirmąjį savo albumą „Un-der Pressure“ antrąjį nusprendė sukurti kaip muzikinę mokslinės fantastikos audio knygą, kuri trijų veikėjų, Quentin Thomas, William Kai ir Thalia, istoriją ne tokioje jau ir tolimoje ateityje. Ateityje, kuri ne taip ir skiriasi nuo mūsų ar Logic mėgstamų ateityje vykstančių kūrinių ir kurioje žmonės gyvena tikrai ne geriausiame istoriniame etape, kuomet visko trūksta, o dar ir karas jau čia pat.Kraftwerk – The Man-Machine (1978)Jei Jums nėra svetima Isaac Asimov „Robot“ knygų serija, „The Man-Machine“ albumą galima laikyti būtinu perklausymo. Tiesą sakant, ne vienas vokiečių elektroninės muzikos grupės „Kraftwerk“ albumas būtų tinkamas paminėti šiuose „Protagonisto“ puslapiuose, bet šis sudaro puikų tandemą čia taip pat esančiu „Discovery“. Juk dar gerokai prieš „Daft Punk“ sėkmę ir padovanojimus „Krawftwerk“ kolektyvas tyrinėjo žmogaus ir roboto tar-pusavio ryšį. „The Man-Machine“ girdimi eksperimentai su šokių ir synth-pop muzika buvo tikrai neįprasti tiems laikams, kuriais šis albumas debiutavo. O kūrinys „Neon Lights“ neabejotinai gali praplėsti jaučiamą realybę jo beklausant.

128 Protagonistas | žiema 2021 INTERVIu:Greta Musteikienė – medikė, rašytoja, kartais skaitanti paskaitas. Jos apsakymų galima rasti beveik visuose neseniai išleistuose fantastikos rinkiniuose: siaubo pasakų „Pašiurpose“, Lituanicono apsakymų „Dangus griūva“ rinkinyje, „Protagoniste“. Su „Naujo vardo“ leidykla išleido dvi maginės fantastikos knygas „Alsuojanti tamsa“ ir „Šešėlių saulė“, o „Metų“ žurnale puikuojasi dvi Gretos novelės. Greta Musteikienė taip pat ir projekto „Kaip išleisti knygą“ komandos narė bei „Facebook“ grupės „Rašytojų mėgėjų klubas“ administratorė. Interviu: Greta Musteikienė: – „Dar nenusprendžiau ar fantastika yra būtent man“. | Eliza MunėEliza MunėRašytinio žodžio entuziastė„Dar nenusprendžiau arfantastika yra būtent man“. Greta Musteikienė

Protagonistas | žiema 2021 129 Atrodo, kad rašymas yra tavo stichija, bet pagrindinis darbas yra medicina. Kaip tai nutiko ir kas buvo anksčiau – medicina ar rašymas?Šiaip tai visai susiderina mano gyvenime ta medicina ir rašymas. Mediko darbe irgi reikia daug rašyti: į ligos istorijas, ambulato-rines korteles, dar kartais straipsnius, pristatymus, disertaciją ir panašiai. Aišku, tai ne tas pats, kaip apsakymai ar romanas, bet man beveik viską rašyt patinka. O kas buvo anksčiau net sunku pasakyti. Visi vaikai tikriausiai mėgsta žaisti gydytojus ir visi vaikai tikriausiai ką nors parašo. Tai aš irgi ne išimtis. Vaikystėje su broliu rašėme knygas ant piešimo popieriaus ir jas įrišdavom su siūlu ir adata. Galima saky-ti, mano rašymo karjera prasidėjo nuo poezijos „knygos“ pirmoje klasėje. Bet tuo poezijos bandymai ir baigėsi. Paskui buvo visokie paaugliški meilės apsakymai, vieną net išspausdino žurnalas „Top Girl“, paskui atradau rasyk.lt. Nežinau nuo kada jau galė-čiau vadintis rašytoja ir ar iš vis galiu ja vadintis. Taip tikrai savęs niekam nepristatinėju. Ir kažin ar kada taip prisistatinėsiu. O kaip patekai į fantastikos pasaulį? Kada nusprendei, kad rašyti fantastiką yra užsiėmimas būtent tau? Jei atvirai, tai dar nenusprendžiau ar fantastika yra būtent man. Dabar, iš tiesų, toks etapas, kai bandau rašyti, kas bent jau kažkiek „neša“ link fantastikos, bet nesu tikra, ar po poros metų nepersigalvosiu ir nesugalvosiu rašyti vaikams arba, tarkim, meilės romanų. Nelabai tikėtina, bet ką gali žinoti kaip ten gali būti.O šiaip tai, dėl fantastikos tikriausiai labiausiai reikia kaltint „rašykus“. Rašyk.lt atradau antrame ar pirmame kurse, kai kur-siokas poetas parodė. Nuo tada ten karts nuo karto publikuodavau savo apsakymus prozos skiltyje. Tas puslapis man tikrai labai patiko dėl ten esančios kritikos. Didžioji dalis komentatorių, su kuriais susidūriau, nors ir nevyniodavo žodžių į vatą, buvo tikrai naudingi tobulėjimui. Buvo ten bent pora tokių legendinių (vie-nas iš jų Aurimas Gailiūnas), kur, kai gaudavai el. pašte žinutę, kad jie pakomentavo, vos ne drebančiais pirštais atsidarinėdavai puslapį žiūrėti, ką dabar baisaus jie tavo tekste išvydo. Taip, nela-bai malonu, kai tau pirštu baksnoja kas blogai, bet kai pataisai tas dalis, tai ir pats pamatai, kad viskas geriau pasidarė. Pamažu pastebėjau, kad tie geriausi kritikai, daugiausia skaito fantastiką. Tai pamažu persikrausčiau iš prozos skyrelio į fantastikos sky-relį. Ir taip viskas prasidėjo nuo kritikų bei skaitytojų paieškų. Gal tada ir pati daug daugiau fantastikos skaityti pradėjau. Bet ir iki šiol vis dar jaučiuosi perskaičiusi gerokai per mažai.Pakalbėkime apie maginės fantastikos knygas „Alsuojanti tamsa“ ir „Šešėlių saulė“ paremta lietuvių mitologija. „Naujas vardas“ pristato pirmąją dalį kaip „mistinį istorinį romaną“ – kiek ten mistikos, o kiek istorijos? Oi, tas žanro klausimas. Šitas man truputėlį prigadino nervų. Rašydama nelabai susimąsčiau apie tai, į kokią lentynėlę tą tekstą Interviu: Greta Musteikienė: – „Dar nenusprendžiau ar fantastika yra būtent man“. | Eliza MunėGretos musteikienės archyvo nuotr.

130 Protagonistas | žiema 2021 reikėtų įdėti, tad kai „Naujas vardas“ pasiūlė savo variantą su žodžiu „istorinis“, ilgai nesvarsčiusi sutikau. Gal nereikėjo, nes didelė dalis kritikos buvo dėl kokio nors įtarto istorinio neatiti-kimo. Su dalim tos kritikos nesutikau, bet rašykai išugdė įprotį nesiginčyti su kritikais, jei dar nori sulaukti atsiliepimų. Tai aš stengiausi patylėti. Iš esmės, „Alsuojanti tamsa“ tikriausiai prasidėjo kaip istorinis romanas. Man visada labai patiko lietuvių mitologija ir XII-XIII amžiaus Lietuvos istorija (čia jau tikrai Skomanto knygų serijos įtaka iš vaikystės) ir labai norėjau parašyti kūrinį, kuris vyktų būtent toje aplinkoje. Gal metus, ar porą, prieš imdamasi rašy-ti, skaičiau visas, kurias tik pavyko rasti, istorikų, archeologų ir mitologijos tyrinėtojų knygas apie to laikotarpio istoriją, tų žmonių buitį, tradicijas, daiktus, mitologiją ir bandžiau kuo daugiau to panaudoti. Paskui, viena archeologijos studentė dalį likusių neaiškumų paaiškino. Prieš pradėdama įsivaizdavau, kad turėsiu didžiulį sąrašą autentiškų detalių, kurias galėčiau panau-doti ir puikų supratimą kaip ir kodėl ten viskas vyko. Deja. Arba neatradau aukso vertės šaltinio, arba iš tiesų mūsų turimos žinios apie tuos laikus ganėtinai ribotos. Ypač kalbant apie eilinių baltų gyvenimą ir tradicijas.Vis tik stengiausi išgalvoti kuo mažiau. Gal dėl to man pačiai dabar „Alsuojančios tamsos“ pasaulis vietomis atrodo toks skylėtas ir nepilnai sukurtas. Stengiausi specialiai neaprašinėti dalykų, apie kuriuos neradau jokios informacijos, tai, pavyz džiui, net miesto, kuriame daugiausia vyksta veiksmas pavadinimo neminiu, nes nežinau koks toje vietoje miestas/miestelis/gyven-vietė buvo ir ar iš tiesų buvo. Kita vertus, ten, kur labiau išsiplečiu aprašinėdama, reiškia, kad informacijos apie tai radau. Tiek dėl istorinių dalykų. O dėl mistikos ir fantastikos – veikėjai tose knygose nei vienas nėra istorinis, jiems tokių reikalavimų nekėliau. Kai kurie knygos veikėjai turi ir antgamtinių galių, tai čia jau garantuotai ne istoriniai duomenys.O antra dalis „Šešėlių saulė“ – pirmosios pratęsimas? Ech, (daug dūsauju aš čia) kartais gailiuosi, kad tie tekstai jau publikuoti, nes jei jie dar būtų redagavimo fazėje daug ką keisčiau. Vienas iš tų dalykų – „Šešėlių saulės“ santykis su „Alsuojančia tamsa“. Rašydama norėjau pataikyti į platesnę auditoriją, todėl ban džiau rašyti taip, kad „Šešėlių saulė“ galėtų būti atskira knyga, bet Interviu: Greta Musteikienė: – „Dar nenusprendžiau ar fantastika yra būtent man“. | Eliza MunėGretos musteikienės archyvo nuotr.

Protagonistas | žiema 2021 131 Fantastika ir medicina – ar nebandei sujungti šių sričių, pavyzdžiui, rašyti mokslinę fantastiką? Tiesą pasakius, dabar vis dažniau gailiuosi, kad nėjau Širšės keliu ir nepasirinkau publikuoti savo tekstų slapyvardžiu arba ne savo vardu. Vis dar būna labai keista ir nejauku darbe, kai bendradar-biai pradeda pokalbį apie mano nemokslines knygas. Nors ir sakau, kad viena kitai šitos veiklos netrukdo, tačiau vis tik norisi tas gyvenimo dalis atskirti. Tuo labiau nenoriu rašyti apsakymų ar romanų apie mediciną. Yra vienintelis apsakymas, kurį rašiau iš tuo metu dar nedidelės savo gydytojiškos patirties. Kol kas jo vieno ir užteko. Viena draugė rašytoja vis paragina, kad turėčiau rašyti apie tai daugiau, kad jai, ir tikriausiai kitiems žmonėms, būtų įdomu. Ir tikiu, kad galbūt būtų. Darbe gausu įdomių istori-jų ir veikėjų, tačiau man užtenka tame dirbti, nenoriu apie tai ir rašyti. Kaip kiti kolegos atsipalaidavimui nuo darbo žaidžia tenisą, taip aš rašau. Koks čia būtų atsipalaidavimas, jei apie dar-bą ir rašyčiau. O atsakant į klausimo dalį apie mokslinę fantastiką... Mane gąsdi-na žanro pavadinimo pradžia „mokslinė“. Manau, net ir tada kai (tikiuosi) turėsiu priedą prie pavardės iš dviejų raidžių „dr.“ ne-sijausiu pakankamai rimta mokslininkė, kad galėčiau rašyti sci-. Sci- rašytoją Lietuvoje įsivaizduoju tokį kaip, neseniai mano pačios kalbintą, dr. Kastytį Zubovą. Na, ar bent jau kaip ziką, bi-ologą, kitą fundamentinių sričių mokslininką. Ar rašymas tave skatina domėtis fantastika, ar fantastika skatina rašyti? Sakyčiau, pirmas variantas. Kaip jau minėjau, vis dar atrodo, kad yra belekiek knygų, kurias būtinai turiu paskaityti. Savotiškai prajuokina, bet kartu ir nuliūdina skaitytojų komentarai, kurių karts nuo karto susilaukiu po kokiu nors apsakymu: „o tu čia ne-kopijavai [...]“, „man čia primena [...]“. Kaip tyčia būtent tada turiu pripažinti, kad tokios knygos ar tokio autoriaus nesu skaičiusi. Bet tai būna gera motyvacija su minima knyga ar kūriniu susi-pažinti. Kokias knygas skaitai pati? Jei reikėtų pasirinkti mylimiausius kūrinius, kokius pasirinktum?Oi, visokias. Tikrai ne tik fantastiką. Priklauso nuo nuotaikos. Paskutiniu metu pasidariau baisiai priekabi skaitytoja. Man būtina, kad ir siužetas būtų įdomus ir tekstas gražiai parašytas, kitaip padedu knygą į šalį gana greitai. Nesutinku su tuo, kad jei siužetas geras, stilius yra ne taip svarbu. Tai iš tų, kurias pirmas prisimenu:Patrick Rothfuss „Vėjo vardas“. Vis bandau daugiau skaityti ma-ginės fantastikos arba tos, kuri galėtų būti priskiriama young adult literatūrai, nes dabar norisi kažką tokio pačiai rašyti. O iš tų, kurias pastaruoju metu bandžiau šita pasirodė pati ta. Man ten viskas tiko: ir siužetas, ir pasaulio sukūrimas, ir įdomūs veikėjai, ir pats tekstas labai puikiai sukaltas. Skaičiau anglišką versiją, bet kada nors perskaitysiu ir lietuvišką. Bus smagu prisiminti (kai/jei autorius pagaliau kada pabaigs savo knygų seriją). Be to žinau, kad vertėjas į lietuvių kalbą puikus.tuo pačiu, kad būtų aišku, jog tai yra pirmosios knygos tęsinys. Todėl skaičiusius pirmą knygą tikriausiai kai kur galėjo nervin-ti pertekliniai paaiškinimai, kuriuos jie ir taip žinojo iš pirmos dalies, o neskaičiusiems, kai kuriose vietose galėjo būti neaišku. Bet tik pradžioje. Paskui, manau, tai tampa visai savarankiškas kūrinys. Tik nebelabai subalansuotas vyriškai auditorijai . Manau, skaitytojams būtų įdomu daugiau sužinoti apie šias knygas. Koks yra jų siužetas ir nagrinėjamos temos? Na, iš esmės, gal taikliausiai jų žanrą apibūdino viena iš skaity-tojų – fantastinis romanas apie XIII amžiaus Lietuvą. Ne tiek apie istoriją, kiek apie mitologiją.„Alsuojanti tamsa“ prasideda, kai pagrindinių veikėjų mieste nužudomas kunigaikštis ir miestą pradeda lankyti tamsios dva-sios, pradanginančios gyventojus. Krivio šeima pradeda ieškoti atsakymų. Jiems ir padeda, ir kenkia įvairios mitologinės būtybės, o ieškant negandų priežasties jiems tenka suprasti šį bei tą apie save ir savo aplinkos žmones. „Šešėlių saulėje“ mažiau mitologinių būtybių, bet veiksme jos da-lyvauja aktyviau. Miesto gyventojams pavojų kelia jau ne dvasios, bet kiti žmonės, o pagrindinė veikėja turi surasti būdą tą pavojų nugalėti. „Šešėlių saulėje“ yra jau tik viena pagrindinė veikėja ir pasakotoja, daugiau vidinio monologo, jaunatviško maksimaliz-mo, meilės, maišto ir savo kelio paieškų. Man pačiai labiau patinka „Šešėlių saulė“. Gal dėl to, kad anks čiau parašytas kūrinys man atrodo prastesnis, nes dabar parašyčiau tikrai geriau.Kada pamilai lietuvių tautosaką ir kodėl nusprendei rašyti tokio tipo kny-gas? O dar, beje, buvo trečia knyga iš tos pačios serijos. Bet ji kol kas laukia galimų redakcijų stalčiuje. Vadinasi, lietuvių mitologijos/tautosakos tema buvo labai užkabinusi. Ir tikriausiai dar yra, bet didesnių planų su lietuvių mitologija šiuo metu nebeturiu. Dėl tos manijos labiausiai galima kaltint jau minėtą Skomanto knygų seriją. Tai tos knygos, kurias labiausiai mylėjau vaikystėje ir kurios vis dar užima garbingą vietą mano knygų lentynoje. Ne taip seniai vėl buvau paėmusi paskaityti ir maloniai nustebau, kad pirmos trys vis dar tokios pat puikios kaip prisimenu. Jau ir prieš „Alsuojančią tamsą“ buvo tų tekstukų mitologine tema. Vienas pirmųjų jau lyg turėtų būti rinkinyje, kiti taip ir liko rašyk.lt arba kompiuterio atmintyje ir nieko daugiau su jais nedariau. Kartais kyla mintis paimti kokį ir perrašyti norma-liai, taip, kaip rašyčiau dabar, o ne prieš 10-15 metų, bet paskui pagalvoju, kad gal naudingiau būtų kas nors naujo. O romano iki „Alsuojančios tamsos“ nebuvau bandžiusi rašyti (jei neskaičiuo-sim tų, kuriuos rašiau į mokyklinio sąsiuvinio lapus). Džiaugiuosi, kad tokiam projektui pasirinkau temą, kuri man neatsibodo per tuos kelis planavimo, tyrinėjimo, bandymo ir rašymo metus. Gal paskubėjau. Romaną parašyti – tai ne kelis apsakymus, bet labai jau buvo smalsu pabandyti didelės apimties tekstą.Interviu: Greta Musteikienė: – „Dar nenusprendžiau ar fantastika yra būtent man“. | Eliza Munė

132 Protagonistas | žiema 2021 Khaled Hosseini „Tūkstantis saulių skaisčių“. Ne fantastika. Visai atitinka šių laikų aktualijas apie Afganistaną, bet skaičiau ją prieš kelis metus. Ir dabar kartais atsiverčiu kai kurias vietas, vien dėl to, kad pasimokyčiau kaip iš tiesų reikia gražiai aprašyti tragiškus žmogaus potyrius. Romualdas Granauskas „Jaučio aukojimas“ – nes labai mitolo-ginė, labai graži, tokia atmosferinė, sakyčiau, nes nepamenu siužeto, bet pamenu jausmus ir vaizdus, kuriuos sukėlė. Be to, jei tai nepakenkia kūriniui, man labai patinka visokie įdomesni lite-ratūriniai sprendimai tekste. Kaip tie trys sakiniai šiuo atveju.Ai, ir dar būtinai tarp pačių geriausių man yra Hannah Kent „Gerieji žmonės“. Nebe apie lietuvių, bet apie Airijos mitologi-ją. Labai graži, graudi knyga, kurią perskaičiau nepasidomėjusi kokio ji žanro (fantastinio ar ne). Tai tikriausiai prisidėjo prie tokio gero įspūdžio, nes iki pabaigos nežinojau ko tikėtis.Tai tik pirmos, kurios šovė į galvą, dar daug ką galėčiau rekomen-duoti kieno skoniai daugmaž sutampa su maniškiu . Sakoma, kad lietuviai neskaito fantastikos, kokia tavo nuomonė šiuo klau-simu?Nežinau iš tikro. Mano socialiniame burbule skaito daug fan-tastikos. Kita vertus, daug mano draugų yra prisiekę fantastai, tai kaži ar mano nuomonė šiuo klausimu statistiškai patikimai atspindi Lietuvos populiaciją. Esi viena iš „Kaip išleisti knygą“ tinklaraščio kūrybinės grupės narių. Kaip ten atsidūrei?Per Danielių Goriunovą. Pamačiau kažkurioje „Facebook“ grupėje jo skelbimą, kad siūlo prisijungti prie tokio puslapio kūrybinės grupės. Tuo metu (sau netikėtai) turėjau daugiau laiko ir pagalvo-jau, kad būtų smagu. Buvo truputėlį baisu. Iš pradžių sakiau, kad neimsiu aš tų interviu, nemoku, nebandžiau, žmonės nesutiks, bet nale pasirodė įdomu ir linksma. Tikriausiai nei vienas rašy-tojas, kurio klausėme ar sutiktų duoti interviu neatsisakė. Buvo pora, kurie vis nerado laiko, bet iš esmės šitas projektas buvo la-bai puiki proga susipažinti su įdomiais žmonėmis ir paklausinėti jų dalykų apie knygų rašymą ir leidybą. Esi aktyvi Rašyk.lt bendruomenės narė bei „Rašytojų megėjų grupės“ admi-nistratorė. Gal galėtum plačiau papasakoti apie šias veiklas? Dabar turėčiau raudonuoti ir slėptis po lapais. Kažkada buvau ak-tyvi, pastaruoju metu visai ne. Kažkaip teko susistatyti priorite-tus ir suprasti, kad norint baigti doktorantūrą ir parašyti diser-taciją teks kažkokios veiklos atsisakyti, tai šitos bendruomenės buvo laikinai paliktos už mano laivo bortų. Na, tikiuosi, nedaug jau liko su tais mokslais ir kitais metais jau gal atsigriebsiu. Šiaip abi bendruomenės labai šaunios ir naudingos. Ypač rašytojui (ar rašytojui-mėgėjui, jei kaip ir aš vis dar nedrįstate sau lipdyti rašytojo etiketės), kuris nori ne tik dalinti savo tekstus pasauliui ir tikėtis susižavėjimo, bet dar ir yra pasiryžęs su savo tekstais toliau dirbti ir juos tobulinti. Šiuo metu ne visai žinau kokia dabar ten yra besilankanti publika ir komentatoriai, bet prieš kelis me-tus aktyviai rekomendavusi rašyk.lt, dabar esu linkusi nuo šitos rekomendacijos kartais susilaikyti, ar bent jau pridėti perspėjimą, kad eidamas į rašykus neturėtum daug vilčių, kad ten susirasi fanų ar sukelsi susižavėjimą. Nes nors gyvai susitikus dauguma senųjų rašykų yra labai mieli žmonės, jų be šypsenėlių rašomi nuoširdūs komentarai gali kam nors ir atimti norą rašyti. Kita vertus, jei tereikėjo komentaro ir noras rašyti dingo, gal tuomet tikrai tokio didelio noro rašyti nebuvo ir naudingiau susirasti kokį kitą hobį.Kokių dar tavo fantastinių darbų galime laukti? Oi, planų yra. Ir ne tik fantastinių. Bet nebenoriu niekur skubėti, todėl greitai tikriausiai nebus nieko. Na, nebent koks apsakymas kokiam konkursui. Lietuvių mitologiją kuriam laikui tikrai pade-du į šalį, bet maginė fantastika, viduramžiai man vis dar labai ant bangos. Šalia disertacijos rašymo dar bandau klijuoti ir savo fantastinio pasaulio sienas. Šį kartą jokių pretenzijų į istoriją, tikrai. Bet medicinos irgi nebus. Nebent kokį veikėją susargdin-siu plaučių liga. Dar turiu bendrą projektą su dailininku, bet dar neaišku ar tas projektas kada išvys dienos šviesą.Interviu: Greta Musteikienė: – „Dar nenusprendžiau ar fantastika yra būtent man“. | Eliza Munė

Protagonistas | žiema 2021 133

134 Protagonistas | žiema 2021 Popierinis širšęs kambarys | Justinas ŽilinskasIš tokios grupelės – kalbu apie rašyk.lt puslapio bendruomenę, išsirito ir Širšė, kurios romanas „Spiečius“ pasirodė elek-troninių knygų leidykloje „Naujas var-das“. Ne, jis neįsitaisė knygynų lentynose (iš dalies ir dėl autorės norų), bet pasklido gana plačiai ir fantastų bendruomenės buvo priimtas bei įvertintas. Man jis taip pat patiko – ir dėl sukurto pasaulio, ir veikėjų, ir pačios istorijos. Pradėjau laukti naujų Širšės kūrinių – bet autorė neskubė-jo, taip neskubėjo, kad net erzino: atrodo, parašei knygą, varyk toliau, keliauk į platesnę auditoriją, bet ne, ji rašė apsa-kymus, kurie ir vėl nesklisdavo plačiau nei interneto erdvė. Ir vieną dieną į mano rankas pateko „Popierinis kambarys“. Perskaičiau – tarsi saldainį prarijau, ė mia u spygauti iš džiaugsmo – gerai, labai gerai! O kas toliau? O toliau – ir vėl nieko, iki pat dabar, kai autorė vis dėlto pasiryžo „Popieriniam kambariui“ suteikti bent jau elektroninės knygos formą. Prisipažinsiu – antrą kartą skaityti net bijojau. Bijojau, kad pirmasis įspūdis išnyks tarsi dūmas, neblaškomas vėjo. Neišnyko – ir dabar beliko susidėlio-ti, kuo man šis kūrinys patiko. Pirmiausia, jis įtraukia – ne tik verti puslapį po puslapio (elektroninį), bet ir panyri į nervingą, tamsią atmosferą. O panardinamas esi taip, kad pradžioje sunku susigaudyti, kas čia tiksliai vyks-ta – kiek čia „tikrovės“ sluoksnių, kas čia dedasi. Autorė, viena vertus, laiko ska-itytoją nežinioje, po truputį dalindama užuominas, kita vertus, visiškai neleidžia nuobodžiauti. Veiksmas, intensyvus, grubus, nesustoja nei akimirkos, net jeigu veikėjai ilsisi. Centrinė kūrinio idėja, kai imi ją nujausti, atrodo lyg ir pažįstama, tačiau ir čia laukia pora siurprizų, kurių nesitiki, ir kurie nuveda prie gražaus nalo, šiek tiek susisiejančio ir su „Spie-čiumi“, ir net rūpesčiu dėl pasaulio, kurį negailestingai ardome. Kaip jau sakiau, atmosfera kūrinio tamsi, purvina – autorė ne veltui pasirinko Širšės pseudonimą – čia nėra cackų pacackų, kai kurios scenos gali ir šokiruoti, ir sukelti šleikštulį, romantika čia gerai užbetonuo-ta, jausmai – draminiai, erotika – grubi ir vulgari. Kitaip tariant – tikrai ne vaikams, ir net ne kiekvienam paaugliui. Pats į tokį kambarį – nenorėčiau. Garantijų, kad patiks kiekvienam – tikrai neduodu. Bet turbūt visi pripažins, kad parašyta gerai, kad sukalta – tvirtai, kad skaitytojas gerbiamas, išmoningai pai-niojamas ir tinkamai apdovanojamas. O visa kita – skonio reikalas. Mano skoniui – tiko, ir net manau, kad tai – vienas iš stipriausių fantastikos kūrinių, pasirodęs pastarąjį dešimtmetį. Ir – neabejotinai – rusena viltis, kad sulauksime naujų, ir gal pagaliau popierinių. P.S. „Popierinis kambarys“ gimė iš rašy-mo pratimo, „kūrybinės dvikovos“, į ku-rias stoja rašančių bendruomenių nariai. Ir tai dar kartą įrodo paprastą tiesą: jeigu nori įgusti rašyti, reikia rašyti. Kiekvieną lietuvišką fantastinę knygą visada pasitinki su tam tikru džiaugsmu ir tam tikru skepsiu. Džiaugsmas, žinoma, todėl, kad lietuviškos fantastinės knygos – retos, o skepsis – nes lietuviška fantastikos tradicija niekaip neįsibėgėja: tik, žiūrėk, pradeda kilti banga, atsiranda kūrinių ir kūrėjų, ir vėl prašampa tarsi į Letos vandenis arba verda uždarose grupelėse. Justinas Žilinskas Vienas iš vis dar rašančių fantastikąPopierinis Širšės kambarys

Protagonistas | žiema 2021 135 „Popierinis kambarys“ viršelis

136 Protagonistas | žiema 2021 „Oderis“ apžvalga: MES. GYVENAME. VISUOMENĖJE. Kai išgirsti žodžius „lietuviška fantastika”, iš nosies pradeda bėgti kraujas, vyzdžiai išsiplečia tiek, kad rainelės nesimato, o ausyse pradeda girdėtis tolimas sraigtasparnio sraigto kapojimas ir pirmieji „Fortunate Son” akordai. Bet aš, aišku, gal tik tris iš penkių kartų atskiriu rozetę nuo vietų, kur pirštus kišti iš tikro galima. Tad ir gavau garbę apžvelgti Dainiaus Vanago „Oderį”. Prašau prisiminti mane, kaip kad Matrosovą atsimena, tik gal dažniau. 2050-ieji metai. Oderis – miestas–stebuklas, kuriame vystomi vėlyvojo kapitalizmo/ketvirtosios stadijos liberalizmo eksperimentai. Labiausiai reklamuojamos miesto savybės – labai selektyvi imigracija ir – pusmetį išbuvusiems be darbo – labai greita tremtis. Tokia utopija netrunka užkliūti mįslingai valdžiai, todėl Oderis užimamas miesto veiklos teisėtumui nuspręsti. Vienas iš mūsų veikėjų – tyrėjas, rašantis trumpus laiškelius žmonai ir pridedantis ilgiausias miesto mero Endriu tardymo transkripcijas. Kitas mūsų veikėjas – Alanas. Jo gyvenimas eina po velnių, jam skystėja protas ir vaidenasi buvusi žmona Ana. Šalia viso to maišosi ištraukos iš Trumano Moro esė rinkinio. „Oderis” apžvalga: MES. GYVENAME. VISUOMENĖJE. | Martynas KlimasMartynas KlimasRašo apie žaidimus lietuviškai ir angliškai, bet dažniausiai ne tame pačiame straipsnyje.

Protagonistas | žiema 2021 137 Knyga knygų heiteriams2021-ųjų gegužės 12 d. „15min.lt“ pasirodžiusiame interviu/spaudos pranešime Dainius Vanagas interviuoto-jai Linai dėstė, kad „Orderį“ rašė knygų neskaitytojams. O apie skaitytojus galvojo iš tos pusės, kas jiems nepatinka kny-gose. Galiausiai autorius pripažino, kad jo reprezentatyvia imtimi buvo jis pats, ir kad jam nepatinka veikėjai su biogra-jomis, emocijomis, ir panašiai. Matai, Kafkos veikėjai atspindi žmogiškas būsenas, tikrų žmonių neimituoja, ergo, taip ir kitose knygose turėtų būt. Mintis tatai tiek pat išganinga, kaip bet kurio paauglio, kuris literatūros pamokoje pa-galiau gavo paskaityt „Baltą drobulę“ ir jo smegenys buvo taip ištaškytos, kad tai patapo etalonu visoms ateities knygos. Kaip autorius tarė, taip ir padarė. „Odery-je“ žmogiškų veikėjų nė padujų. Alanas yra pasyviausias iš pasyvių protagonistų, jei veiktų dar mažiau – nustotų kvėpuoti. Du svarbiausi jo užsiėmimai – klejonės apie Aną ir buvimas žmogišku upelyje nešamo šapelio įsikūnijimu. Tad jei jus, kaip knygų skaitytoją, erzina veikėjai kurie veikia, tai autorius matomai perskaitė jūsų mintis. Dar geriau: mes jau padengėme din-amiškiausią „Oderio“ trinario pasakojimo komponentą. Nes tiek tardymai, tiek esė yra iš esmės produktas eksperimenti-nio aparato, kuris konvertuoja iškvėptus žolės dūmus ir „senelyzai“ į 11 dydžio Times New Roman tekstą. Visa jų esmė yra šokiruoti skaitytoją kritišku ir ironišku požiūriu į gyvenimą, atskleisti jam, pa-sauliečiui, neprieinamas tiesas apie rea-lybę.Baigiau politologiją daugiabučio virtuvės politechnikume Tokios stiprios polemikos kaip kad dviejuose „Oderio“ trečdaliuose sunkiai kada ir sutiksi gamtoje, nebent sektum paauglių „Twitter“ ar kartais ištrauktum su svetima gėda skaitomą dienoraštį iš asmeninių hormonų audrų laikų. Paimkime Trumano Moro esė, kurių „svarba“ paaiškėja tik romano pabai-goje. Kiekvienas iš jų yra liūdnas ir gra-fomaniškas internetinio žanro „mes gyvename visuomenėje“ pavyzdys. Labai menkai tesusietos su aplinkinių skyrių „įvykiais“, šios esės atskleidžia tokias tie-sas, kaip kad „va šitaip įsisukęs į kas dienį gyvenimą ir nepastebėsi kai pasensi“ ar „žmonės mieste gyvena tik dėl to, kad taip prestižiškiau“. Tokios įstabos, kurios „Oderis” apžvalga: MES. GYVENAME. VISUOMENĖJE. | Martynas KlimasBaltos lankos nuotr.

138 Protagonistas | žiema 2021 pjauna lig gyvuonies, lig pašaknų, nors peilis ir atšipęs, be to taikėsi tai dešros atriekt. Aišku, gal dėl stebuklingų siužeto posūkių, kurių reikės laukti iki romano galo, o gal ir dėl paties autoriaus neaprėpiamų išminties aruodų, tie išganingi pastebėjimai apie, nu, gyvenimą ir realybę, žinai, seniukai, yra ir Alano is-torijoje. Jis, kaip žinia, aktyviai niekame nedalyvauja, bet kartą užklydęs į koncertą mums atskleidžia visą išmintį 15-mečio, kuris tik ką suprato, kad atlikėjai kiekvi-ename mieste sako „jūs – pati geriausia publika“.Bet distopijos vien ant pastebėjimų, kad ne visi sportininkai tampa olimpiečiais ar žvaigždėmis, nepastatysi, tad yra ir mūsų pokalbiai su Endriu. Šioje vietoje tardy-tojas ir pavirsta iš žmogelio, rašančio nelabai legalius laiškus savo žmonai, į šiaudinę kaliausę, kurios klausimai yra kaip tik tam, kad Endriu galėtų jį suvartyti ir parodyti, kaip jo pasaulio vizija yra ir realistiškesnė, ir pranašesnė. Endriu, pavyzdžiui, dėsto, kad be so-cialinės nelygybės nebūtų įmanomi di-dieji projektai, nes tam reikia jog pinigų perteklių turintis žmogus norėtų juos kur nors padėti. Esant lygybei visi gyventų gal geriau, bet niekad neatsitiktų nieko įsta-baus. Matai, „Blue Origin“ yra žmonijos stebuklas sugebėjęs vieną nemėgstami-ausių Lex Luthor cosplayer’ių iki kosmoso ribos nugabenti, o mokesčių mokėtojų pinigais nansuojamas nusileidimas Mėnulyje niekada neįvyko.„Bet tai, seniukai, autorius juk nebūtinai turi palaikyti idėjas, kurias dėsto jo veikėjai. Jis tik, nu, pateikia kraupiai realistišką ateities viziją, žinai? Aš manau, kad jį pakalbinti turėtų Joe Rogan. Čia kaip Orwell’as, kaip vienas devyni aštuoni keturi.“Visų pirma, man reiktų susirasti geres-nį skonį turinčių menamų skaitytojų. O antra, kadangi knygoje pateikiama ab-surdiška politinė sistema funkcionuoja sėkmingai ir yra viso pasaulio pavydas, tai žmogus gali pagalvoti, kad autorius visgi bando pateikti savo viziją. Taip, sistemoje yra spragų, bet iš to gaidžio Endriu labai greitai išsivarto, ir mūsų tardytojui ant grindų belieka tik linksėti savo šiaudų pilna pagalve. Dainius Vanagas tame pačiame pranešime spaudai teigė, kad pateikė viziją, kurioje įsigalioja kraštutinis utilitarizmas, bet kai jo knygoje rašoma, kad gerovės valstybės panaikinimui prieštaravo konservatyvios partijos, tai galima suabejoti, ar pats au-torius kažką žino apie politiką.Tikslinė banda-torija. Pagauni? Nes banda? Banda avių?Na-o-bet-tačiau, „Oderis“ vis tiek ape-liuoja žmonėms, kuriems egzistuoja politinių karikatūrų kultūra, paskutinius penkiolika metų taip ir nesugalvojus nie-ko originaliau, nei nupiešti pilkų žmonių minią, kur spalva yra tik iš veidus nušvie-tusių mobiliųjų telefonų ekranų. Kai tavo politinė-losonė gelmė yra tinkama žiurkėnus mokyti plaukti, tai užtenka, kad knygoje būtų miestą juosianti tvora, ir porą kartų paminėtas žodis „imigracija“, kad matytum kreivą nūdienos veidrodžio atspindį. Pavyzdžiui, viename „tardymų“ Endriu gynė viziją miesto, kuriame pirkėjas užė-jęs į parduotuvę privalo kažką nusipirkti, nes kitaip jam bus uždrausta kada nors į ją grįžti. Čia yra geniali sistema, kuri ne tik skatina vartojimą ir mažina veltėdžiavimą Knygos viršelis„Oderis” apžvalga: MES. GYVENAME. VISUOMENĖJE. | Martynas Klimas

Protagonistas | žiema 2021 139 užimant vietą parduotuvėje, bet ir skatina prekybininkus turėti prekių, kurias gali įpirkti visi. Kitaip nei man, vienai tiklaraštininkei apžvalgininkei ši vizija pasirodė ne kaip politinis Dahir Insaat projektų ekvivalen-tas, bet kaip realistiškai kraupi įžvalga. Taip rašė gerbiamoji: „Tokia priverstinė ekonomika, aišku, atrodo iš mūsų tikrovės absurdiška, tačiau gerai patyrinėjus šiandienos realybę, jau matome panašius algoritmus, pavyzdžiui, gąsdinimus, kad jeigu nepasiskiepysi, tave atleis iš darbo ir pan.“iš kur tas kraujas ant klaviatūros, kodėl aš staiga užuodžiu svilėsius...Tad štai ir atsakymas, iš kur palankūs atsiliepimai ir geri vertinimai. Iš žmonių, kurie sako, kad nesidomi politika, bet neužtrunka pasidalinti tokiais išminties perlais, kad čia mes bananus kaip vaisius valgom, o ten, kitur, juos gi kaip kiaulių pašarą naudoja. O jau kad atsidūrėme šiame kiaulių apt-vare (kaip ir Alanas vienu metu), tai gal net nebūtina kalbėti apie knygos prozą? Nes nors Alano paskydusius smegenis ji perteikia neblogai, visur kitur ji yra erzi-nanti. Endriu pasisakymams iki elektros tinklų privatizavimo racionalizacijos kaip „Importiniam jaunikiui“ iki „Džango“. Tuo tarpu Trumano darbai yra persmelkti savimi patenkinto šmaikštašikniško vaipy-mosi, kuris leidžia žmogui neverčiamam parašyti „Be to, mieste gyveni ir miršti, nes toks mums patinki labiausiai. O mums nepatikti juk nenori“ ir po to neiti į bal-koną parūkyti giliai susimąsčius, kada tavo gyvenimas pasisuko nederama kryp-timi. Gyvulių Ūkis 2: Pradžios iškilimasSkaityti „Oderį“ buvo kančia tiek man, tiek mano niekuo nenusikaltusiems drau-gams, kuriems jį citavau. Lietuviškos fan-tastikos sfera – ypač nugulanti knygynų lentynose – vis dar yra stadijoje, kur net kokybiško šlamšto pagaminti neišeina. Tas paskutinis siužeto vingis, kurį taip bandė prastumti pijaro interviu „15min.lt“ yra labiau nudrengtas nei prie konteinerio besivoliojanti šliurė, o slaptas būdas „pa-tikrinti skaitytojų budrumą“ ar „suteikti tą „aha!“ pojūtį yra labiau pavargęs, negu aš šiuos žodžius rašydamas. Vadinasi, seneliumbai, tiek „PFAF“, tiek „Zenitas“ savo tiražus veltui iššvaistė. Verčia susimąstyti!„Oderis” apžvalga: MES. GYVENAME. VISUOMENĖJE. | Martynas KlimasBaltos lankos nuotr.

140 Protagonistas | žiema 2021 Žemė seniai sunaikinta, o saujelė išlikusių žmonių kolonizuoja kitą, į Žemę panašią, planetą. Ištobulinę turimas technologijas jie išmoksta perkelti savo protus į naujus kūnus, kuomet senieji nusidėvi. Be to, įgyja antgamtiškų gebėjimų, kuriuos sustiprina specialiai jiems sukurtais įrankiais, taip tapdami nenugalimais nemirtingaisiais. Patys sau priskyrę hinduizmo dievų vaidmenis kolonistai, dabar jau – Kali, Šiva, Višnu ir kiti dievai, valdo Naująją Žemę ir jos gyventojus.... kurie yra jų pačių palikuonys. R. Zelazny „Šviesos valdovas“ – apžvalga | Karolina DaniusevičiūtėKarolina DaniusevičiūtėFantastikos fanė, svajojanti apie kitus pa-saulius, knygu graužikė, retkarčiais tampanti iliustratore.Visa tai – Roger Zelazny 1967 metais išleis-tos knygos „Šviesos valdovas“ („Lord of Light“) siužetas. Romanas 1968 m. laimėjo „Hugo“ apdovanojimą ir buvo nominuo-tas „Nebula“ premijai. Ši knyga patenka į visų laikų geriausios mokslinės fantas-tikos knygų dešimtuką ir, galimai, padarė nemažą įtaką tokiems autoriams kaip George R. R. Martin ar John C. Wright. Šiemet ši knyga pagaliau išleista ir Lietu-voje. Visi apdovanojimai ir įvertinimai yra puiku, tačiau lietuvio akį visų pirma patraukia knygos viršelis, tiksliau – mažas ženkliukas viršelio apačioje. Taip taip, tai legendinės lietuvių leidyklos „Eridanas“ logotipas. Tikriausiai dauguma fantastikos fanų jį pastebėję išpūtė akis, galvodami „Nejaugi „Eridanas“ prisikėlė iš numi-rusiųjų?“ Deja, teks nuliūdinti – ši leidykla toliau lieka tik nostalgišku prisiminimu. „Šviesos valdovas“ – tai pirmoji leidyklos „Leidybos studija“ fantastinė knyga, o tiksliau – jų fantastikos serijos, pavadi-nimu „Eridanas“, knyga. Pats Algimantas Piligrimas – buvęs leidyklos ir ženklo „Eridanas“ savininkas – sutiko perleis-ti „Eridano“ logotipą šiai naujai knygų serijai, taip patvirtindamas, jog tikrasis „Eridanas“ tikriausiai jau ir nebeprisikels.Taigi išsiaiškinus dėl „Eridano“, kuris bent man tikrai kėlė daug klausimų, galima pereiti prie pačios knygos ir jos siužeto, kurį, tiesą pasakius, sekti nėra lengva. Kaip jau minėta, Naująją Žemę valdo pseudo die-vai – kolonistai iš Indijos. Tačiau tai tampa aišku tik įpusėjus skaityti. Knygos pradžioje dievai atrodo kaip dievai, o vyksmo vieta – kaip gal truputį pakeista senovės Indija. Tik vėliau, kai vienas iš dievų užsirūko ciga-retę, ar dievams bendraujant tarpusavyje pradeda lįsti lauk mums žinomos vakarie-tiškos kultūros nuotrupos, imi suprasti, kad kažkas čia ne taip. Knygos autorius tik po truputį atskleidžia tikrąją dievų prigimtį. Net ir pagrindinis knygos herojus Samas ilgą laiką supamas paslapties – jo prigimtis ir motyvai nėra iki galo aiškūs. Kartais net sunku suprasti – jo ketinimai rimti ar jis tik pokštauja. Tiesą sakant, net kai kurie veikėjai atrodo kaip pokštas. Čia reikėtų paminėti krikščionis zombius arba lošti mėgstančius demonus. Beveik visą laiką skaitant, neapleidžia mintis, jog autorius lengvai šaiposi iš savo skaitytojo. Negel-bėja ir tai, jog dalis herojų vis keičia savo pavidalus ir vardus, o jų yra ne vienas ir ne du, tad įsiminti juos visus tampa pakanka-mai sunkia užduotimi. Negana to, knygoje įprastos, romanams būdingos chronologi-jos nėra. Kai tik pradedi pagauti kas vyksta, autorius nusprendžia įterpti vieno iš veikė-R. Zelazny „Šviesos valdovas“ – apžvalga

Protagonistas | žiema 2021 141 jų prisiminimą ir taip vėl viską sujaukti. Taigi, didžioji dalis knygos yra šioks toks šokinėjimas laike ir tik kūrinio pabaigo-je palaidi galai pagaliau pradeda sueiti į vieną, o kai kurie klausimai taip ir lieka neatsakyti. Visa tai ne vieną šiuolaikinį skaitytoją gali atbaidyti. Nuo pat pirmųjų puslapių skaitytojas apkraunamas krūva suraizgytos informacijos. Tačiau įsigilinus į visą šio kuriamo pasaulio struktūrą pradedi suprasti, jog kitaip jį pristatyti tikriausiai ir neįmanoma – kitu atveju skaitytojas būtų apkraunamas sukramtytais ir milžiniškais informacijos kiekiais, kas dar labiau apsunkintų skaitymą.Tačiau jei sugebėsite ištverti pirmus kelis skyrius nežinios ir painiavos, vėliau knyga tikrai įsiurbs, vien jau dėl noro suprasti kas čia vyksta. Romano veikėjų dialogai yra ypač turtingi ir dažnai balansuoja tarp pokšto ir gilių losonių apmąstymų. Be to, knygoje gausu didelių mūšių scenų, kurios aprašytos tikrai itin vaizdžiai. Ir nors pati siužeto šerdis (kai pagaliau pavyksta įsivažiuoti) nepasiūlys ypatingų naujovių, bet būtent tai, kaip autorius ją pateikia, užburia. Knygos siužetas sukasi apie pro-tagonistą Samą-Budą, vieną iš kolonistų, kuris nusprendžia, jog nori pasidalinti turima technologija su žmonėmis, taip atsiskirdamas nuo likusių dievų. Naujosios Žemės žmonės – tai „dievų“ palikuonys, per tūkstantmečius užpildę visas naujojo pasaulio kerteles. Jie karta iš kartos gyvena amžius besitęsiančiuose viduramžiuose ir dievų turimas technologi-jas laiko nesuprantama magija. Dievai šiuos vargšus laiko visiškoje nežinioje specialiai stabdydami žmonijos technologinį pro-gresą. Taigi R. Zelazny mums serviruoja in-dišką Prometėjo istorijos versiją, sumaišytą su sci- elementais. Bet būtent hinduizmo elementai ir suteikia knygai egzotikos bei naujoviškumo. Nors knyga originaliai parašyta ir pirmą kart išleista 1967 metais, nėra sunku susitapatinti su pagrindiniais herojais, net atvirkščiai, galima sakyti, kad veikėjų problemos yra aktualesnės dabar nei buvo tada, kai knyga tik pasirodė. Kolonizavę planetą, tam, jog suvaldytų savo gausėjančius palikuonis, kolonistai prisiima hinduizmo dievų vaidmenis, bet laikui bėgant veikėjai pradeda pasimesti tarp tikrųjų savo troškimų ir minčių, kurie persipina su primestomis dievų charak-teristikomis – to, kaip turėtų elgtis jų per-sonalizuojamas dievas, bei to, ko jie patys iš tikrųjų nori. Iš čia kyla ir pagrindiniai koniktai. Nesunku įžvelgti paraleles su mūsų pačių gyvenimu ir visų taip mėgsta-mais socialiniais tinklais, ar ne?Taigi ar verta paskaityti? Jei turite pa-kankamai kantrybės, nespėjote atbukti nuo tradicine formule paremtų fantastinių ro-manų bei norite susipažinti su jau legenda tapusio R. Zelazny kūryba, tuomet pirmyn. Kitu atveju knyga gali būti sunkus ar net neįveikiamas riešutėlis. Tačiau jei gebate paleisti norą viską perprasti iš karto ir mokate susitvarkyti su dideliu informacijos kiekiu, kurį pateikia autorius, suprasite, jog būtent neįprasta veiksmo chronologija, mitologija bei keliami klausimai išskiria šį romaną iš kitų šio žanro knygų, kurių per eilę metų gavome su kaupu. Taip pat visiškai nebūtina puikiai išmanyti hin-duizmo tam, kad galėtum gėrėtis „Šviesos valdove“ kuriamu pasauliu.R. Zelazny „Šviesos valdovas“ – apžvalga | Karolina DaniusevičiūtėAutorius: Vaidas Mikelskas

142 Protagonistas | žiema 2021 Džeimsiškasis siaubas: senojo dvaronuojautosDmitrijus Babičius Pasidarysiu sau reklamą: visi žaiskite PyroMind!Džeimsiškasis siaubas: senojo dvaro nuojautos | Dmitrijus BabičiusDaugirdiškių dvaro griuvėsiai dunkso pailgame pusiasalyje, įsirėžusiame į Monio ežerą. Vaikštant aplink ežerą žiemos ar vėlyvo rudens metu, kai pakrante besidriekiančių medžių lapai nebedangsto pastato liekanų, širdin įsirango keistas įspūdis, kad griuvėsiai kyla iš visų pusių vandens supamoje saloje. Nelyginant kažkas tyčia būtų statęs dvarą neprieinamoje vietoje, apribodamas jį nuo išorinio pasaulio. Arba, atvirkščiai, norėdamas išorinį pasaulį apsaugoti nuo jo.Tačiau iš tiesų griuvėsiai yra nesunkiai pasiekiami: iki jų galima nužingsniuoti siauru pylimu, jungiančiu pusiasalį su pakrante. Kelios aukštos plikos sienos, durų plyšiai, tuščios langų akiduobės ir šalti rudeninio vėjo šuorai, šnabždantys iš rūsių, klaidžiojantys bestogiais koridoriais - štai ir viskas, kas liko iš senųjų mūrų, XVI amžiuje iškeltų prie slėpiningų Monio vandenų. Pradėdamas straipsnį darkart prisiminiau šį pusiaukelėje tarp Trakų ir Semeliškių yrantį dvarą, kadangi atsidūrus šalia jo spalio pavakarę apninka šiurpus, tuščias ir nostalgiškas jausmas. Toks jausmas mane užplūsta tik kartais – lankant panašius pamirštus statinius ir skaitant M. R. James siaubo apsakymus.

Protagonistas | žiema 2021 143 Džeimsiškasis siaubas: senojo dvaro nuojautos | Dmitrijus BabičiusCurriculum vitaeMontague Rhodes James (1862-1936) yra tas rašytojas, kurio pilnas vardas slysta nuo liežuvio nenoriai ir kliuvinėdamas, todėl net ant knygos viršelių jis paprastai sutrum pinamas: tiesiog M. R. James.Anglų, kaip, beje, ir kitų tautų literatūros istorijoje egzistuoja savotiškas jaukių biograjų klubas. Jo nariai nedalyvau-davo dvikovose, nekariavo už Graikijos nepriklausomybę, nekalėjo cypėje. Savo gyvenimus jie praleido ramiai bei santūriai, nuo vaikystės iki mirties patalo iš esmės larp’indami namų šilumą įsimylėjusius Bilbo Baggins kaimynus. James yra vienas šio klubo garbės narių. Gimęs angli konų dvasininko ir laivyno karininko dukters šeimoje, vaikystę jaunasis Montague pra-leido Great Livermare kaimelyje, Suolko grafystėje. Studijavo Cambridge univer-sitete, ir, pasirinkęs akademiko karjerą, tapo dėstytoju ir nusipelniusiu Viduramžių specialistu, kurio moksliniai darbai iki šiol gerbiami ir cituojami atitinkamuose ratuo-se. Konservatorius. Mėgo klasikinę litera-tūrą ir Agatha Cristie detektyvus, negalėjo pakęsti maištingo, naglo modernumo, kurį įžvelgdavo gausybėje kitų savo amžininkų kūrinių. Su pasimėgavimu keliaudavo po Europą - bet vėlgi, hobitiškai, be polinkio į bohemiškus nuotykius.Siaubo istorijų rašymas M. R. James buvo tiesiog iš komfortabilaus konteksto iškren-tantis pomėgis: suraitęs eilinę košmarišką, kraują stingdančią pasakaitę, perskaity-davo ją Kalėdų išvakarėse į save panašiems bičiuliams hobitams. Vėliau, supratęs, kiek džiaugsmo šie skaitymai teikia klausyto-jams, nusprendė istorijas publikuoti. Iš viso per savo gyvenimą M. R. James parašė 33 trumpus siaubo apsakymus, tapo keturių rinkinių autoriumi, dar brūkštelėjo kelių puslapių įrašą, kuriame papasakojo idėjas, taip ir netapusias visaverčiais kūriniais. Štai ir viskas, nebent būsiu praleidęs ma-žiau žinomą kūrinį. Sakytum, kiekybiškai kuklokas indėlis į pasaulinę siaubo litera-tūrą, turint omeny, jog koks Stephen King prirašė dvigubai daugiau romanų nei James - apsakymų.Nepaisant šito, įtakos bei meistriškumo prasmėmis M. R. James statyčiau į vieną gretą su tokiais anglosaksiškos gotikos virtuozais kaip Edgar Allan Poe, Howard Phillips Lovecraft ir Algernon Blackwood. Dar daugiau: savo 33 apsakymais rašytojas iš esmės įtvirtino naują žanrą, vadinamąjį džeimsiškąjį siaubą (ang. Jamesian horror arba Jamesian ghost story), kuris, nors ir

144 Protagonistas | žiema 2021 M. R. James apsakymo iliustracija Džeimsiškasis siaubas: senojo dvaro nuojautos | Dmitrijus Babičius

Protagonistas | žiema 2021 145 linksniuojamas rečiau nei lavkraftiškasis siaubas, mano galva, taip pat neišdildomai persmelkęs nūdienos populiariąją kultūrą – nuo siaubo žaidimų bei lmų iki interne-tuo se sklandančių creepypasta. Būtent apie šį žanrą noriu papasakoti plačiau.Džeimsiškasis siužetas, džeimsiškasis siaubasIšsilavinęs, naivus bei nuobodokas pagrin-dinis veikėjas atvyksta į nuošalią, nuo didmiesčio šurmulio izoliuotą veiksmo sceną. Tai gali būti tarp miglotų pelkių pasiklydęs Anglijos kaimelis, nedidelis mies tas, mįslinga pilis, dvaras ar bibliote-ka. Vienas garsiausių M. R. James apsa-kymų „Oh, Whistle, and I’ll Come to You, My Lad“ prasideda nuo jauno Cambridge profeso riaus, atvykusio paatostogauti į ramų Burnstow miestelį. O siaubo istorijos „Count Magnus“ protagonistas, kelionių apybraižų rašytojas, apsistoja užeigoje šalia senovinio dvaro nedidelėje Švedijos gyvenvietėje. Nors ir niūrokos, savaime šios vietovės nespinduliuoja tokios hiperboli-zuotai neigiamos auros kaip, sakykime, H. P. Lovecraft Insmouth ar S. King mieste-lis Derry: gyventojai nevirtę sužuvėjusiomis bjaurybėmis, oras nepersmelktas archa-jiško blogio, o aprašymus užpildžiusios paprasčiausios buities detalės. Tačiau verčiant puslapius oda ima ritinėtis šaltukas: mat pasakojime atsiranda kelios ramybės neduodančias detalės, paslaptis, link savęs gravituojanti tiek skaitytoją, tiek smalsų pagrindinį veikėją. Per pasi-vaikščiojimą pakrante jaunasis profesorius suranda senovinę švilpynę ir grįždamas namo tolumoje pastebi nepažįstamojo gūrą, skubančią jo link. Švedijoje rašytojas aplanko mįslingo grafo Magnus statytą mauzoliejų ir susidomi jo gyvenimo isto-rija; tačiau malonus vietinis dvasininkas klausinėjant kažkodėl tampa nekalbus ir išsisukinėja nuo atsakymų. Apsakyme „Lost Hearts“ jauną našlaitį, priglobtą savo vyresnio pusbrolio, ima kankinti košmariškos vizijos, kuriose jį lanko du nežmoniškai išblyškę, sulysę paaugliai, berniukas ir mergaitė.Iš pradžių dilgtelėjusi keliomis keistomis smulkmenomis, paslaptis kerojasi, užgniauž dama veikėjų buitį ir paralyžiuo-dama būtį, tykodama jų vienatvėje bei tamsoje. Džeim siškasis blogis, skirtingai nei žmogui abejingas kosminis Lovecraft panteonas, pasižymi prieš veikėjus nu-taikytu tikslin gumu, savotiška logika, prasimušančia per antgamtinį chaosą – kerštinga, pikta bei baudžiančia už smalsumą. Kas baisiausia, ši logika yra in-tuityviai suprantama: į patalus susivynio-jusiam drebančiam vaikui nereikia aiškinti, kad vos apnuoginus koją už jos tvers ties lova tykantis monstras. Analogiškai skai-tytojas numano, kad virš veikėjų pakibusi antgamtinė neganda veikia pagal tam tikrus vidinius siužeto dėsnius, nereika-laujančius įrodymų ir atliepiančius paties skaitovo instinktyvias baimes.Štai kodėl tvirtinu, kad džeimsiškasis siau-bas yra nepelnytai primirštas lavkraftiškojo siaubo antipodas. Lavkraftiškasis siaubas mus gąsdina tuo, ko nesuprantame - su-vokimo ribas peržengiančiais siaubūnais ir mūsų pačių menkumu visatos stichijų akivaizdoje. Džeimsiškasis, priešingai, šiurpina tuo, ką instinktyviai nujaučiame: likę vieni su tamsa, šmėklomis ir miesto legendomis. Lavkraftiškasis siaubas man visuomet atrodė išmąstytas – norint į jį įsigilinti reikia pareektuoti, koks gi be-jėgis tas homo sapiens prieš Hasturo galak-tikos užkariavimo planus. Džeimsiškasis siaubas, vėlgi priešingai, yra labai intymus ir išjaustas. Pasakotojas tarsi grąžina skai-tytoją į pasąmonėje tebetūnantį vaiką, kuris bijo būti paliktas vienas kambaryje. Grąžina ir sako: hey, visi tie tavo ktulhai, trisolerie čiai, globaliniai atšilimai, kovidai, žinoma, yra cute; bet va aną naktį skaity-damas knygą girdėjai, kaip kampe kažkas krrrrebž telėjo. Ir kai tavo draugas pasakojo, jog apleistoje ligoninėje vaidenasi, pačiu akies krašteliu pastebėjai išdaužtame lange šmėstelint blausią gūrą. Ar tikrai duotum galvą nukirsti, kad tavo juslės tave apga-vo? Kad iš knygų iškaltos sausos teorijos pasaulį apibrėžia geriau už intuiciją, tokią akivaizdžią ir tvirtą šiurpo akimirksniu?..Nenoriu išmarginti šio straipsnio konkrečių M.R. James apsakymų spoileriais, todėl tiesiog paminėsiu, kad daugeliu atveju krumpliaračiai skaitytojo galvoje pradeda suktis greičiau nei pagrindinio veikėjo. Tas visiškai natūralu: suvoki, kad būdamas antrojo vietoje irgi kurį laiką atsisakytum tikėti tuo, kas vyksta. Ir visiškai nesvarbu, kad įmindamas senovinės švilpynės, grafo Magnus ar niūraus uosio anapus lango mįslę nuspėji istorijos baigtį. Nes čia M. R. James atlieka savotišką literatūrinį ougi, meistriškiausią ir grakščiausią savo kūry-bos triuką, kuris jį iškelia virš daugelio kitų siaubo autorių. O būtent: kulminacijos momentu pašalina skaitytoją iš istorijos epicentro. Tai, kas įvyko pačią baisiausią akimirką, dažniausiai tenka stebėti iš tolo, nus-pėti iš padarinių arba suprasti iš šykščių antra eilio veikėjo užuominų. Pavyzdžiui, M.r. JamesDžeimsiškasis siaubas: senojo dvaro nuojautos | Dmitrijus Babičius

146 Protagonistas | žiema 2021 trumpučiame apsakyme „A School Story“ vienas personažų tik tariasi matąs siau-bingą atomazgą pro mokyklos bendrabučio langą, nors smulkmenų įžiūrėti negali. Minėtos distancijos įtaka siaubo istorijos efektyvumui yra milžiniška: pirma, krau-piausios detalės paliekamos vaizduotei. Bet dar svarbiau yra tai, kad leisdamas sudėti du ir du bei pačiam pasidaryti išvadas, M. R. James priverčia prisipažinti, kad sutin ki su klaikiomis jo istorijos taisyklėmis. Taip skatindamas susimąstyti, jog kiekvie-name iš mūsų, kažkur mokslinio proto nepasiektose pasaulėjautos gelmėse, glūdi pamėklių, krebždesių ir tamsos baimių saugomas intuityvusis žmogus, nenorintis naktimis klaidžioti po apleistus dvarus, kabintis ant sienos kraupią priešistorę turinčius paveikslus ir išbandyti ritualus, galinčius pritraukti už racionalios kasdi-enybės ribų slypinčias jėgas. Pastoralinės Anglijos vaizdai, ūkanų bei kerštingų vai-duoklių apnyktos vietos ir pagieža pulsuo-jantys senoviniai objektai – tai tik džeim-siškasis būdas šioms baimėms išryškinti. ĮtakosNors džeimsiškojo siaubo ribos yra išblu-kusios, jo bruožais pasižymi išties daug siau bo šedevrų, realizuotų per įvairias meno formas. Aišku, prasidės ginčai, kiek tiesioginę M. R. James įtaką pripažįsta įvairūs autoriai, tačiau bent aš atsikirsčiau, kad džeimsiškumas, kaip ir lavkraftišku-ma s, nebūtinai nurodo sąmoningą ins-pi raciją, bet vartotinas ir kaip epitetas, apibendrinantis tam tikras siužeto bei pa-sakojimo savybes.Vienas garsiausių siaubo literatūros kūri-nių, nedviprasmiškai įkvėptas James ir tuo besididžiuojantis, yra 1983 metų Susan Hill romanas „The Woman in Black“. Istorija apie vis pasirodančią pikta pranašaujančią moterį juodais drabužiais buvo du sykius ekranizuota (antrąjį kartą naivaus prota-gonisto vaidmuo atiteko Daniel Radclie, geriau žinomam kaip Haris Poteris). Be to, pagal knygą pastatytas itin sėkmingas spektaklis.Ekranizacijų susilaukė ir gausybė paties M. J. James kūrinių, jau nekalbant apie bendrą žanro įtaką kinui. Štai dar keletas popu-liarių siaubo lmų, kuriuos įvardinčiau kaip džeimsiškus: „The Haunting“ (ypač 1963 m. versija), „Sinister“, „The Babadook“, „The Conjuring“. Galop puikus Jamesian horror pavyzdys – visiems žinoma 2002 metų Gore Verbinski juosta „The Ring“. Mano nuomone, šis 1998-ųjų japonų lmo „Ringu“ perdarinys yra toks vykęs būtent dėl to, kad transformavo ir šiaip džeimsiš-kuosius kanonus atitinkantį originalą į dar labiau juos akcentuojantį, klasikine anglo-saksiška gotika persmelktą lmą.Kalbant apie žaidimus, norėčiau trum-pai paminėti neseniai išleistą aštuntąją „Resident Evil“ sagos dalį – „Village“. Žaidėjo tyrinėjamas žemėlapis suskirsty-tas į keturių mutavusių lordų teritorijas, kelionė per kiekvieną iš jų imituoja tam tikrą Vakaruose populiarų siaubo žan-rą. Pirmoji valda skirta vampire ction, trečioji – Lovecraftian horror, ketvirtoji – steampunk horror. O štai antrąją žaidimo dalį laikau – taip, atspėjote! – gan tikslia Jamesian horror reprezentacija. Tad, jei kada dar prisėsite prie to žaidimo ir, į valias atsigėrėję įspūdingu leidi Dimitrescu sto-tu, prisiminsite šį straipsnį, apsilankykite Donnos Beneviento lėlių namuose: gal ir netobulai baisi, bet viešnagė gan tiksliai perteiks džeimsiškajam siaubui charakte-ringą atmosferą.Žinoma, išlieka maža tikimybė, kad nė šito neužteks ir nei po straipsnio, nei po žaidi-mo nesijausite įminę, kas būtent apibrėžia šį žanrą. Tokiu atveju turiu jums dar vieną pasiūlymą. Sėskite į automobilį ir leiskitės Trakų link. Užsukite į Daugirdiškių kaimą. Aplankykite Monio ežero pusiasalį, kai raudonu disku virtusi saulė ims skęsti už aplinkui plytinčių, šešėliais virtusių kalvų. Prasieikite iki senojo dvaro griuvėsių ir įkvėpkite tarp tuščių sienų tvyrančio šalčio, besitvenkiančios tamsos. Ir suprasite. Tik jokiu būdu nevykite ten naktį iš gruodžio dvidešimtosios į dvidešimt pirmąją. Kažko-dėl jaučiu reikalą apie tai įspėti. Kadras iš „The Ring“, 2006Džeimsiškasis siaubas: senojo dvaro nuojautos | Dmitrijus Babičius

Protagonistas | žiema 2021 147

148 Protagonistas | žiema 2021 LituaniconAr žinojote, kad pirmasis lietuvių fantastų konventas suorganizuotas tais pačiais metais, kai atsirado ir pati modernioji Lietuva? Gilias tradicijas turintis ir visas fantastiškas idėjas nuolat puoselėjantis Lituanicon kolektyvas net pasaulinės pandemijos akivaizdoje nepamiršo visų fantastikos fanų ir šių metų rudenį surengė jau 32-ąjį fantastikos konventą, kurio centrine gūra tapo mitinis drakonas.148 Protagonistas | žiema 20201

Protagonistas | žiema 2021 149 O kad šventė nebūtų pamiršta, kaip ir kasmet, organizatoriai kvietė visus kūrėjus prisidėti prie geros renginio atmosferos praturtinant Lietuvos fantastikos padangę naujais fantastikos kūriniais. Prieš kiekvieną Lituanicon vyksta ir tradiciniais tapę vizualinio meno bei trumposios prozos konkursai, kurie šiemet nustebino dalyvių įvairove. Būtent todėl tradicinėje savo kūrėjų rubrikoje nusprendėme pristatyti puikiausius šių konkursų dalyvių darbus, kuriuos veinija bendra tema - DRAKONAS. Linkime, kad šie kūriniai įkvėptų naujuosius kūrėjus, o geriausi kūriniai išliktų ir būtų prisimenami labai ilgai.Tiesa, žurnalas ne guminis ir savo puslapiuose sutalpinome tik po 3 geriausius darbus, tad jei norite susipažinti su kitais konkurso kūriniais, sužinoti daugiau apie Lituanicon renginį bei jo tradicijas, kviečiame aplankyti internetinius renginio namus:www.lituanicon.lt Protagonistas | žiema 2021 149

150 Protagonistas | žiema 2021 Lituanicon konkursų nugalėtojaiAutorė: Laimės Kūdikis | @laimeskudikis

Protagonistas | žiema 2021 151 Lituanicon konkursų nugalėtojaiNusiplėšė ltrą ir atlošęs tvinksinčią galvą godžiai apžiojo ger-tuvės kaklelį. Trūktelėjo taip, kad čiut ne paspringo. Atsikosėjo išspjaudamas pusę vandens sau ant smakro, atsikvėpė, o tada vėl užsivertė gertuvę ir garsiais, skausmingais gurkšniais išmaukė visą iki pat dugno. Dėl visa ko įsisiurbė į kaklelį – o jei koks užsispyręs lašelis liko? – tačiau paptelėjęs čia pat ir atleido. Turėtų kažkur dar viena būti – žinant tėvą, bus tolygiais tarpais visame lauke pri-kaišiojęs.Užsukęs dangtelį, pakišo gertuvę po virkštimis – vakare paims. Nusilupęs tarsi antrą odos sluoksnį prilipusią pirštinę, pavalė delną į dulkėtą kombinezoną ir prisitvirtino ltrą. Reikėjo paskubėti – balta saulė saulė gelsvame, dulkėtame danguje jau pyko. O juodos virkštys, regis, driekėsi iki begalybės. Viena paguoda – sprendžiant iš traškesio, kažkur kitapus juodos raizgalynės plušo tėvas.Įkišęs ranką į pridvisusią pirštinę, užsivožė tamsų skydelį ir, prisitraukęs suvirinimo aparatą, ėmė kuistis po į juodą mazgą su-sivijusius juodus stiebus. Užčiuopęs kumščio dydžio luobą, kelis sykius patraukė ją savęs link, bet kibios, kietos tarsi vielos virkštys nenorėjo pasiduoti. Šiaip ne taip užlenkęs virkštis taip, kad luoba liktų lauke, pakišo kibirą po raizgalyne ir, atsukęs degiklį į luobą, paleido srovę.Net per ltrą, nosį pasiekė malonus kaistančios besielės aromatas. Nors mėlyna liepsnelė jau ir taip čiurškė visa jėga spriegdama ki-birkštis, stipriau primygo srovės reguliatorių. Jau buvo beprarandąs kantrybę, bet luoba staigiai pokštelėjo, išspjaudama suodžių de-besėlį. Vos spėjo degiklį atitraukti, kai pro skylę kevale į kibirą pasipylė blizgūs rausvi grūdai. Kurį laiką pašiušėję, liovėsi. Iškratęs kelis luoboj užsilikusius grūdelius, pasilenkė, perstatė kibirą į šoną, kur pynėsi dar vienas virkščių kaltūnas, ir, sukišęs rankas į besielės kupstą, ėmė kuistis ieškodamas dar vienos luobos. Ją apčiuopęs, ištempė lauk ir paleido dar vieną mėlynos liepsnos srovę.Kibiras sunkėjo sulig kiekviena ištuštinta luoba, suvirinimo apara-tas - irgi. Dulkės ir suodžiai į nosį sunkėsi net pro ltrą; džiūvo lū-pos, prakaitas riebiais lašais varvėjo į akis. Nuo pastovaus lanksty-mosi ir tūpčiojimo sukosi galva, tad teko ramstytis į tolygiai išdės-tytus betoninius stulpelius, žyminčius besielės kupstus. Nors ką tik ištuštino gertuvę, burna džiūvo, tad akies kampučiu vis dirsčiojo, ar po juodomis virkštimis kur nekyšos dar viena.Nekyšojo. Kaktą už puoduką šalto vandens perskeltų.Sutraškėjo visai čia pat, suūžė.- Tėvai! – šūktelėjo. - Vandens turi?!Kurį laiką buvo girdėti vien traškesys ir suvirinimo aparato ūžimas, tačiau netikėtai jis liovėsi. Kiek pašiugždėjusios, nutilo ir virkštys. Stojo tokia tyla, kad vieninteliai garsai, prasimušę pro paties šnopavimą, buvo spengimas ir tvinkčiojimas ausyse. Kažkur aukštai danguje šnypštė paukštis, o tarp juodų virkščių čežėjo lokustai. Apsilaižė sukepusias lūpas ir jau baudėsi šūktelėti vėl, tačiau besie-lės kupstas pasipurtė vėl, kelis kartus krestelėjo ir vėl sušnypštė. Žybtelėjo žalia švieselė.Nuleidęs degiklį, lėtais žingsniais pasuko prie skaniai pakvipusio kupsto. Šis pokštelėjo, pasklido mažas suodžių debesėlis. Šiugž-dėdami žemėn pasipylė rausvi grūdai.Suklupęs prie kupsto, švelniai suėmė už kietos tarsi trosas virkšties ir atsargiai patraukė savęs link.Tarp juodų besielės virkščių pleveno mažytis padarėlis. Tokio gražaus gyvenime regėjęs nebuvo. Plonyčiais odiniais sparneliais, visas bligantis, raudonas, žalsvais taškiukais nubarstytas. Pašiaušęs nugarą puošiančias aštrias plokšteles, gyvūnėlis įsitempė, suraukė plačias šnerves ir, įnirtingai vizgindamas savo trikampę uodegėlę, paleido žalios liepsnos čiurkšlę.Vos atšokti spėjo. Net nepajuto atpakalias išsidrėbęs žemėn. Lai-mei - ugnies srautas tiesiog suskrudino iš išgąsčio paleistą besielės virkštį. Ši nusviro ir, kuri laiką palingavusi ant siauros, kietos at-plaišos, dunkstelėjo žemėn.- Drakonas... – sušnibždėjo.Gyvūnėlis kurį laiką įdėmiai jį stebėjo, tada, atsukęs smulkučiais glotniais žvyneliais papuoštą rodyklytę, nėrė į šalia susimazgijusias virkštis.Kad tokių senovėj būta, girdėjo. Ir paveiksliukus matė - apie tai knygose rašė. Kad senovėj drakonai ir besieles apdulkindavo, ir luobas pradegindavo. Kad drakonams išnykus, Gabijos žmonės vos badu neišmirė – grūdai saulėje kepančiose luobose dulkėmis virto, Sofija KryžmantaitėDar daug

152 Protagonistas | žiema 2021 Lituanicon konkursų nugalėtojaio be akmens, juodųjų besielės virkščių ir apdžiūvusių žolių, Gabi-joj daugiau nieko nebuvo. Akmuo, virkštys, žolės. Akmuo, žolės, virkštys. Ir bjaurybės paukščiai. Ko žmonės nedarė – luobas ir virė, ir rūgštyje mirkė, ir kaltais daužė, ir pjūklais pjovė, ir grąžtais gręžė – niekas besielės neėmė, tik ugnis. Bėda tik, kad ugnis ne tik luobą, pačius grūdus susvilindavo. Tik kažkam susipratus, kad luobas su-virinimo aparatais pradeginti galima, gyvenimas Gabijoj atgijo. O kiek iki tol sudegė laukų? Kiek mirė ar pabėgo šeimų?Šitas turbūt – pats paskutinis. Ir iš kur jis radosi? Gal kadaise dra-konė kur kiaušinį pametė, o tolydžio vis kaistanti Gabijos saulė gyvybę jame įšildė? Bet iš kur tokiam rastis? Ir iš Žemynos, ir iš Mildos ekspedicijas siuntė – nieko nerado, tik negyvų drakonų liekanas. O čia... drakonas! Ne tik kad visas, bet dar ir gyvas!Pamiršęs troškulį, papurtė tvinksinčią galvą, žliugsinčiom pirštinėm šiaip ne taip įsitvėrė besielės kupstą žymintį stulpelį ir, vargais negalais atsitūpęs, žąsele nukrypavo kibiro link. Atsargiai, kad neduok dieve, drakono nenubaidytų. Drebančiom rankom su-griebęs brangų derlių, atsargiai apsisuko ir, apglėbęs skrudinta be-siele kvepiantį kibirą, lėtais lėtutėliais žvilgsniais nulingavo atgal.Regis, pavyko. Kupstas vis dar brazdėjo, tarp virkščių žybčiojo žali atšvaitai.Atsargiai nuleidęs kibirą, pasitraukė per žingsnį, du, tada sustingo. Jei ne grūdais, kuo dar drakoną pavilioti?Iš po virkščių kyštelėjo gertuvės kaklelis.Letargiškai užčiuopęs plastikinę pūslę, nusiplėšė ltrą. Svaig-stančia galva pritykino prie kibiro. Lėtutėliausiai, kuo atsargiausiai nuleido ltrą ant žemės. Tylutėliai atsuko gertuvę ir lėtai, kad nekliuksėtų, papylė brangaus brangiausio vandenėlio į ltrą. Tada sustingo ir laukė. Ilgai.Girdėjo krebždant kiekvieną lokustą. Ore ratus sukantį, šnypščiantį paukštį. Menkiausią vėjo gūselį. Spengiant ir pulsuojant ausyse.Juoda pynė trakštelėjo, kelis kartus pasipurtė. Suūžė, viena juoda virkštis trakštelėjusi puolė ant žemės. Kažkas cyptelėjo – panašiai, kaip vaikas – ir movė tiesiai kibiran.Dabar jau nebe ūžė – gaudė. Vienas cinkuotas šonas ėmė rausti, tada balti. Iš kibiro parūko dūmai, pasigirdo patenkintas niurnė-jimas. Pakvipo svilėsiais ir spragintais grūdais.Nebesusiturėjo. Lėtai nukrypavo pasižiūrėti.Vaizdas pranoko lūkesčius.Iš besilydančio kibiro virsto dūmų tumulai, sklido džiausmingas krykštavimas ir niurzgėjimas. Nedrąsiai dirstelėjęs pro kraštą, išvy-do linksmai cypaujančią raudoną būtybę, laidančią ryškias, žalias žiežirbas ir nardančią po persprogusius grūdus. Išvertęs kreminę papilvę, makaluodamas mažytėm letenėlėm, raudonas padarėlis pro plačias šnerves leido dūmus ir kapstėsi kibire, šlemšdamas ir į visas puses žarstydamas besielės grūdus.Kad taip tėvas pamatytų!Apsisuko, dirsčiodamas per petį nukreivuliavo tarp juodų besielės eilių. Virkštys vijosi po kojomis, kibo už kombinezono. Dėl neįpras-to judėjimo būdo, kojos vargo, lankstėsi vis sunkiau. Pylė prakai-tas, džiūvo burna, tačiau mynė taip, kaip dar nebuvo tekę. Kad tik spėtų...Niurnėjimas nutilo. Persukęs kaklą dar spėjo išvysti, kaip raudonas padarėlis lyg kulka šovė viršun. Apsukęs kilpą, gyvūnėlis metėsi aukštyn.Fone pasigirdo šnypštimas - danguje besisukiojęs paukštis metėsi drakoniuko link.- Ne, ne, ne, ne! – suriko, pašokęs ant kojų. Susisuko galva, regėjimo laukas susitraukė iki blyškios dėmės, vos spėjo įsikabinti stulpelio, kad nepargriūtų. – Tėvai! Tėvai! – nepaisant svaigulio, rėkė visa gerkle. – Tėvai!.. tėvai tėvai tėvai...Užsikirtus balso stygoms, užsikosėjo. Metėsi suvirinimo aparato link, pastvėręs degiklį, paleido mėlynos liepsnos srovę dangun. Bet ši netoli siekė. Atgavęs kvapą, suriaumojo visa gerkle, stvėrė po kojomis nutėkštą gertuvę ir gerai atsivėdėjęs, sviedė aukštyn. Prametė. Bjaurybė paukštis elegantiškai aplenkė gertuvę, ir ne-laukęs, kol ši šleptelės žemėn, vėl metėsi ore zigzagus piešiančio drakono kryptimi. Sėkmingai – atstumas tarp dviejų gyvių vis mažėjo. Padarėlis, tarsi tik dabar pajutęs pavojų, cyptelėjo, paleido paukščio pusėn žalią pliūpsnį ir pratisai spiegdamas, niro žemyn.Šaižiai sugergždęs, paukštis suvasnojo sparnais, pro iššieptus dantis išleido geluonį ir visa jėga metęsis priekin, lyžtelėjo juo dra-koniuką.Šis sucypė, paleido kelis dūmų žiedus, spiečių kibirkščių, kelis sykius supleveno sparnais ir dusliai tėškėsi kažkur tarp besielės eilių. Paukštis tarsi juodas šešėlis nėrė iš paskos. Po kurio laiko, pergalin gai sušnypštęs, pakilo aukštyn, sukdamas kažkur tolyn tolyn, kuo toliau nuo besielės laukų. Keturpiršte naguota letena lai-mingas gniaužė mažą, dar spurdantį raudoną padarėlį.Baubdamas visa gerkle, stvėrė apsilydžiusį kibirą, išvertęs lauk ap-degusius besielės grūdus, vėl užsimojo, sviedė. Piktdžiugiškai kva-tojant paukščiui, kibiras ore nupiešė lanką, tada tingiai barkštelėjo toli tarp besielės kupstų. Paukštis kvyktelėjo, džiaugsmingai suklegėjo, tada kilo vis aukščiau, kol danguj buvo regėti tik mažas taškelis. Tada tiesiog dingo už horizonto.Neprisiminė, kiek laiko stovėjo verkdamas, įsikibęs besielės kupstą žymintį betoninį stulpelį. Raudojo visu balsu, pasisriūbaudamas, taip, kaip net vaikystėje nedrįso. Kūkčiojo tol, kol rami, tvirta ranka sugniaužė petį.

Protagonistas | žiema 2021 153 Lituanicon konkursų nugalėtojai- Kas nutiko? – balsas nei guodė, nei nuogąstavo, nei smerkė. Tiesiog klausė.- Dra... dra... drakonas... – vos bepajėgė iškosėti. – P...p...paukštis...- Drakonas?Tėvas atrodė nustebęs. Tik tiek. Nei purtyti, klausti „Ar tikras? Kur matei?“ puolė, nei rodyti prašė, nei piktinosi, nei melagiu vadino. Paprasčiausiai apkabino ir leido verkti tiek, kiek reikėjo. Bent jau kol nebesiverkė, tik kūkčiojosi. Galiausiai, iš kombinezono ištraukė gertuvę ir įbruko ją į rankas.Trūktelėjo taip, kad čiut ne paspringo. Atsikosėjo išspjaudamas pusę vandens sau ant smakro, atsikvėpė, o tada vėl užsivertė gertu-vę ir garsiais, skausmingais gurkšniais išmaukė visą iki pat dugno.Nusiramino.- Ko verki? – paklausė tėvas.- P... p... paskutinis... – išlemeno. – No...rėjau... tau... parodyt.Susigėdęs įsispoksojo į gertuvę.Tėvas ilgai ilgai tylėjo.- Klausyk, - galiausiai tarė. – Kiek gyvena drakonas?Sutrikęs tylėjo. Ilgai ilgai.- Aš irgi nežinau. – atsiduso tėvas. – Bet... koks šansas, kad po šitiek metų va taip visai iš niekur rasis nors vie-nas?Vėl pajuto kylant gumulą. Nusisukęs gūžtelėjo pečiais.- Būtent. – tėvas vėl padėjo ranką ant peties. Ramino. – Viskas gerai, palik kas šeštą. Mes jau gal kaip nors nenu-biednėsim.Spustelėjęs petį, pasuko atgalios.Besielės lauke buvo dar daug.

154 Protagonistas | žiema 2021 Lituanicon konkursų nugalėtojaiPasakojimas apie Krikšto Močią, dangumi skrajojančią, mus visus saugančiąMilda JensenAutorius: Anton Tamarin @orca_the_canned_food

Protagonistas | žiema 2021 155 Lituanicon konkursų nugalėtojaiTai buvo gražus vasaros rytas. Pavasario liūtys buvo liovusios pilti, oras staiga smarkiai įkaitęs nuo pat ankstumės, ir tolimesnis sodo kampas skubiai užžėlęs piktžolėmis iki pat juosmens – jei esi suaugęs, o vaikams – net iki kaklo. Ir tą gražų vasaros rytą buvo didžiulis triukšmas. Virš senos sulaukėjusios slyvos, stypsojusios užžėlusiame sodo kampe, ratus suko karkiančios varnos, kiti sodo medžiai buvo nutūpti šarkų ir kuosų, nepaliaujamai tarškiančių ir čiauškančių, o žvirbliai, zylės ir čiurliai reiškė ne ką mažesnį nepa-sitenkinimą, sutūpę ant kraigo ir vienišo į sodybą vedančio elektros laido.– Kas čia per sąmyšis? – tarstelėjo galvą pro duris iškišusi moteris, trindamasi miego užlipintas akis.Žmogaus pasirodymas pabaidė pulkus paukščių, jie vienu mostu pakilo nuo viršūnių ir ėmė sukti ratus aukštai virš sodybos.Pro duris išlindo ir maža mergaitė, žvilgtelėjo į dangumi sukančius paukščius, į senosion slyvon besitaikančias varnas, ir tą akimirką buvo nulemtas likimas. Mergaitė basomis pasileido per rasotą žolę, link piktžolių kampo, link piktų paukščių uragano akies, mosuoda-ma rankomis it sparnais ir šaukdama „Kar, kar, kar, kar!“. Pulkas varnų, sukančių ratus, buvo pabaidytas, o nuo senosios slyvos šakų pakilo antra tiek – pasirodo, daug paukščių gali sutilpti ant medžio, ir žmogus nė nepastebės. Kažkas nedidelis, žvilgančiai juodas su ilga uodega šlumštelėjo iš slyvos į piktžolių sąžalyną. Paukščiai, piktai kranksėdami, išsiskirstė. Ir stojo tyla, kokios tikiesi iš anks-taus vasaros ryto.– Kas čia buvo? – pro namo duris į kiemą išėjo ir šiek tiek didesnis berniukas.– Aš nežinau! – smagiai jam atsakė sesutė, atplasnodama iš pikt-žolyno. – Buvo daug paukščių tame medyje!– Man atrodo, ten buvo katė, – tarė mama ir nusižiovavo. – Dėl to jie taip pyko. Eime, išversim tėtį iš lovos, papasakosim, kokį vaizdą jis praleido.Vėliau mama su tėčiu kuopė trobą ir kiemą, kol vaikai rinko vėdarė-lius ir uodų įgėlimus. Paukščiai po truputį vėl įsidrąsino giedoti ir skraidyti, nors senąją slyvą ir aplenkdami. Tiesa, žmonės to ne-pastebėjo – tikrai, žmonės yra labai nepastabūs padarai. Užtat rado kai ką kito.– Vaikai, ateikit, parodysiu ką! – sušuko mama ant kelio pagaliu-kais piešiantiems vaikams.Mama už pečiaus rado kiaušinį ir plunksną. Ir ne tokių dalykų kaime galima rasti, tačiau šie du buvo ne šiaip sau kiaušinis ir plunksna, kokius galima rasi bet kuriame lizde. Kiaušinis buvo juodas, suskilęs ir tuščias. Jo lukštas buvo minkštas it vystelėjusi obuolio odelė.– Senovėje žmonės už pečiaus žalčius perėdavo, – tarė tėtis. – Čia gal Bobutė kokį žalčio kiaušinį ir pasiliko?– O tai jie tokie dideli būna? Ir tokie juodi?– Kas ten žino, gal nuo suodžių pajuodavo? Čia gi turbūt jau dvidešimt metų kaip niekas netvarkyta.O apie plunksną – kietą, vientisą ir žvilgančią it vabalo antspar-nis – pasikalbėti jie nespėjo, nes mažoji ją pasiėmė, įsikišo į kasą ir išbėgo į lauką toliau žaisti. Berniukas pasiėmė kiaušinį ir įsidėjo į stiklainį – parodys klasiokams, kai grįš po vasaros atostogų.Vakarop nutiko dar kai kas. Tėtis movė šašlykus ant iešmų, vaikai jam padėjo, ir aplaižę pirštus sužinojo naują žodį ir naują skonį: čili. Paskui tą aštrumą plovė šulinio vandeniu, verkdami ir juokdamiesi. O dar po kurio laiko, kai šašlykai ir vištų kulšelės jau buvo iškepę ir vertė varvinti seiles, šeima išgirdo šnaresį šabakštyne.- Aaa, tikriausiai ežiukas atėjo apsižvalgyti, - tarė tėtis.Vaikai iškart nukūrė pažiūrėti. Berniukas paliko savo kulšelę lėkštėj, o mažoji nulėkė su maistu rankoje. Sutūpė abu prie šabakštyno ir klausėsi. Berniukas atsigulė ant pilvo ir ištiesė ranką gilyn tarp us-nių ir kiečų.– Ežiuk, ežiuk, kur tu? Ateik, ateik, a… Aaaaaaaa!Berniukas atšoko nuo piktžolyno kaip įkąstas, nes ir buvo įkąstas. Nuo piršto lašėjo dideli, raudoni kraujo lašai. Jis susikišo pirštą į burną ir bėgte pasileido atgal pas tėvus. Mergaitė liko žiūrėti tai į sąžalyną, tai į apgraužtą vištos kulšelę rankoje, ir nusprendė tvirtai surišti likimo gijas.– Tu turbūt alkanas, ežiuk? – ji atsigulė ant pilvo ir įkišo ranką su maistu ten pat, kaip brolis. Pasigirdo kramsnojimas. Mergaitė sukišo ranką dar giliau, ėmėsi glostyti ežiuką.– Oooo, ežiuk, kokie aštrūs tavo spygliukai! Ir dantukai! Ak! – jai šovė puiki mintis, pati puikiausia mintis visame pasaulyje, tokia mintis, kurią išsakius garsiai likimo gijos lieka amžinai supintos, ir jokie burtai jų nebeatpins. – Aš žinau aš žinau aš žinau, tavo var-das – Čili! Nes tavo labai aštrūs dantukai ir spygliukai! Jau pavalgei, Čili? Nori dar? Aš atnešiu dar!Tą vakarą tėvai gyrė dukrelę, kad jos toks geras apetitas. Tuo tarpu brolis sėdėjo namuose subintuotu pirštu, vienoje rankoje laiky-damas juodą keisto kiaušinio lukštą, kitoje – juodą žvilgančią plunksną, sesers bestrakaliojant pamestą pievoje, ir įnirtingai gal-vojo.Čili irgi turėjo ką apgalvoti, ypač, kai šeima sekančią dieną susikrovė daiktus, sulipo į automobilį, ir išvažiavo. Mergaitė, prieš palikdama sodybą, prie šabakštyno paliko pusiau suvalgytą savo maistą ir pravirą kamarėlės langą, ir atsisveikindama ilgai kalbėjo su Čili: kad myli, kad pasiilgs, kad sugrįš, kad tegu ji prižiūri trobelę

156 Protagonistas | žiema 2021 Lituanicon konkursų nugalėtojaiir saugo nuo įsibrovėlių, tegu kanda jiems į užpakalius kaip kando broliui į pirštą, o brolio ir tėčio su mama tegu nekandžioja! Ir tikisi, kad pakaks pelių pasisotinti, o jei ne, tai tegu atbėga pas ją namo, ji duos maisto.Kaži, ką mergaitė būtų sakiusi tam mažam alkanam padarėliui, jei būtų žinojusi, kad tėvai į šią nuošalią sodybą vidury dirvonų, apsuptą senų miškų, atvažiavo tik pasižiūrėti, kada ta troba pati sugrius. Mat kuoktelėjusi bobutė, kurios vaikai veik nematė, testa-mentu ne tik kad uždraudė ją griauti, bet ir prisakė kasdien krosnį kūrenti. Tėvams nepatiko sienose kaukiantis vėjas, žemos staktos, priverčiančios suaugusiuosius lankstytis, klibantys plono stiklo langeliai, ir netgi plyšelis stoge, pro kurį naktimis matėsi žibančios žvaigždės. Planų ten grįžti jie neturėjo. Bet kaip sakoma, tėvai planuo ja, o Bobutės iš anapus žiūri ir nepritariančiai linguoja gal-vomis.Iš pradžių Čili tiksliai klausėsi krikštamotės nurodymų. Medžiojo peles ir kitus smulkius gyvūnėlius, nakčiai įsiropšdavo per langą į trobelę ir miegodavo ant pečiaus, kad ir šalto. Ak, jei būtų Čili žino-jusi, kad vienu kvėptelėjimu gali įkurti jame ugnį, tai būtų miegoju-si šiltai, ir augusi dar greičiau! O dabar ji porą mėnesių gyvavo vien pelėmis, žiurkėmis ir kirstukais. Sumedžiojo ir kiškį, bet suvalgiusi jį rimtai susisielojo: ar leido krikštamotė jai tą daryti? Ne, ji sakė tik peles medžioti. O jei nebėra pelių? Keliauti pas krikštamotę. O jei per tą laiką ateis įsibrovėliai, kas jiems užpakalius apkandžios? Vis dėlto jokie įsibrovėliai dar nebuvo pasirodę, o pilvas gurgė. Tad Čili išėjo ant kelio, kuriuo išvažiavo jos krikštamotė, ir iškėlusi pailgą juodą nosį uodė orą, ausimis ir širdimi klausėsi, naguotomis lete nomis jautė žemę, kad surastų savo krikštamotę. Kai išgirdo, užuodė ir pajautė, pasileido ilgais tvirtais šuoliais į tą pusę: per rugių laukus, per pievas su avimis ir karvėmis, per miškus, per upe-lius ir miestelius; ir žmonės, ją pastebėję, stebėdavosi: Ar tai vilkas? Ar tai didelis juodas paukštis? Ar tai aitvaras?Galiausiai Čili buvo visai arti. Ji jautė krikštamotę esant visai šalia, girdėjo jos širdies dūžius savo krūtinėje. Štai kur ji! Didžiuliame akmeniniame bokšte, beveik pačiame jo viršuje. Čili nieko nelauk-dama ėmė ropštis aukštyn, o ją pastebėję vaikai šaukė:– Žiūrėkit, Betmenas!– Žiūrėkit, Godzila!Čili užlipo ant iškyšulio visai šalia krikštamotės. Į ertmę bokšte vedė durys, Čili jas stumtelėjo ir įėjo vidun. Štai ji! Vaikai mušė-si pagalvėmis, juokėsi ir net nepastebėjo, kad turi svečių. Čili apsižvalgiusi rado porą obuolių graužtukų ir bananų žievių, ir juos godžai sučiaumojo. Vaikai vis dar nieko kito nematydami vanojosi pagalvėmis, tad Čili nuėjo apsižvalgyti po namus. Mama su tėčiu sėdėjo svetainėje ir kalbėjosi kažką apie kuoktelėjusią Bobutę, įsiveržusią į sapnus ir grasinančią pragaro atsivėrimu, kaip kad mėgo daryti dar būdama gyva. Iš gretimo kambario sklido gardus kvapas, tad Čili pasuko ten. Ji rado dubenį su sausainiais, pintinę su vaisiais ir juos smagiai ištuštino. Krosnelėje taip pat kažkas kepė, kažkas taip seilę sunkiančio, kad Čili ėmėsi nagais draskyti, kad galėtų prieiti.– Čili? Čia tu? Čia tikrai tu! Kaip aš tavęs pasiilgau! Kaip džiaugiuo-si, kad tu atvykai! – sušuko staiga virtuvėn įėjusi krikštamotė, nuo pagalvių mūšio išsitaršiusiais plaukais ir sveikai įraudusiais skruostais. – Tu alkanas? Ką tu man sakai? Tu esi mergaitė, kaip ir aš? Oooo! – krikštamotė puolė prie Čili ir apsikabino jos dygliuotą kaklą.– Tu supranti, ką Čili sako? – prisispaudęs prie durų, gniaužy-damas rankas paklausė jos brolis. – Ką ji murkia ir kranksi?– Taip, ji šneka man va štai čia, – atsakė mergaitė, sudėdama del-nus ant krūtinės. Tuomet Čili džiaugsmui atidarė krosnelę ir ėmėsi iš jos traukti kepsnius ir mesti tiesiai jai į pravirus nasrus, pilnus ilgų aštrių dantų. – Pasisotinai? Nelabai? Oi, tai ką daryti?– Ant stogo pilna kirų, – pastebėjo brolis, – gal ji galėtų sumedžioti juos?– Gera mintis! – atsakė jam sesuo, ir brolis atsargiai, atsargiai šonu praslinko pro didelį, juodą, spygliuotą-plunksnuotą-žvynuotą ir neabejotinai pavojingą padarą, kad atidarytų jai langą.Čili užšoko ant palangės, apsidairė, ir iškorusi liežuvį mikliai užsika barojo ant stogo. Vos spėjo berniukas langą uždaryti, į virtu-vę atėjo tėvai.– Ei, suvalgėt visus sausainius! Pasilikit apetito vakarienei. Ir visus vaisius? Ei, o kur kepsniai???– Aš buvau labai alkana, – išraudusi atsakė mergaitė.– Tikrai tuoj pragaras prasivers, – piktai sumurmėjo mama ir ėmė ieškoti užkandinės numerio.Vakare vaikai gulėjo lovose, picų prikimštais pilvais.– Kodėl nepasakei tiesos? – sušnabždėjo brolis.– Bobutė neleidžia, – atsakė krikštamotė.Po ilgos tylos brolis vėl paklausė:– Kaip manai, kas yra Čili?– Ežiukas?– Jie tokie dideli neužauga! Ir žinai ką? Per teliką mačiau, kad gy-vatės deda tokius minkštus kiaušinius.– Čili tikrai ne gyvatė! – beveik sušuko sesutė ir susimuturiojusi nusisuko į sieną.

Protagonistas | žiema 2021 157 Lituanicon konkursų nugalėtojaiVaikai, klausydamiesi ant stogo medžiojančios Čili, užmigo. O kiti to bokšto gyventojai manėsi girdį, kaip stogdengiai ugnimi taiso stogą. Iš ryto net nepastebėjo, kad kirai nebeklykia – bet kai kurie tarėsi matą puikią didžiulę žvilgančią kirų baidyklę.Vos per porą savaičių Čili sumedžiojo visus to miesto kirus, ir užau-go dar didesnė. Bet dar nepakankamai didelė – oi, kaip blogai, kad neklausė jie Bobutės. Tad kai pragaro vartai iš tiesų atsivėrė – kai kurie jūsų turbūt matėte, prisimenate? Ta siaubinga smarvė, ne-laimės nuojauta ore, sklandantys gandai apie pabaisas… ir keistą didelį padarą, panašų į voverę skraiduolę, puolančią, kandančią įsibrovėliams iš pragaro į užpakalius… Bet ji buvo dar per maža, jos aštrūs nagai ir dantys dar per trumpi, jos ugnis nepakankamai karšta, ji nespėjo paskui pabaisas, o vartai vėrėsi vis plačiau, ir pabaisos vis plūdo, plūdo be pabaigos, užplūdo miestus, užplūdo žmones, visi bėgo ir gelbėjosi kaip tik galėjo…Pagaliau krikštamotė galėjo grįžti į senąją sodybą, kartu su broliu ir tėvais. Pabaisas labiausiai traukė miestai, kur buvo daug žmonių, ir dažniausiai puldavo jau pradėjusiomis šalti naktimis. Senoji so-dyba su krosnimi, stūksanti vidury dirvonų ir apsupta neįžengiamų miškų, buvo pati geriausia vieta pasislėpti. Automobiliui lėtai lin-guojant miško keliuku, kratantis per šakas ir išlindusias šaknis, krikštamotė čiauškėjo lyg po ilgų tylos įžadų būtų gavusi teisę pra-bilti – nes, matyt, taip ir buvo.– Čili vis dar alkana, – kalbėjo sesutė. – Valgyti jau turi daug, aš jai leidau, bet jai labai šalta. Ji sako, kad reikia daug ugnies, kad didesnė užaugtų. Mes galėsim užkurti laužą, ar ne? Bobutė irgi sako, kad reikia ugnies daug, labaaaai daug, kad būtų karšta kaip pragare. Tai mes padarysim laužą, taip, mama? Ar ne, tėti? Kursim laužą!– Pažiūrėsim kai atvažiuosim, – tarstelėjo tėtis.Vos jiems spėjus išlipti iš automobilio, viršum galvų sušnarėjo sparnai, ir kieme tiesiai priešais juos nusileido didžiulis juodas padaras varno juodumo spygliais ir žvynais, ilgu grėsmingu snukiu ir murktelėjo. Mama su tėčiu iš išgąsčio vos nepargriuvo ir puolė paknopstom atgal į automobilį.– Mama, tėti, čia gi Čili! – šūktelėjo sesutė, sutrikusi dėl tokio tėvų elgesio. Negi jie nesiklausė, ką ji visą kelią jiems pasakojo?– Kas kas???– Čili! Ežiukas!– Čia tikrai ne ežiukas!– Bet gi tu sakei, kad ežiukas! – piktinosi krikštamotė. Juk negalėjo jos tėtis suklysti tą vasaros dieną?Vis dėl to suklydo, kaip kad suklydo neklausydamas Bobutės. O klaidas reikia taisyti.Taigi visa šeima kartu prikišo krosnį pilną lentgalių. Čili šiaip ne taip prasibrovė pro duris, įpūtė ugnį, kad net ugnis per kaminą veržėsi, ir susirangė ant krosnies. Šeima susirinko sode, ir baimin-gai laukė vakaro, kuomet iš šešėlių išlenda baisuokliai. Saulė judėjo link vakarų, liepsnojantis jos diskas pasislėpė už miško, dangus užsidegė purpuru. Temo. Šalo. Pasigirdo neritmingi žingsniai. Ša-bakštyne sužibo du nieko gero nežadantys žiburėliai. Dar du.– Čili, – sušnabždėjo Krikšto Močia.Trobelė suvaitojo, subraškėjo griūvanti siena. Čili vienu šuoliu peršoko susigūžusią šeimą, pūstelėjo ugnį. Jos šviesoje sužibo piktžolių kampas ir senoji slyva, jos liepsnoje pranyko pabaisos. Pasigirdo kramsnojimas ir patenkintas murkimas. Iš už miško išlindo didelis geltonas mėnulis, jo šviesoje Čili žvynaplunksnės žaižaravo kaip tūkstančiai žvaigždžių. Jiems pavyko. Pagaliau jie galėjo miegoti ramiai, sapnuose nebekamuojami Bobutės, saugomi grėsmingos ir didingos Čili.Tačiau vieno Bobutė nenumatė – Krikšto Močios. Ji nenumatė supintų likimo gijų. Tad kai rytą sesutė apkabino Čili kaklą, jos spyg liai ir žvynaplunksnės prasiskyrė, priimdamos mergaitę į pūkų glėbį. Sesutė tik pasakė, kad myli, kad pasiilgs, kad sugrįš, o sekančią akimirką abi jau buvo danguje, girdėjosi tik tolstantis Krikšto Močios juokas.Iš pradžių juodvi kasdien grįždavo prie beveik sugriuvusios tro-belės. Čili mėgaudavosi gerai iškūrentos krosnies šiluma, kol Krikšto Močia kirsdavo žmonių maistą. Ilgainiui apylinkėse pabaisų mažėjo, Čili vis augo, Krikšto Močia irgi, juodvi nuskrisdavo vis toliau ir grįždavo vis rečiau. Į patį pragarą buvo įlindusios! O bro-lis, mama ir tėtis jos nepamiršo – jie ėmė keliauti po žmones ir pasakoti apie Krikšto Močią, padangėmis skrajojančią, mus visus saugančią.O jūs irgi – prisiminkite palikti maisto Krikšto Močiai. Vakarais, kai ji ruošiasi į medžioklę, arba rytais, kai pavargusi iš jos grįžta, ji labai apsidžiaugs radusi jai skirto maisto. Ar tai tiesa? Taip, be abejo tiesa, Krikšto Močia su Čili vis dar medžioja iš pragaro ištrūkusias pabaisas. Nuo pragaro kaitros Čili jau tokia didelė užaugo, kad skris dama pusę dangaus uždengia, iš dienos naktį padaro. Ne-tikit? Bet štai, žiūrėkit, ant mano piršto vis dar matosi Čili dantų žymės, nuo to laiko, kai ji dar visai mažytė man įkando. Aš ten bu-vau, savom akim viską mačiau, prisiminimui šį slibinės kiaušinį ir žvynaplunksnę pasilikau.

158 Protagonistas | žiema 2021 Lituanicon konkursų nugalėtojaiAutorius: Vilius Balsevičius @smelynai

Protagonistas | žiema 2021 159 Vladimir KosatyjLituanicon konkursų nugalėtojaiDidysis Ddraig Gochas užmerkė savo akis. Raudonasis drakonas pavargo, bet jų profesinės sąjungos posėdis artėjo prie pabaigos. Liko tik vienas paskutinis klausimas. Ir kaip drakonui norėjosi, kad viskas pasibaigtų kuo greičiau. Ką? Jūs stebina drakonų profesinės sąjungos egzistavimas? Ką gi, prieš porą šimtų metų ir pačius drakonus tai būtų nustebinę. Tačiau laikai keičiasi. Civilizuotame amžiuje nedera kariuomenėms laks-tyti paskui drakonus ir juos žudyti. Dabar jais reikia žavėtis. (Aišku, čia negalima išvengti žvaigždučių prie sąlygų.) Drakonai ir taip jau buvo pasislėpę giliausiuose urvuose. Ir reikia pripažinti – jiems pa-sisekė. Praėjo vos šimtas metų ir žmonės užmiršo tą laukinę primi-tyvią baimę, kurią jiems kėlė pabaisos, išlendančios iš ugnikalnių. Dar šimtas metų ir drakono vaizdas jau romantizuojamas. Knygos, lmai apie drakonus. Netgi lipdukai ant mašinų „Šimtas drakonų riaumoja po mano kapotu. Saugokis!“. Drakonai stebėjo tuos pokyčius iš žemės gelmių. Tyliai juos ap-tarinėjo. Kol galų gale vėl pasirodė dienos šviesoje. Tik šį kartą jų pasirodymas nebuvo toks įspūdingas. Jokių sudegintų kaimų. Tėvai Neįtikėtini nuostabiojo siro Levrenonuotykiai drakono medžioklėje, kuriuos užrašė jį lydėjęs kuklustrubadūras Miolmas

160 Protagonistas | žiema 2021 galėjo nebijoti dėl savo nekaltų dukrų. Bet vis tiek šis pasirodymas apvertė pasaulį. Drakonai kreipėsi į teismą. Jie pareikalavo, kad būtų pripažintos jų išimtinės teisės į drakonų atvaizdus, jų minė-jimą ar bet kokį kitą naudos gavimą prisidengiant jų vardu. Žmonija pralaimėjo šį karą. Ir drakonai sukūrė savo profsąjungą. Dabar, jei nori minėti drakoną, tu moki drakonams. Jei nori parodyti drakoną lme, tu moki drakonams. Jei nori parduoti lipduką su drakonu, ... tu žinai, ką daryti. Ir drakonai gavo, ko trokšta – aukso. Tas tauru-sis metalas, kurį jie renka plaukiodami magmoje. Dabar jau nereikia taip vargti. Žmonės duoda pinigų, už kuriuos drakonai perka auksą. Auksą, kurio drakonai labai trokšta.Auksą, kurio trokšta ne tik drakonai. Auksą, dėl kurio dabar prasidėjo problemos. Būti drakonu yra pelninga. Bet kas nori būti drakonu. Ir štai prieš didžiąją drakonų profsąjungos valdybą, kuriai vadovauja Didysis Ddraig Gochas, stovi milžiniškas, em, individas. Stovi ir prakaituoja. O jo rankose laikomų popierių kiekis rodo, kad jis yra nusiteikęs ilgai kalbai, kuri turi pagrįsti jo priklausimą dra-konų rūšiai.– Aš, Sobekas, galiu pagrįstai reikalauti būti priimtas į drakonų profesinę sąjungą. Mano kilmė neabejotinai turi būti vertinama kaip gimininga...– Tai, kad tu turi krokodilo galvą, nedaro tavęs mūsų šeimos na-riu, – tik septynios iš šimto Ladono galvų stebėjo šį posėdį. – Mes negalim taip žemai nuleisti kartelės. Kitaip pas mus ims veržtis bet kas. Seni dievai, pusdieviai, dievų vaikai. Galiausiai mes nė ne-pastebėsime, kaip aplink mus ūš būriai mitologinių būtybių. Ir ką mes iš to turėsime? Jie padės mums didinti apyvartas? Pardavinės lmus, knygas ir kompiuterinius žaidimus? Ne. Bus gerai, jei jie galės prakišinėti turistams magnetukus. O vat kai reikės dalinti me-tinius dividendus, jie išdidžiai vadinsis drakonais ir reikalaus lygios dalies. Aš nieko nenoriu įžeisti, bet mes rimtai svarstom, ar vien krokodilo galvos užtenka, kad tave pripažintų drakonu?Sobekas atsikosėjo. Matėsi, kaip dreba jo rankos, bet jis nebandė bėgti. Tegul visi mato krokodilo ašaras. Tai tik virškinimo proceso elementas. Krokodilams.– Gerbiamas Ladonas minėjo mitologines būtybes. Bet jūs jau padarėte joms išimtį. Jos jau yra priimamos į jūsų profesinę są-jungą. Mušhušu...Jau trisdešimt šešios Ladono galvos atsisuko į salės viduryje stovintį pranešėją.– Tai ne tas pats. Visi vienareikšmiškai pritaria, kad Mušhušu priklauso drakonams. Jis ocialiai gavo Babilono drakono vardą. Iš tikrųjų Mušhušu, kas jis iš tikrųjų bebūtų, niekas nematė jau tris tūkstantmečius. Bet porą gerai parduodamų kompiuterinių žaidimų, kuriuose žaidėjai turėjo susigrumti su jo vardu pavadinta pabaisa, buvo gera priežastimi apsvarstyti, kodėl senovės tekstuose jis vadinamas drakonu. Ir visiškai nesuinteresuoti mokslininkai atlikę nepriklausomą tyrimą patvirtino, kad Babilono drakonas turi teisę įstoti į drakonų profesinę sąjungą, kuri tinkamai apgins savo brolio interesus ir pajamas. Tai, kad po šios išvados paskelbimo visi mokslininkai leido sau išeiti į pensiją ir apsigyventi Karybų salose, yra tik neįtikėtinas sutapimas. – Gerai, o kurgi tada išvada dėl ... – Sobekas paspringo neužbaigęs sakinio. Jis pridengė ranka savo nasrus. Kai kuriems žodžiams nėra lemta nuskambėti šiame pasaulyje. Kai kurių priekaištų išsakymas yra galimas tik tada, jei taip tu nori pademonstruoti savo nenorą gyventi. Ir nors krokodilams nėra būdingas prakaitavimas, bet krokodilų dievas jautė kaip karščio bangos bando išdeginti jam vi-durius. Visi, ir pats Ddraig Gochas, sustingę žiūrėjo į salės palubėse esan-tį langą. Štai už jo viskas buvo nusidažę saulėlydžio pradžios geltonumu. Praėjo akimirka. Ir jau nepermatoma naktis vyravo už jo. Naktis, kuri visoms gyvoms būtybėms kelia nežinomybės baimę. Naktis, kuri dabar žiūrėjo į juos.Niekas nekalba apie Jormundgandą. Niekas nežino, kodėl ši pabaisa nusprendė pasirodyti, ir ko ji nori iš tikrųjų. Ji tiesiog pasirodė prieš šimtą metų. Ji nieko nesakė, nereikalavo. Drakonai po audringų diskusijų nusprendė, kad būtų protinga ir visiškai pagrįsta – baimė, kaip paaiškėjo, yra labai geras sprendimų priėmimo pagrindas – priimti Jormundgandą, Loki sūnų, į drakonų profesinės sąjungos gretas. Net ir neturint prašymo stoti į sąjungą. Juk galų gale dėl kažkokios priežasties ši milžiniška gyvatė šliaužė tūkstančius kilo-metrų ir sustojo labai konkrečioje vietoje. O dabar kiekvienas iš salėje esančiųjų intensyviai galvojo apie tai, ar neišaušo ta diena, kai skandinavų pabaisai pabodo ramiai gulėti. Ir ji nusprendė keliauti dar kur nors, be abejo kartu sutraiškiusi šalia jos esantį akmenų rinkinį. Ir kiekvienas skaičiavo, kaip toli nuo pilies vartų ji yra. Klausė, ar nesigirdi, kaip traška akmenys. Ir viską užvaldė tyla. Tyla, kurioje kiekvienas bandė pajausti, koks bus kitas Jormundgando žingsnis. Tyla, kurioje visi žiūrėjo į jo akies vyzdžio tamsą ir bandė joje pamatyti, kokios mintys dabar rutuliuojasi gy-vatės smegenyse.Tyla, kurią maksimaliai neelegantiškai nutraukė nugriaudėję trim-itai. Ddraig Gochas nevalingai krūptelėjo. O tada pradėjo akimis ieškoti, iš kur sklinda garsas. Tai nebuvo sudėtingas galvosūkis. Būtų sunku nepastebėti per salę žygiuojančios procesijos. Puošnios plunksnos skrybėlėse, margos kelnės, rankovės tarsi nusprendusios tapti pa-galvėmis. Standartinė drakonų dvikovininkų apranga. Raudonasis drakonas vėl giliai atsiduso. Šis posėdis niekada nesibaigs.– Aš, kilnusis siras Levrenas, jos didenybės palaimintas kovai su pabaisomis, atkeliavau į drakonų pilį ir reikalauju šventos sutarties vykdymo. Tebijo manęs blogio išperos, tenubaudžia jas mano did-vyriškas kardas, – į priekį žengė puošniausias delegacijos narys.Ddraig Gochas užsimerkė. Kas per prakeikta diena. Jis tik norėjo kuo skubiau užbaigti šį biurokratinį susirinkimą. Iškart po jo nerti į taip atpalaiduojantį magmos vandenyną. O tada kokiems penkiems metams užmigti savo aukso lovoje. Argi jis taip daug nori? Matyt, kad taip. Nes dabar jis gaus tik jo galvą užšaldantį skausmą.Lituanicon konkursų nugalėtojai

Protagonistas | žiema 2021 161 – Gal nereikia? – tyliai išsakytas Raudonojo drakono balsas nuskam bėjo taip pat garsiai kaip ir trimitai.Bet siras Lovrenas nei blakstienos judėsiu neparodė, kad drakono žodžiai gali pakeisti jo apsisprendimą eiti savo šlovingu keliu.– Aš su savo kilniais bendražygiais atlaikiau penkių dienų drakonų pilies apgultį. Aš atnešiau rožių karalienės palaiminimą. Manęs neišgąsdino tikrojo išgąsčio veidrodžio atspindys, kuriame aš pamačiau... – Gerai, gerai. – Ddraig Gochas pakėlė savo leteną. – Niekas iš čia esančių neabejoja, kad siras Lovrenas įvykdė visas sąlygas. Kitaip jis ir jo kompanija nebūtų įleisti į šią salę.Drakonų medžiotojas laimingai nusišypsojo.– Ir dabar aš galiu pareikalauti susigrumti su man paskirtu dra-konu.Raudonasis drakonas žiūrėjo į šį pasipūtusį svečią. Tikriausiai tai buvo geras laikas dar kartą giliai atsidusti, bet drakonas dabar visą savo dėmesį buvo skyręs apmąstymui, ką jiems daryti toliau.Ir kol išmintingasis Ddraig galvoja, galima paaiškinti, kas gi dabar vyksta. O vyksta tai, kad visada yra maža žvaigždutė sutartyje. Dra-konams ginant savo teises, jie pasakė daugiau nei turėtų. Pristaty-dami ir apibrėždami save jie nurodė, kad drakonai kovoja su kilniais riteriais. Ir teismas patvirtino požemių gigantų išskirtines teises į šį siužetą. Ir atrodė, kad tai yra eilinis menkniekis. Atrodė. Kol neatsi-rado kažkoks gudrutis, kuris atėjo pas drakonus ir pareikalavo savo dvikovos. Ir drakonai negalėjo jam atsakyti. Jei jie nekovos su kilniais riteriais, ar dar bus galima laikyti juos drakonais? Ir jiems visiškai nesinorėjo tikrinti, ar teismas nepanaikins jų išskirtinių teisių į drakoniškumą ir, kas būtų tikrai nemalonu, jų teisių gauti autorinį atlygį už visas drakonų istorijas. Be to, iš pradžių viskas neatrodė taip dramatiškai. Ir drakonai lengvabūdiškai sutiko priim-ti šį iššūkį. Nu didelė čia bėda. Jau po penkių minučių narsus idiotas sudegė drakono liepsnose.Bet paaiškėjo, kad tokių idiotų yra daug ir drakonų pilis atsidūrė tikroje romantiškų savižudžių apgultyje. Ir tai pradėjo kelti nerimą drakonams. Tos nuolatinės dvikovos ne tik atimdavo iš jų laiką. Drakonai dar ir naikino savo didžiausius fanus, kurie gyvi jiems atneštų daug daugiau trokštamo aukso. Tada ir buvo sugalvotas drakonų medžiotojų kodeksas. Kažkiek laiko, teisingų ryšių už-mezgimo, nuoširdžios drakonų padėkos. Ir štai, šis foliantas jau tapo privalomu, jei nori vadinti save drakonų medžiotojų. Tai su-teikė beveik trisdešimt metų ramybės. Ramybės, kai vos tuzinas tikrų užsispyrėlių per metus atsidurdavo prie drakonų pilies durų. Tik valanda kovų per metus. Argi tai nenuostabu?Viskas pasikeitė, kai kažkoks prakeiktas išradėjas sugalvojo vieną kremą. Kremą, kuris padeda atlaikyti drakono liepsnos karštį. O, kalbant atvirai, drakonai, nepaisant savo gąsdinančios išvaizdos, nėra pritaikyti mūšiams su žmonėmis. Jų burna yra skirta tik spjau-dymuisi ugnimi. Jie nieko negali praryti ir suvirškinti. Jų dantys nėra skirti traiškyti mėsą ir kaulus. Tai yra trapios mineralinės nu-osėdos, skirtos įvairiomis spalvomis nudažyti jų ugnį. Taip, jie vis dar yra dideli padarai, kurie galėtų traiškyti savo priešus. Bet jie yra dideli padarai su trumpomis letenomis. Ir medžiotojai tai suprato. Ne, visi tie riteriai vis tiek praktiškai neturi šansų sužeisti drakoną. Jau nekalbant apie nužudymą. Bet vikrus ir mobilus kovotojas dabar lengvai gali lakstyti aplink drakoną mažiausiai porą savaičių. (Naktinio poilsio pertraukos yra numatytos medžiotojų kodekse, kad jį kur. O dar reikia stebėti, kad netyčia nekliudytum po kojomis lakstančio bardo, kuris turi savo neliečiamumą.) Ir tik aklos sėkmės reikalas yra, kada drakonui vis dėlto pavyks pataikyti ir priploti įkyrią musę.Ir apie visą tai galvojo Ddraig Gochas. Galvojo ir žiūrėjo į liūdnai galvą nuleidusį Sobeką. Vargšas užmirštas dievas, kuris neranda vietos naujame pasaulyje. Drakonas iškart pastebėjo, kad ir kaip Nilo dievas stengėsi tai paslėpti, jog jo drabužiai jau daug kartų buvo lopyti. Nu ir skirti jie buvo kiek apkūnesniam nešiotojui. Ką gi, Raudonasis drakonas nemeluoja pats sau. Jie dar pasigailės dėl tokio jo sprendimo. Bet pasigailėti jiems teks dar po poros dešimčių metų ramybės.– Sobekai!Krokodilo akys jau žiūri į drakonų profesinės sąjungos sekretorių. – Sveikinu įstojus į drakonų profesinę sąjungą.Akyse matosi abejonė. Naujai pakrikštytas drakonas negalėjo pa-tikėti savo laime.– Bet kartu su gaunamomis teisėmis tu turi priimti ir drakonų pa-reigas. Ir štai dabar mes paskiriam tave atstovauti drakonų genčiai dvikovoje su kilminguoju siru Lovrenu.Krokodilo nasrai nėra pritaikyti šypsenoms. Bet Sobekas labai stengėsi. Ir drakonų medžiotojų būrys turėjo įvertinti šias pastan-gas.– Aš Sobekas. Ir aš Drakonas! – E, atsiprašau...Lituanicon konkursų nugalėtojai

162 Protagonistas | žiema 2021 Adomas RutkauskasBenita LopatienėDmitrijus BabičiusEliza MunėGytis MockusIgnas VieversysJustinas ŽilinskasKarolina DaniusevičiūtėKastytis ZubovasMartynas KlimasMangirdas BeniušisMilda JensenSimonas JatkonisSofija KryžmantaitėTomas MitkusVaida Nedzinskaitė-MitkėVaidas MikelskasValdemaras NedveckiVladimir KosatyjNorite pasidalinti savo mintimis ar įžvalgomis? Rašote puikias, fantaziją žadinančias istorijas? O gal tiesiog norite pasidalinti savo piešiniais, kurie dulka stalčiuje ar „New folder (1)“ pavadintame kompiuterio aplankale? Atsiųskite juos mums! Visuomet esame atviri idėjoms, pasiūlymams ir darbams, kurie praturtintų sekantį žurnalo numerį. Jei manote, kad turite kuo pasidalinti, parašykite mums: ProtagonistasMagazine@gmail.comAnton Tamarin - instagram.com/orca_the_canned_food Justas Gatelis - www.justasgatelis.com/Laimės Kūdikis - twitter.com/LaimesKudikisMarija Velykytė - www.artstation.com/glommyuu Vilius Balsevičius - www.facebook.com/smelynai papildomos iliustracijos - Vaidas MikelskasSeptintojo Protagonisto kelionė būtų nesėkminga, jei ne šie nuostabūs žmonės. Ačiū jums! Ačiū, draugai! Rašytojai:Benita LopatienėDalia VinciūnaitėJustina LiaukevičiūtėKarolina DaniusevičiūtėMangirdas BeniušisVaidas MikelskasLukas DapkusVirginija JuodakytėDalia VinciūnaitėVaidas Mikelskas klaidų ieškotojai: Antagonistai: Maketas: Paišytojai:

Protagonistas | žiema 2021 163 Fujiwww.fujidream.lt

164 Protagonistas | žiema 2021 © MB „Ductus Exemplo“ 2021. Visos teisės saugomos.